Turkijai delsus patvirtinti Švedijos narystę NATO ir dar anksčiau jai įsiveržus į Sirijos pietus, vis svarstoma, ar Aljansas galėtų priimti sprendimą išmesti šalį narę, pažeidžiančią sutarties sąlygas. Tačiau NATO narystės sutartis neapibrėžia išmetimo iš Aljanso galimybės. LRT trumpai paaiškina, ar vis tik yra būdas išmesti šalį iš NATO.
Vienintelė galimybė – pasitraukimas?
Apie pasitraukimą iš NATO kalbama tik „Šiaurės Atlanto sutarties“ 13 straipsnyje. Jame sakoma, kad „po dvidešimties Sutarties galiojimo metų bet kuri iš šalių gali iš jos išstoti praėjus vieniems metams po pranešimo apie Sutarties denonsavimą Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybei, kuri praneša kitų šalių vyriausybėms apie kiekvieną denonsavimo pranešimo deponavimą.“
Taigi, iš NATO šalys gali išstoti savo noru, tačiau sutartyje visiškai nėra kalbama apie atvejį, kai šalį norima išmesti ar bent sustabdyti jos narystę. Teisės ekspertai teigia, kad vienintelė galimybė išmesti šalį iš Aljanso – pakeisti sutarties sąlygas, tačiau jos keičiamos bendru visų narių sutarimu, o to imtis nesiryžtama.
Kita galimybė nubausti šalį – Aljanso narių sprendimas nutraukti pagalbą sąjungininkei. Toks žingsnis, tikriausiai, galėtų būti taikomas, kai nustatoma, kad sąjungininkė pažeidžia sutarties preambulėje įtvirtintas ginamas vertybes.
„NATO valstybių vadovai vis tik linkę išlaukti, kol netinkamai besielgiančių šalių lyderius valdžioje pakeis Aljanso vertybes atitinkanti valdžia“, – „Just Security“ tikino Vašingtone veikiančio analitinio centro „Atlantic Council“ ekspertas Jorge`as Benitezas.
Pokyčius norėtų įvesti galbūt JAV prezidentu tapęs Donaldas Trumpas. Pagrindinio kandidato į JAV prezidentus patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Keithas Kelloggas siūlo, kad jeigu kuri nors iš 31 NATO narės gynybai neišleistų bent 2 proc. savo metinio vidaus produkto (BVP), šiai būtų netaikomas 5-asis Aljanso sutarties straipsnis, kuris įpareigoja NATO nares ginti kitą užpultą narę.
Kaip jis sakė interviu „Reuters“, jei D. Trumpas grįžtų į Baltuosius rūmus, skatintų tokius pokyčius.
Penktajame straipsnyje teigiama, kad vienos Aljanso narės užpuolimas bus laikomas visų narių užpuolimu, o NATO narės privalo atitinkamai reaguoti. Be šios apsaugos šalis narė nebūtų garantuota, kad kitos NATO narės ateis jai į pagalbą.
Šiuo metu 11 iš 31 NATO narės gynybai skiria per 2 procentus BVP. Tarp jų – Lietuva, naujausia aljanso narė Suomija ir visos rytinio NATO flango šalys.
Turkijos keliamos problemos
Kelis kartus viešojoje erdvėje buvo svarstoma, ar Turkija galėtų būti išmesta iš NATO dėl savo veiksmų ir vykdomos nevienareikšmės politikos, kuri pažeidžia NATO sutarties preambulėje nurodytas vertybes. Pirmą kartą tokia idėja iškilo 2016 metais, kai Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas po nepavykusio perversmo bandė susidoroti su opozicija.
Antrasis atvejis, iškėlęs Turkijos tolesnės narystės NATO klausimą buvo 2019 m. įvykęs Turkijos įsiveržimas į Sirijos Šiaurės Rytus. Tuo didžioji dalis Aljanso narių smerkė Turkijos elgesį ir kalbėjo apie kylančią humanitarinę krizę. Švedija ir Suomija, kurios nebuvo Aljanso narės, tuomet įvedė Ankarai sankcijas, kurios vis dar galioja. Tuometė Vokietijos kanclerė Angela Merkel reikalavo R. T. Erdoganą tučtuojau sustabdyti karinę operaciją, o tuomečiai JK premjeras Borisas Johnsonas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas taip pat nepritarė Ankaros veiksmams.
2019 m. JAV senatorius Lindsey Grahamas siūlė stabdyti Turkijos narystę NATO, jei Ankaros pajėgos pultų kurdus, kurie bendradarbiavo su Vašingtonu naikinant „Islamo valstybės“ kalifatą. Tuometis JAV gynybos sekretorius Markas Esperis tikino, kad prieš Turkijos įsiveržimą į Siriją jis įspėjo Ankarą, kad toks jos žingsnis „pakenks JAV santykiams su Turkija“. 2017 metais Turkija ir JAV pasiekė susitarimą, kad Ankara nebesiverš toliau į Sirijos teritoriją.
Turkija delsė patvirtinti Švedijos narystę NATO, nes teigė, kad Šiaurės šalis pernelyg švelniai vertina kurdų kovotojų ir kitų Švedijoje veikiančių grupių, kurias Ankara laiko grėsme saugumui, rėmėjus. Tarp jų – asmenys, susiję su Kurdistano darbininkų partija (PKK), kuri Turkijoje ištisus dešimtmečius vykdo sukilimą, ir asmenys, įtariami ryšiais su 2016-ųjų mėginimu įvykdyti perversmą prieš R. T. Erdogano vyriausybę.
Švedija sugriežtino savo kovos su terorizmu įstatymus, kad išspręstų Ankaros susirūpinimą keliančius saugumo klausimus, o NATO sutiko atidaryti specialaus kovos su terorizmu koordinatoriaus biurą ir į šias pareigas paskyrė generalinio sekretoriaus padėjėją Tomą Goffusą. 2023 metų pabaigoje Turkijos parlamente Užsienio reikalų komitetas pritarė protokolui dėl Švedijos narystės, o vėliau Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas parašu įtvirtino Švedijos narystės NATO ratifikavimą.
Tačiau kaip tada, taip ir dabar ekspertai abejoja, kad NATO iš savo gretų norėtų išmesti svarbų strateginį partnerį. Kaip „Newsweek“ tikino amerikiečių istorikas ir Mičigano universiteto politikos mokslų profesorius Ronaldas Grigoras Suny, dėl savo geografinės padėties Turkija Šaltojo karo metu ir dabar turi labai svarbią rolę Aljanse.
„Taigi jos vieta prie Bosforo sąsiaurio, į pietus nuo Rusijos ir į šiaurę nuo Artimųjų Rytų, padarė ją daug svarbesne strategine partnere nei daug kitų valstybių, turinčių daugiau gyventojų ar svarbesnių kitais atžvilgiais“, – tikino R. G. Suny.
