Europa nėra pasiruošusi ir pajėgi pati apsiginti, jei į pagalbą neateitų JAV. Daugelyje sostinių vis dar nėra pakankamos skubos ir supratimo, vyksta apsimestinis persiginklavimo procesas, interviu LRT RADIJUI sakė Vokietijos Užsienio reikalų tarybos ekspertas Benjaminas Tallis.
– Norėčiau pradėti nuo „Politico“ straipsnio, kuriame eurokomisaras Thierry Bretonas cituoja Donaldą Trumpą, sakantį, jog jis neketintų padėti Europos šalims, jei jos būtų užpultos. Ar Europa yra pasiruošusi ir ar yra pajėgi tvarkytis su tokia saugumo situacija?
– Ne, Europa nėra pasiruošusi. Šiuo metu ji nėra pajėgi. Galėtume pasidaryti pajėgūs, net jei tai užtruktų kurį laiką, bet tam, kad tai pasiektume, turime būti pasiruošę ir pasiryžę veikti, kad atsakytume į kylančias saugumo grėsmes. Ir nemanau, kad šiuo metu jau yra atsiradęs toks supratimas reikiamoje dalyje Europos sostinių su tinkama skuba.
Būtų gana sudėtinga ar sudėtingiau Donaldui Trumpui tiesiog pasitraukti iš NATO, bet to ir nereikia, nes 5-asis straipsnis, kertinis NATO pamatas, abipusės gynybos įsipareigojimas leidžia kiekvienai šaliai nuspręsti, kaip ji sureaguos. Kai ataka prieš vieną yra laikoma ataka prieš visus, tai viskas, ko reikia D. Trumpui, tai pasėti abejonę dėl atsako lygio, kurį pasiūlytų Jungtinės Valstijos. Ir tai pažeistų mūsų atgrasymo strategiją, pažeistų mūsų pozicijas.
Nors ir būtų procedūrinių sunkumų pasitraukti iš NATO, būtų daug lengviau palaužti įsipareigojimą gintis, ir tai yra labai pavojingas dalykas, kuris nėra iki galo suvoktas Europoje. Ar bent jau nėra elgiamasi atitinkamai. Jei mūsų politikai ir mūsų lyderiai rimtai į tai žiūrėtų, ypač Berlyne, matytume realų bandymą persiginkluoti. Ne šį apsimestinį Potiomkino persiginklavimą, kurį matome dabar. Matytume didesnę skubą diskusijose, įsipareigojimus pirkti ginklų, didelių išankstinių užsakymų, bandymą paruošti pramonę reikiamiems gamybos pajėgumams, kurių reikės mums patiems, kad mes, NATO nariai iš Europos, galėtume tvirtai atsakyti Rusijai ir kitoms grėsmėms.
Mes taip pat matytume diskusiją apie branduolinį atgrasymą. Tačiau to nematome, bent jau rimtai. Pats gyvenu ir dirbu Vokietijoje ir diskusijos apie civilinę branduolinę energiją jau yra gana toksiškos. Galiu tik įsivaizduoti, kokios jos būtų dėl Europos branduolinio atgrasymo pajėgumų ar Vokietijos branduolinio atgrasymo. Tačiau tokių diskusijų mums reikia, nes jei Vašingtono branduolinis skėtis nebūtų patikimai pratęstas, Europai liktų tik keletas variantų.
Prancūzų ir britų branduoliniai pajėgumai? Jungtinė Karalystė yra dalis Šiaurės aljanso, kartu su Lietuva ir kitais „Joint Expeditionary Force“, tai yra labai gerai apgalvota ir pajėgi grupė, bet ar to pakanka? Ne. Pamatą jai suteikia branduolinė valstybė, bet ar iš tiesų galime drąsiai pasakyti, kad Jungtinės Karalystės branduoliniai ginklai būtų panaudoti kitų valstybių teritorijos apsaugai? Aiškaus atsakymo nėra, bet tai yra klausimai, kuriuos mums reikia kelti. Reikia aiškumo. Ir grįžtant prie to paties, Berlynui taip pat reikia aiškumo. Taigi glaustai apibendrinus – mes nepasiruošę ir mes nesame pajėgūs.
– O kaip tapti geriau pasiruošusiems? Ar reikėtų daugiau iniciatyvos iš Europos Sąjungos institucijų? Ar verčiau dėmesį telkti buriant pasiryžusių veikti šalių koaliciją?
– Skirtingiems vaidmenims yra skirtingi formatai. Svarbiausia šiuo atveju yra pasiryžusiųjų koalicija, kalbant atvirai. Koalicija tų, kurie supranta. Nes šiuo atveju, kai yra supratimas, atsiranda valios ką nors dėl to daryti. Ir čia yra tai, ko mums trūksta labiausiai. Valstybės turėtų didinti šį supratimą viduje, tačiau tos šalys, kurios tai supranta, tokios kaip Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, Čekija, Šiaurės šalys, tos, kurios tikrai supranta, turėtų kalbėti apie tai, dėti visas įmanomas diplomatines pastangas, kad įtikintų tuos, kurie dar to nesuprato, įskaitant Berlyną. Padėti jiems tinkamai įvertinti situacijos aštrumą.
Atvirai kalbant, Vokietijoje yra politikų, kurie tai puikiai supranta, buvo parašyta gerų straipsnių apie tai, pavyzdžiui, Rodericho Kiesewetterio, Norberto Rottgeno, žaliųjų partijos politikų ir kitų. Yra partnerių, su kuriais lietuviai ir kiti gali dirbti Berlyne. Bėda ta, kad ne jie yra pagrindiniai sprendimų priėmėjai šiuo metu, todėl reikia dirbti ir su kancleriu Olafu Scholzu ir jo patarėjais.
Tai turėtų būti diplomatijos taikiniai, kad padėtume jiems suprasti, nes šiuo metu jie neturi tinkamo grėsmės įvertinimo. Ir todėl jie neturi tinkamo plano, ką daryti, kad vokiečiai, lietuviai ir kiti europiečiai būtų saugūs ilguoju laikotarpiu. Ką galėtų daryti Europos Sąjunga? Ji gali atlikti svarbų vaidmenį per ginkluotės užsakymus, bendrą jos įsigijimą. Ji turi galimybę duoti didelius išankstinius užsakymus, tai padidintų mūsų karo pramonės pajėgumus, sukurtų naujas gamybos linijas. Būtų įmanoma tai organizuoti per Europos Sąjungos institucijas, taip pat ir per NATO įsigijimų planą.
– Ką Europa turėtų daryti, kad labiau paremtų Ukrainą? Girdėjome apie 1000 „Patriot“ raketų užsakymą. Ar to pakanka ir ar realu tai įgyvendinti? Nes juk buvo pažadų ir dėl artilerijos amunicijos kiekio perdavimo, bet jų įgyvendinti nepavyko.
– Geras klausimas. Susitarimas dėl „Patriot“ yra geras ženklas, tačiau tai neįvyks pakankamai greitai ir to vis tiek nepakaks. Mes tiesiog negalvojame apie tinkamo dydžio skalę. Tai viena pagrindinių pamokų, ką mums reikia iš naujo išmokti iš karo Ukrainoje. Kiekybė yra svarbi. Mums reikia daug įrangos, inventoriaus, jis per mūšius būtų sunaikintas, didelio kiekio amunicijos. Apie tai mes nesame pratę daug galvoti ir „Patriot“ susitarimas yra geras ženklas.
Ką dar galime padaryti? Vokietija galėtų nusiųsti „Taurus“ sparnuotųjų raketų. Tai būtų labai reikšminga. Tai ilgojo nuotolio preciziški ginklai, galintys reikšmingai padidinti Ukrainos smogiamąją galią. Kodėl tai taip svarbu? Dėl Rusijos logistikos. Ir kariuomenė gyvena arba miršta dėl savo logistikos. Jei galėtume nustumti rusus tolyn ir trukdyti jiems aprūpinti priekines linijas, tai padarytų jų gyvenimą gerokai sunkesnį ir duotų ukrainiečiams erdvės atsikvėpti, kad jie galėtų pasiruošti puolimo operacijoms, persigrupuoti, pasiruošti puolimui 2025 metams.
Tai būtų dalis vadinamosios „aktyvios gynybos“, kai šiais metais tu giniesi, tačiau tai būtų didesnio plano laimėti mūšio lauke dalis. Tai taip pat labai apsunkintų okupantų gyvenimą Kryme, o jis yra kertinis šio karo aspektas. Kertinis kalbant apie logistiką, tačiau taip pat ir apie psichologiją. Dėmesio telkimas į Krymą su ketinimu padaryti jį nebeišlaikomą kitais metais yra raktas į sėkmę. Bet galime daryti ir daugiau dalykų, ne tik Vokietijoje. Ispanija taip pat turi „Taurus“ raketų. Jos renka dulkes ir nieko labai neveikia.
– Ar jiems nereikėtų Vokietijos leidimo jas perduoti?
– Irgi geras klausimas. Tas klausimas turėtų būti keliamas, nes tada pamatytume, ar čia yra ta vieta, kuri to neleidžia. Vokietija turėtų aiškiai tai pasakyti, užuot laukusi, kol sąjungininkai pradės klausinėti patys. Bet yra ir kitų šalių, pavyzdžiui, Prancūzija. Ji turi SCALP raketų, tai „Taurus“ prototipas, tik mažesnio nuotolio, jos panašios į britų „Storm Shadow“. Dabar yra viena gamybos linija, skirta Graikijai.
Nėra gamybos linijos, skirtos Ukrainai, ir net nėra linijos, skirtos atkurti to, kas jau perduota Ukrainai. Jungtinėje Karalystėje taip pat kol kas nėra linijos atkurti perduotoms „Storm Shadow“ raketoms. Jie renkasi pirkti iš kitur. Ilguoju laikotarpiu tai nėra patikimas kelias. Ką dar galėtume suteikti, tai duoti pakankamai jėgos ore. Suteikti tokių lėktuvų, kurie leistų jei ne pasiekti pranašumą ore, tai bent jau dominavimą atskirose vietose, suteikti daugiau oro gynybos pajėgumų. Duoti priemonių Rusijos bombonešiams, kurie apšaudo Ukrainos miestus, nustumti tolyn.
Mes nė iš tolo nepriartėjome prie to, kad išnaudotume visas paramos padidinti Ukrainos galią ore galimybes, bet tam reikia politinės valios ir tinkamo grėsmės įvertinimo. Čia ir slypi visa esmė. Jei tinkamai įvertintume kylančią grėsmę dėl to, kas vyksta Ukrainoje ir kodėl mums tai svarbu, tada ir darytume gerokai daugiau. Manau, kad yra tam tikro nenoro pažvelgti tiesai į akis, nes ji nemaloni ir sunki, bet gerokai sunkiau ir nemaloniau būtų to nedaryti ir paskui dorotis su to pasekmėmis, kai tai pasieks europiečių namus Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur ateityje.
– Kaip suprantu, dėl „Taurus“ perdavimo yra nesutarimo pačioje Vokietijos Vyriausybėje, yra narių, kurie išreiškė palaikymą. O. Scholzas, panašu, yra tas, kuris blokuoja. Kas turėtų įvykti, kad jis pakeistų nuomonę, ir ar tai iš viso įmanoma?
– Ministrų kabinetas yra pasidalinęs ir netgi socialdemokratų ministrai yra pasidaliję šiuo klausimu. Kai kurie ministrai privačiai palaiko perdavimą, bet to nesako viešai.
Esate teisus sakydamas, kad pagrindinė kliūtis yra kancleris. Ten kol kas nėra valios tai pakeisti. Tai atspindi bendrą kanclerio požiūrį į karą – O. Scholzas iki šiol nėra pasakęs, kad Ukraina turi laimėti. Jis sakė, kad Rusija turi nelaimėti, kad Ukraina negali pralaimėti. Yra milžiniškas skirtumas tarp to, kai sakai, kad Ukraina negali pralaimėti, ir to, kad Ukraina turi laimėti, o Rusija pralaimėti. Ir kol tai nepasikeis, nemanau, kad pamatysime atitinkamus politikos pokyčius.
Kaip tą padaryti? Reikia tinkamai parinkti argumentus, turime aiškiai tai pasakyti Vokietijos visuomenei ir bendrai parodyti Europai, kokia grėsmė kyla. Kad jei mes suklysime Ukrainoje, pasirinksime patį brangiausią kelią, sumokėsime visą kainą už pralaimėjimą, bet negausime jokių pergalės vaisių. Ir tokiu būdu užsitikrinsime gerokai didesnę kainą ateityje. Mums gali padėti tai, kad Vokietijos politikus ir visuomenę galima paveikti logika, argumentacija, svariais įrodymais, teisingais naratyvais. Ir manau, kad čia dar nėra viskas padaryta teisingai. Reikia garsiau kalbėti visuomenei apie tai, kokia gali būti kaina politikos, kurią šiuo metu vykdome.
