Balandžio 2 d. Hagoje susirinkę Vakarų pareigūnai aptarė pastangas patraukti Rusiją baudžiamojon atsakomybėn už, kaip įtariama, jos karių vykdomus žiaurumus Ukrainoje. JT skaičiavimais, nuo 2022 m. vasarį prasidėjusios plataus masto invazijos pradžios žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 30 tūkst. civilių gyventojų. O Ukrainos valdžios institucijos teigia tiriančios 120 tūkst. įtariamų karo nusikaltimų.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Apie masines žudynes, tapatybės naikinimą ir galimybę Rusijos veiksmus Ukrainoje klasifikuoti kaip genocidą „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) Balkanų tarnyba kalbėjosi su Niujorko profesoriumi, Genocido tyrimų instituto vykdomuoju direktoriumi Ernesto Verdeja.
– Rusijos valdžia paskelbė, kad jos „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra Ukrainos demilitarizacija ir denacifikacija, o tai dehumanizuoja ukrainiečių tautą ir iš esmės pateisina Ukrainos, kaip tarptautiniu mastu pripažintos valstybės, sunaikinimą dabartinėse jos ribose, taip pat ukrainiečių tautos sunaikinimą. Ar tai galima vadinti genocido kurstymu arba genocidiniais ketinimais? Nes kai kurie tarptautiniai teisininkai prieštarauja [tokiam apibūdinimui], sakydami, kad kol kas nėra pakankamai genocido įrodymų.
– Manau, kad šį klausimą labai sudėtinga išnarplioti. Tačiau prieš pradedant, taip pat svarbu labai aiškiai suprasti, ką tiksliai reiškia genocidas. Vienas didžiausių iššūkių yra tai, kad genocido terminą įvairiuose kontekstuose vartoja daugybė žmonių ir jis įgyja skirtingas reikšmes, priklausomai nuo to, kaip yra vartojamas.
Pagal tarptautinę teisę egzistuoja teisinis apibrėžimas, numatantis labai konkrečius kriterijus. Egzistuoja tam tikras šio reiškinio supratimas arba apibrėžtis, kurią plačiai vartoja politikos formuotojai, politikos analitikai, žmonės, užsiimantys žmogaus teisių gynimu, ir t. t. Jis yra talpesnis, šiek tiek platesnis.
Dauguma mokslininkų šią sąvoką vartoja kitaip, nei ji vartojama tarptautinėje teisėje, nes tarptautinė teisinė sąvoka yra labai siaura ir numato tam tikrus parametrus, kuriuos reikia atitikti.
Ir dar yra visuotinis šio termino vartojimas, kai šiuo žodžiu apibūdinamas kažkoks didžiulis blogis, siaubingas dalykas, kažkas milžiniško masto.
Visa tai paminėjau kaip atspirties tašką, nes dažnai matome, kad ginčai dėl to, ar, pavyzdžiui, tai, ką Rusija daro Ukrainoje, yra genocidas, ar ne, sukasi apie skirtingas genocido sąvokos interpretacijas ar supratimą.
Tačiau svarbu tai, kad pats apibrėžimas turi labai konkrečius parametrus, labai konkrečius kontūrus. Svarbiausia, kad genocidas tarptautinėje teisėje apibrėžiamas kaip tyčinis visos ar dalies žmonių grupės naikinimas. Taigi, kalbama ne apie įvykdyto smurto mastą, ne apie nužudytų civilių gyventojų dalį, ne apie nužudytų civilių gyventojų skaičių, nėra tokių parametrų. Kalbama apie smurtą, kuriuo siekiama sunaikinti visą grupę arba jos dalį, civilių grupę.
Tačiau dažnai pastebime, kad genocidą vykdančios valstybės retai atvirai prisipažįsta siekiančios sunaikinti tam tikrą gyventojų grupę. Jos sako tai darančios dėl įvairių priežasčių. Viena iš dažniausių priežasčių yra siekis užsitikrinti saugumą. Naudojamas argumentas, kad tam tikra civilių gyventojų grupė kelia egzistencinę arba tam tikrą esminę grėsmę valstybės vykdytojos tikslams ir uždaviniams.
„Specialiosios operacijos“ idėja, kalbant Rusijos Federacijos terminais, grindžiama mintimi, kad Ukraina kelia ypatingą kraštutinės dešinės, fašizmo grėsmę Rusijos valstybės vientisumui ir išlikimui. Tai vienas iš argumentų. Todėl bet kokia grėsmė turi būti visiškai pašalinta.
Taigi, aš noriu pasakyti, kad yra skirtumas tarp to, ar smurtas vykdomas siekiant sunaikinti grupę, ir to, ar jam yra priežastis, pateisinimas. Smurtautojai gali pateikti daugybę skirtingų pateisinimų ar motyvų. Esminis dalykas šiuo atveju yra tai, ar smurtas yra tyčinis, ar yra ketinimas sunaikinti pačią grupę.
Argumentas, kad Rusija vykdo „specialiąją operaciją“ ir nieko daugiau, yra neįtikėtinai klaidinantis. Jis iš tikrųjų nieko nepasako apie tai, ar smurtu siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti Ukrainos gyventojus. Šie du dalykai yra suderinami, nes yra dviejų skirtingų rūšių argumentai.
Vieni jų susiję su ketinimais. Ar tai, kas daroma, yra daroma sąmoningai, [tuo] siekiant sunaikinti grupę. Kiti yra labiau motyvacijos ir priežasties dalykas – kodėl tai daroma. Kitaip tariant, galima tai daryti sąmoningai. Gali būti daug įvairių priežasčių, kodėl bandoma tai daryti. O Rusija pateikia visą virtinę skirtingų pasiteisinimų arba priežasčių.
Viena iš jų – „denacifikacijos“ idėja. Kita – NATO grėsmė. Dar kita, kaip matome iš [buvusio Rusijos prezidento ir Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo Dmitrijaus] Medvedevo pasisakymų, argumentas, kad Ukraina iš tikrųjų yra Rusijos dalis, ji turėtų grįžti namo. Tai skirtingo pobūdžio argumentai, tačiau visi jie yra suderinami su genocidiniu smurtu, jei smurtu siekiama sunaikinti civilius gyventojus.
– Rusijos valdžios institucijų pareiškimus, kuriais neigiamas Ukrainos egzistavimas, lydi ukrainiečių žudymas, kankinimas, žiaurus elgesys ir persekiojimas, ukrainiečių vaikų rusifikavimas ir gyvybiškai svarbios Ukrainos infrastruktūros naikinimas. Taip pat yra daug įrodymų apie ukrainiečių kultūros paveldo naikinimą ir rusifikaciją, vykdomą draudžiant ukrainietiškas knygas ir kalbą Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose. Ar tai galėtų būti interpretuojama kaip tam tikri genocidiniai ketinimai?
– Manau, kad tai visiškai teisinga. Yra veiksmai, kuriuos Rusija vykdo, – taikosi į civilinę infrastruktūrą, taikosi į civilius gyventojus. Masinės atakos prieš civilines teritorijas, neatsižvelgiant į karinę, vadinamąją karinę būtinybę... Naudojamas smurtas, pasitelkiama politika, kuria siekiama sugriauti bet kokį vientisos ukrainiečių tapatybės jausmą. Ir taip yra būtent todėl, kad Rusija – tiksliau, Rusijos Vyriausybė – neigia bet kokią ukrainiečių tapatybę. Tai iš tikrųjų yra svarbiausia genocido požiūriu, tiesa? Nes tai rodo, kad Rusija bando sunaikinti bet kokią kolektyvinę ukrainietišką tapatybę. Ji bando priversti ukrainiečius būti rusais. Todėl vėlgi, kalbama ne tik apie taikinius ir faktiškai vykdomą smurtą. Tai nepaprastai svarbu.
Tačiau taip pat yra [Rusijos prezidento Vladimiro] Putino, D. Medvedevo ir kitų pasisakymai, rodantys, kad jų sąmonėje nėra tokio dalyko kaip ukrainiečiai, kad jie laiko juos rusais, kuriuos reikia susigrąžinti į savo gretas.
Kitas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, yra masinė Ukrainos civilių gyventojų, ypač vaikų, deportacija į Rusiją, kad jie būtų auginami kaip rusai.
Tai vėlgi liudija bet kokios kolektyvinės ukrainiečių tapatybės sunaikinimo idėją. Taigi, manau, kad galime pateikti gana įtikinamą argumentą, jog apie ketinimą sunaikinti grupę galime spręsti ne tik iš Rusijos vadovų veiksmų, bet ir iš to, ką jie sako. Jie patys kalbėjo, kad nėra tokio dalyko kaip ukrainiečiai.
– Kaip tai išversti į teisinę kalbą kaip galimą kaltinamąjį aktą ir galimą nuosprendį: pirmiausia Ukrainos kaip valstybės ir ukrainiečių kaip tautos egzistavimo neigimas, o paskui šių argumentų panaudojimas invazijai ir civilių naikinimui pateisinti.
– Manau, kad tai galima interpretuoti keliais skirtingais būdais, be to, yra keletas skirtingų teismų. Vienas iš jų yra Tarptautinis teisingumo teismas, kitas – Tarptautinis baudžiamasis teismas. Ir tai tik du pavyzdžiai. Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) įsteigtas siekiant patraukti asmenis atsakomybėn už jų padarytus nusikaltimus. Jo tikslas – sutelkti dėmesį į konkrečius asmenis. Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT) nagrinėja valstybių bylas, ginčus tarp valstybių, taigi jis nesprendžia atskirų asmenų bylų.
Be to, kalbant apie tyčios įrodinėjimą, ypač jei tai susiję su TBT teisiamais asmenimis, teisiniais tikslais reikia įrodyti, kad įtariamas nusikaltėlis ne tik darė blogus dalykus, ne tik vykdė veikas, galinčias turėti genocido požymių, – vykdė masines žudynes, masinius išpuolius, atakavo civilius gyventojus, naikino infrastruktūrą, darė visus šiuos dalykus – bet ir darė tai turėdamas konkretų ketinimą sunaikinti civilių grupę.
Tai viena iš priežasčių, kodėl tiek daug mokslininkų skeptiškai vertina konvenciją – teisinį [genocido] apibrėžimą, nes konvencijoje tyčia suprantama labai siaurai. Tai kelia iššūkių. Dėl šios priežasties daugelyje tarptautinių teismų, įskaitant TBT, daug lengviau bandyti įtikinti dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, kai nereikia įrodinėti tyčios siaurąja prasme.
Be to, turime Tarptautinį teisingumo teismą, kuris sprendžia valstybių ginčus. Neseniai, šių metų sausį, matėme keletą TTT sprendimų dėl Ukrainos ir Rusijos, kuriais TTT iš esmės pasakė, kad jis gali nagrinėti [Rusijos] Ukrainai mestus kaltinimus, kad ši ankstesniais metais vykdė genocidą okupuotose teritorijose, – teismas pasakė turįs jurisdikciją tai tirti. Aš asmeniškai manau, kad tai gerai, nes tai kartą ir visiems laikams parodys, jog Ukraina nevykdė genocidinių veiksmų, tačiau šie kaltinimai praeis teismo procesą, ir įtariu, kad toks bus sprendimas.
Manau, kad tai svarbu, nes Rusija ilgą laiką tvirtino, kad Ukraina daro būtent tai, ką iš tikrųjų daro Rusija. Ji kaltino Ukrainą vykdant genocidinį smurtą. Tarptautinis baudžiamasis teismas, pateikęs kaltinimus V. Putinui ir Rusijos vaiko teisių komisarei Marijai Lvovai-Belovai, taip pat dviem Rusijos karo vadams – Sergejui Kobilašui ir Viktorui Sokolovui, – tiria konkrečius jų nusikaltimus. Tikimybė, kad artimiausiu metu bus priimti realūs sprendimai dėl bet kurio iš jų, yra labai, labai maža. Tai užtruks ne vienus metus.
Tai vienas iš nuviliančių tarptautinių teismų ir tarptautinės teisės aspektų. Jie dirba labai lėtai. Be to, tiek Tarptautinis baudžiamasis teismas, tiek Tarptautinis Teisingumo Teismas neturi sprendimų vykdymo užtikrinimo mechanizmo. Daugelis skeptiškai vertina tokių nuosprendžių naudą, nes V. Putinas tikriausiai niekada nestos prieš Tarptautinį baudžiamąjį teismą.
Taigi, bent jau šiuo metu nemanau, kad įvyks kas nors panašaus į Niurnbergą (Niurnbergo procesas prieš nugalėtą nacistinę Vokietiją) ar TBTBJ, buvusios Jugoslavijos teismą JT. Nemanau, kad tokie tribunolai bus įsteigti artimiausiu metu.
– Tai reiškia, kad tikimybė sulaukti teisingumo yra labai menka ir kad už nusikaltimus Ukrainoje atsakingi žmonės liks nenubausti.
– Manau, kad, žvelgiant į istorines analogijas ir į šį konkretų atvejį, neįmanoma nuspėti, kaip Rusija atrodys po penkerių ar ketverių metų. Mes to nežinome. Galima spėti, kad V. Putinas vis dar bus valdžioje. Žvelgdamas į tai, kaip Rusija atrodo šiuo metu, manau, kad V. Putinas neatsidurs Tarptautiniame baudžiamajame teisme. Tai nereiškia, kad šios bylos nėra svarbios. Manau, kad jos turėtų būti nagrinėjamos, nes teismai bent jau gali surinkti didžiulį kiekį įrodymų ir susisteminti visus šiuos įrodymus, kad būtų galima suprasti, kas įvyko.
Tačiau abejoju, kad labai aukšto lygio vadovai, ypač tokie kaip V. Putinas, atsidurs viename iš šių teismų, nebent Rusijoje įvyks radikalios permainos, lemsiančios jo perdavimą, – vėlgi, kaip [velionio Serbijos prezidento Slobodano] Miloševičiaus atveju.
– Kalbėdami apie genocidą, pirmiausia turime omenyje Holokaustą. Tačiau, kaip Niurnberge sakė britų vyriausiasis prokuroras seras Hartley Shawcrossas, genocidas gali pasireikšti įvairiomis formomis. Jis pažymėjo, kad naciai lenkų inteligentijai taikė „tiesioginį naikinimą“. Okupuotoje Sovietų Sąjungoje vokiečių taikytas metodas buvo mirtis iš bado. Bohemijoje ir Moravijoje naciai ėmėsi priverstinės germanizacijos politikos.
Žinome, kas vėliau nutiko Srebrenicoje ar Ruandoje. Taigi, iš tikrųjų sunku atskirti, nustatyti genocido ketinimus nuo pat pradžių. Nes tik pabaigoje, kai jau žinomas [nusikaltimo mastas], mes apie tai sužinome. O pačioje pradžioje nematome, kad tai vyksta.
– Esate visiškai teisus. Daugeliu atvejų genocidas gali atrodyti labai skirtingai. Ką tik pateikėte keletą pavyzdžių. Galėtume kalbėti apie amerikiečių elgesį su vietiniais gyventojais ilgą laiką. Visi šie atvejai labai skiriasi vienas nuo kito. Jiems bendra tai, kad smurtiniu būdu naikinama žmonių grupė arba siekiama ją sunaikinti. Tačiau naudojami modeliai, metodai, strategijos įvairiais atvejais gali atrodyti labai skirtingai. Tai nebūtinai turi būti naikinimo stovyklos, nebūtinai „Einsatzgruppen“ (sukarinti mirties būriai), kuriuos naudojo naciai, ir pan.
Tą patį rezultatą galima pasiekti įvairiais būdais. Sutinku su jumis, kad kartais, ypač ankstyvoje stadijoje, labai sunku nustatyti, ar tai, ką matome, teisiniu požiūriu yra genocidas, ar ne, nes tyčios įrodymo slenkstis yra pakankamai aukštas. Reikia įrodyti, kad nusikaltėliai ne tik daro baisius dalykus, bet daro juos turėdami konkretų ketinimą.
Būtent tokia formuluotė vartojama įstatyme, t. y. konkretus ketinimas sunaikinti grupę. Retai pasitaiko, kad politiniai lyderiai aiškiai pasakytų: „Aš ketinu sunaikinti šią civilių grupę.“ Paprastai matome, kad valstybės ir kiti genocidą vykdantys subjektai laikui bėgant yra linkę imtis genocido, nes mano, kad ankstesni veiksmai buvo nepakankami jų tikslams pasiekti.
– Ar nuo plataus masto invazijos pradžios prieš dvejus metus yra pakankamai įrodymų, kad, Ukrainos atveju, būtų galima kalbėti apie genocidinius ketinimus?
– Taip, manau, kad taip. Manau, kad Rusijos smurtas turi genocido požymių. Tikrai taip, nes tai ne tik jos vykdomi veiksmai, kuriuose daug smurto prieš civilius gyventojus. Jie atakuoja toli gražu ne vien karinę reikšmę turinčias teritorijas. Jie terorizuoja ir puola civilius gyventojus. Jie mėto didžiules bombas civilinėse teritorijose, apšaudo jas raketomis.
Ne tik veiksmai rodo, kad nėra daroma skirtis tarp Ukrainos karių ir Ukrainos civilių gyventojų. Tai faktas, kad Rusijos vadovybė, pradedant V. Putinu, nuolat kalba apie tai, jog ukrainiečiai neegzistuoja. Taigi, kalbama apie ukrainiečių tautinės tapatybės egzistavimo neigimą. O tai yra genocidas, nes faktiškai neigiama civilių gyventojų tapatybė.
– O paskui tai naudojama kaip masinių nusikaltimų pateisinimas.
– Būtent.
– Beatodairiškai.
– Beatodairiškai. Vėlgi, ši žala pagal tarptautinę teisę taip pat gali būti kvalifikuojama kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui. Tai kategorijos, kurios kartais persidengia, kalbant apie tam tikrus veiksmus, tačiau tarptautinėje teisėje jos skirtingai konstruojamos, skiriasi bendras nusikaltimas, nusikaltimo supratimas.
Visgi, mano supratimu, ir manau, kad daugelis žmonių, daugelis genocido tyrinėtojų su tuo sutiktų, tai, ką daro Rusija, iš tikrųjų yra genocido kampanija, nes šalies vadovai neigia, ir tai visiškai akivaizdu, neigia bet kokį ukrainietišką identitetą. Jie iš esmės sako, kad šie žmonės yra rusai ir kad jiems reikia prievarta grąžinti rusiškąją tapatybę.
Ir mes padarysime viską, ko reikės, ir nužudysime tiek žmonių, kiek reikės, kad priverstume juos vėl tapti rusais. Tai iš esmės yra genocidas.
