Rugsėjo pradžioje Ukrainos visuomenę išgąsdino socialiniuose tinkluose pasirodžiusi informacija apie tai, kad iš Rusijos į Ukrainą įtekančioje Seimo upėje ėmė plūsti užnuodytas vanduo, keliantis ekologinę katastrofą. Kadangi 750 kilometrų ilgio upė į Ukrainą įteka iš Kursko regiono, imta įtarinėti, kad tai gali būti tikslingas Maskvos kerštas.
Mat dalį Kursko regiono prieš pusantro mėnesio užėmė ukrainiečių kariai. Seimo upė praplaukusi Sumų regionu Černihivo regione įteka į Desnos upę, o ši vėliau į Dniprą, kuris yra pagrindinis vandens šaltinis Kyjivui. Žinia, kad link sostinės artėja užterštas vanduo, Kyjive iš pradžių sukėlė didžiulį nerimą.
Gąsdinančius socialinių tinklų pranešimus ėmė analizuoti valstybinės institucijos, kurios patvirtino, kad šimtus tonų žuvų, vėžių ir kitų Seimo upės gyvių numarino iš Rusijos įtekėję nešvarumai. Premjeras Denysas Šmygalis spaudos konferencijoje pareiškė, kad ekologinę katastrofą sukėlė Rusijos Kursko srities Tiotkino gyvenvietėje veikiantis cukraus fabrikas, į upę išleidęs nuodingas atliekas. Buvo priminta, kad minėtas fabrikas prieš penketą metų jau buvo taip padaręs, tačiau tada užterštumas buvo mažesnis.
Premjeras ramino gyventojus sakydamas, kad kelis šimtus kilometrų iki Kyjivo tekėdamas vanduo valosi ir sostinės gyventojams pavojaus nekels. Kyjivo vandentiekio vadovybė buvo atsargesnė, pareiškė, kad Desnos vanduo sostinei bus specialiais filtrais valomas papildomai, tačiau yra ruošiamasi ir tokiam variantui, jog kai kuriems sostinės rajonams vandens tiekimas laikinai bus sustabdytas.
Užteršto vandens sluoksnis Kyjivą spėjamai pasieks rugsėjo 15–16 dienomis, o iki to laiko jo kokybė nuolat bus nuodugniai tiriama. Sostinei galimai pavyks išvengti ekologinės katastrofos, tačiau arčiau Rusijos esančių Seimo ir Desnos pakrančių gyventojams laikinai buvo uždrausta maudytis ir gaudyti žuvis.
Gamtos resursų bei apsaugos ministrė Svetlana Grinčuk pranešė, kad ekologinės katastrofos nuostoliai Sumų bei Černihivo regionuose pasiekė 405 mln. grivinų. Vis dar nežinoma, ar nuodingas atliekas Rusijos fabrikas išleido dėl techninės avarijos, ar tyčia. Laikinasis Černihivo meras Aleksandras Lomako pasakė turintis informacijos, kad Rusijos kariai Kursko regione specialiai sugadino dalį vandens valymo įrenginių, todėl panašios ekologinės katastrofos gali kartotis.
280 tūkstančių gyventojų turinčiam Černihivui problemų dėl geriamojo vandens kokybės nekilo, nes jis miestui yra tiekiamas iš giluminių artezinių šaltinių. Šiame bei Sumų regione Seimo pakrantėje gyvenantys ir žuvininkyste užsiimantys asmenys bei įmonės ilgam neteko pajamų šaltinio.
Rugsėjo pradžioje kartu su nerimą keliančia informacija apie užterštą Seimo vandenį Ukrainą sukrėtė ir pranešimai apie šalį ėmusius siaubti neregėto gausumo gaisrus. Jų simboliu tapo Charkivo regione pelenais pavirtęs Studenoko kaimas, kuriame rugsėjo trečią dieną sudegė 315 sodybų.
Iki tol per tris nepriklausomybės dešimtmečius vienoje vietovėje per gaisrą tiek daug namų nebuvo sudegę. Gelbėtojų tarnyba DSNS patvirtino, jog šiemet šalį siaubia rekordiškai gausūs gaisrai, kurių dauguma kyla regionuose, kur vyksta fronto kovos. Kaip pagrindinė gaisrų priežastis yra nurodomi okupantai bei sausra, mat priešams bombarduojant miškai ir žolė lengvai užsidega.
Ugnis lengviau plinta ir todėl, kad iš pafrontės teritorijos išsikėlė gyventojai, todėl neapdirbamuose laukuose suvešėjo žolės, o kilusių pirmų liepsnų niekas negesina. Be to, kadangi okupantai užminavo laukus ir miškus, į pirminį židinį ne visada gali nuvykti gaisrininkai.
Prieš kelias dienas Charkivo prieigose gaisrą teko gesinti ir dviem Ukrainoje kovojantiems lietuviams, o vienas iš jų nukentėjo – nudegė rankas. „Sprogo netoli namo, kuriame keliese gyvename, ir ėmė viskas aplinkui liepsnoti. Supratome, kad to pastato neišgelbėsime, turėjome skubiai daiktus bei techniką pergabenti į kitą tuščią namą ir gesinti žolę, kad ugnis į jį irgi nepersimestų. Gesinome kelias valandas, apsvilau rankas, teko tvarstyti“, – pasakojo tautietis, paprašęs neminėti jo pavardės.
Gaisrą prisipažino kelis kartus gesinęs ir ukrainietis karys Vadimas, kurį užkalbinau pakelės kavinėje netoli Studenoko kaimo. Vadimas sakė vadovaujantis skraidyklių operatorių kuopai kovose ties Limanu, o liepsnas tramdė todėl, nes šios buvo pavojingai priartėjusios prie jų buveinės. „Gesiname tik kai dega visai šalia, o jei kiek toliau – bijome eiti, nes laukai neišminuoti“, – sakė vaikinas.
Tai, kad ne visada ryžtasi prieiti prie ugnies židinio, pripažino ir minėtoje kavinėje užkalbintas gaisrinės vairuotojas Jevgenijus Titorenko. „Ant mūsų žmonės dabar neretai šaukia – kodėl nepuolam į gaisravietę laukuose ar miške. O kaip galim ten važiuoti, jei teritorija neišminuota? Užvakar viena mūsų mašina „užlipo“ ant minos, gelbėtojas sužeistas, neaišku, ar neteks amputuoti kojos“, – skundėsi vyriškis.
Studenoko kaime teko išklausyti ne tik priekaištus gaisrininkams, bet ir gandus, kad ugnį sukėlė kolaborantai. Slapti Maskvos mylėtojai esą kaimą padegė iš keršto, kad jame apsigyveno daug ukrainiečių kareivių. Studenoko seniūno pavaduotoja Galina Lobko tokius gandus paneigė, paaiškinusi, kad gaisras atslinko iš kaimyninio kaimo, o jie buvo apie tai įspėti ir ruošėsi jį tramdyti.
„Mes su gaisrininkais stovėjome toje kaimo pusėje, iš kur liepsnos turėjo ateiti, tačiau tą popietę pakilo uraganinis vėjas, ir ugnis tapo nekontroliuojama. Liepsnos ėmė plisti iš visų pusių, viskas ėmė pleškėti akimirksniu, o suvažiavę keliolika gaisrinių nieko negalėjo padėti“, – kalbėjo 64 metų moteris.
G. Lobko apgailestavo, kad iš į pelenus virtusio seniūnijos pastato nepavyko išgelbėti jokių dokumentų, technikos, o daugybė žmonių iš namų išbėgo irgi be nieko. „Iki karo čia gyveno 1500 žmonių, po tris mėnesius užsitęsusios okupacijos liko 600, o dabar sudegė lygiai pusė namų. Septyni asmenys buvo paguldyti į ligoninę dėl nedidelių apdegimų ir apsinuodijimo smalkėmis, džiaugiuosi, kad niekas nežuvo, bet ir nerimauju, kad neišnyktų gyvenvietė“, – kalbėjo moteris.
Prie sudegusios sodybos pavyko prakalbinti 65 metų Liubą Drygą, kuri kartu su neįgaliu sutuoktiniu išsigelbėjo paskutiniu momentu, kai juos iš degančio namo išvedė kariškiai. Šie nuvežė į kitą kaimą pernakvoti, o ryte seniūnas davė raktus nuo namo, kurio savininkai karo pradžioje pabėgo į užsienį ir pareiškė, kad negrįš.
L. Dryga keturis dešimtmečius išdirbo miškininke ir ne kartą dalyvavo tramdant liepsnas. „Privalėjome ne tik gesinti, bet ir skubiai užsodinti išdegusias vietas, nes jei miškas žlugs, tai vėl įsivyraus smėlynai, dings augalija, gyvūnija ir vanduo. Nes tai stepių teritorija, o jos iš smėlio dykynių miškingomis žemėmis pavirto sovietmečiu, kai buvo užsodintos pušynais. Pastarasis gaisras padarė milžinišką žalą – vien aplink mūsų kaimą sudegė pusantro tūkstančio hektarų miško“, – kalbėjo miškininkė.
Pradinių klasių mokytojai Lidijai Prokopenkai gaisras sutapo su 64 gimtadieniu. Moteris raudojo ne tik dėl senelio statyto ir sutuoktinio perstatyto namo, bet ir ugnyje žuvusių gyvūnų. Pedagogė buvo priglaudusi trisdešimt šunų ir keliolika kačių, kuriuos paliko išvykę kaimynai, tačiau per gaisrą išgyveno tik katytė Vasilisa ir šuo Buketas. Žuvo ir dauguma jos augintų vištų bei žąsų, o kiti kaimynai neteko ir laikytų avių, kiaulių, karvių.
Išvykstant iš Studenoko kelyje gal dvidešimt kilometrų matėsi vien sudegę miškai. Nors Iziumo rajono valdžia pranešė, kad tą dieną pagaliau pavyko užgesinti šešis tūkstančius hektarų apėmusį gaisrą, pakelyje kur ne kur vis dar ruseno degantys medžiai.
Grįžtant iš Studenoko į Charkivą šį didmiestį irgi teko pamatyti apgaubtą juodų dūmų, nes gretimoje Cirkūnų seniūnijoje degė dvidešimt hektarų miškų ir pievų. Kadangi vėjas pūtė į Charkivo pusę, gelbėtojai įspėjo didmiesčio gyventojus uždaryti namų langus ir nebūti lauke dėl smalkėmis užteršto oro. Per gaisrą Cirkūnuose supleškėjo šešios sodybos, keliolika mašinų, o porą senyvų žmonių pavyko laiku išgelbėti.
Gaisras siautėjo ir Ruskie Tiški kaime, kuriame lietuvių lėšomis yra statoma gyvūnų prieglauda. Jai vadovaujanti 59 metų Lena Bubenko papasakojo, kad per rusų apšaudymą užsidegė pušynas, o iš jo ugnis persimetė į pievas ir ėmė slinkti link kaimo. Kadangi šis yra vos penki kilometrai nuo Lipcių fronto linijos, iš kaimo pabėgo beveik visi gyventojai, tad gaisrą teko gesinti vien su trimis pagalbininkais.
„Mano tėvų namą priešo raketos sugriovė karo pradžioje, gaisrą gesinau saugodama kaimynų namus ir bijodama, kad jis neatsėlintų iki lietuvių lėšomis statomos prieglaudos. Pavyko, bet ar įstengsim kitą kartą, nežinia, mat gelbėtojai dėl gausybės gaisrų atvyko pavėlavę, po visko“, – kalbėjo moteris.
