„Taivanas tikrai susijungs su Kinija“, – šių metų naujametiniame sveikinime dar kartą pakartojo Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. Jeigu žiūrėtume į pasaulio žemėlapį, Taivaną sunkiai įžiūrėtume – tai valstybė Rytų Azijoje, įsikūrusi pagrindinėje Taivano saloje ir keliose mažesnėse aplinkinėse salelėse tarp Taivano sąsiaurio ir Filipinų jūros, užimanti kiek daugiau nei 36 tūkst. kv. km plotą, turinti apie 23 milijonus gyventojų. Tik yra vienas niuansas – šią valstybę oficialiai pripažįsta vos 14 pasaulio šalių, o Kinija pasiruošusi panaudoti visas savo galimybes nubausti tuos, kurie išdrįsta užmegzti su ja nors kiek glaudesnį ryšį. Kodėl?
Į Madzu salas, kurios priklauso Taivanui, 15 žurnalistų iš skirtingų Europos šalių delegacija dar pernai gruodį atskridome lėktuvu iš Taipėjaus. Kelionė truko apie valandą. Iš čia plika akimi matosi žemyninės Kinijos krantas, kasdien plaukia keltai. Iki Kinijos – vos 20 kilometrų, apie pusvalandis kelionės keltu. Tai arčiau nei iki pagrindinės Taivano salos. Stotyje sutiktas taivaniečių karys sako: „Mes žinome, kad jie (kinai – LRT.lt) mums smogs pirmieji.“
Kelto į Kiniją čia laukia apie 20 žmonių. Dauguma iš čia plaukiančiųjų ten turi ryšių ar giminių. Kaip ir žurnalistų sutiktas karys, kurio tėvas gyvena žemyninėje Kinijoje. Tiesa, stotyje jis laukia kito kelto, ne į Kiniją, o savo tėvą mato itin retai.
„Jei jis įvyks (karas – LRT.lt), tai įvyks, esu pasiruošęs. Ankstesnės kartos su tuo gyveno, nenustebsiu, jei bus karas. Kinijai mes nerūpime. Karo nebijau, bet, žinoma, nenoriu, kad jis įvyktų. Mes nenorime karo, bet nenorime ir Kinijos“, – žurnalistams sako karys.
Kinija Taivaną, demokratinę ir savarankišką salą, laiko savo atsiskyrusia provincija, kuri turi būti sujungta su žemynine dalimi. Nuo pat atėjimo į valdžią 2012 m. Xi pabrėžė, kad Taivano klausimas „negali būti perduodamas iš kartos į kartą“. JAV žvalgyba mano, kad Kinijos lyderis Xi Jinpingas įsakė šalies kariuomenei iki 2027 m. būti pasirengusiai aneksuoti Taivaną.
Karo čia nenori niekas, bet apie galimą Kinijos invaziją kalba visi – nuo sutiktų žmonių gatvėje iki kadenciją baigiančios šalies prezidentės.
„2024 m. – tai karo ar taikos pasirinkimas. Noriu paklausti, kas nori karo? Niekas nenori karo. Ar mes norime taikos? Visi nori taikos. Pažvelkite į Honkongą ir pagalvokite apie mūsų padėtį čia, Taivane. Taigi mes nenorime tokios taikos kaip Honkonge. Mes norime savo orumo ir norime savo pagarbos. Taigi mūsų savarankiškumas suteiks ilgalaikę taiką. O turėdami ilgalaikę taiką galėsime užtikrinti tvarų ekonominį vystymąsi“, – savo partijos palaikymo renginyje pernai gruodį kalbėjo prezidentė Tsai Ing-wen. Sausio 13-ąją čia vyks rinkimai – taivaniečiai rinks naująjį prezidentą ir parlamentą.
Apie galimą karą čia ne tik kalbama, bet ir intensyviai ruošiamasi. Taivanas nuo sausio 1 dienos privalomos karo tarnybos trukmę padidino nuo 4 mėnesių iki metų. Didinamas ir gynybos biudžetas (šiuo metu jis sudaro 2,5 proc. nuo BVP), rengiamos pratybos su JAV, iš šios valstybės perkama karinė įranga.
„(...) turime mokyti savo karius, kad jie būtų pajėgesni kovoti šiuolaikiniame kare. Su JAV diskutavome apie tai, kokius ginklus Taivanui būtų efektyviausia įsigyti savo gynybai. Mes taip pat mokome savo karius, padedami JAV instruktorių, daugiausia čia, Taivane, bet taip pat įvairiose vietose, visur, kad mūsų kariai gebėtų kovoti šiuolaikiniame kare, ypač asimetriniame kare“, – žurnalistams Taipėjuje kalbėjo Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu.
Ir nors JAV prezidentas Joe Bidenas kelis kartus viešai pakartojo, kad JAV gins Taivaną: „Taip (mes ginsime Taivaną – LRT.lt), jei iš tikrųjų įvyks precedento neturintis išpuolis“, patys taivaniečiai savo gynybos vien šiais žodžiais remti neketina – iš brutalaus Rusijos karo prieš Ukrainą mokomasi ir čia, už tūkstančių kilometrų, o viena svarbiausių pamokų – pirmiausia gintis reikės patiems.
Kinija naudoja visas priemones
Stotyje sutiktas karys atkreipia dėmesį, kad Kinija ne tik rengia karines provokacijas, pavyzdžiui, virš Taivano sąsiaurio leidžia balionus – „šnipus“, į Taivano apylinkes siunčia karo lėktuvus ir karinio jūrų laivyno laivus, bet ir taikosi į Taivano visuomenę.
Kinija čia išnaudoja visas priemones – kibernetinius išpuolius, dezinformacijos kampanijas, nutaikytas net į vaikus – štai socialiniame tinkle „Tik Tok“ net ir makiažo pamokose galima aptikti propagandos naratyvų. Padėtį sunkina dar ir tai, kad tarp Kinijos ir Taivano beveik nėra kalbos barjero ir atskirti, kas sukūrė vieną ar kitą turinį, labai sunku.
Būtent todėl čia apstu įvairiausių iniciatyvų, kurios stiprina gyventojų atsparumą. Viena jų – „Kuma academy“, rengianti civilinės gynybos mokymus Taivano civiliams. Užsiėmimų metu dėstomos tokios temos kaip pirmoji pagalba ir medijų raštingumas. „Kuma academy“ taip pat rengia mokymus atvirųjų duomenų žvalgybos ir kibernetinio saugumo klausimais.
Žurnalistų iš Europos delegacija apsilankė vienoje iš „Kuma academy“ mokymų sesijų. Čia sutikta dalyvė, 27-erių metų Jade, sakė, kad čia atėjo todėl, kad Taivane jau kurį laiką nuolat kalbama, kad būtina ruoštis galimai Kinijos invazijai.
„Todėl mes čia mokomės, pavyzdžiui, kaip naudoti turniketą arba sustabdyti kraujavimą, padėti kitiems žmonėms. Mes čia mokomės, kaip veikti moderniojo karo atveju ir kokias galimas strategijas Kinija galėtų panaudoti prieš Taivaną, kaip atpažinti netikras naujienas, kaip jas atskirti nuo tikrų naujienų. Mokomės, kaip elgtis karo atveju, kaip rengtis, kaip paruošti maisto ir panašiai“, – žurnalistams pasakojo moteris.
Taivanas daug investuoja ir į medijų raštingumą. Pavyzdžiui, čia veikia speciali netikras naujienas identifikuoti galinti programėlė, įvairios švietimo programos.
Diplomatinės varžybos
Įtampa tarp Kinijos ir Taivano atsirado praėjusio amžiaus viduryje. Abi vyriausybės kovoja dėl savo pripažinimo ir kitos nepripažinimo visose pasaulio šalyse, ir daugeliu atvejų laimi Pekinas. Tai gana logiška: kai gali pasiūlyti potencialią 1,4 mlrd. žmonių rinką, o ne 23 mln. žmonių, dauguma šalių renkasi ryšius būtent su Pekinu.
Kita vertus, Taivanas, nors ir neturi tokios didelės rinkos kaip Kinija, irgi turi ką pasiūlyti – savo ekonominį stebuklą. Taivanas turi laisvąją rinką – Azijoje ji užima 8 vietą, o pasaulyje – 20-ą. Ši šalis yra viena iš technologiškai pažangiausių kompiuterinių mikroschemų ir aukštųjų technologijų elektronikos pramonės gamintojų pasaulyje ir didžiausia puslaidininkių gamintoja. Taivanas kartu su Honkongu, Singapūru ir Pietų Korėja yra vadinami Keturiais Azijos tigrais dėl jų itin sėkmingų ekonomikų.
Taivanas, susidūręs su vis didėjančia Kinijos grėsme, siekia pasinaudoti savo centrine padėtimi pasaulinėse puslaidininkių tiekimo grandinėse (Taivane pagaminama daugiau kaip 90 proc. pažangiausių pasaulio mikroschemų ir 60 proc. visų puslaidininkių – LRT.lt), kad užsitikrintų draugiškų šalių paramą. Iš čia atsirado terminas „silicio skydas“ (angl. silicon shield) – idėja, kad pasaulinė priklausomybė nuo Taivano puslaidininkių gamintojų apsaugo salą nuo Kinijos karinės invazijos. Kitaip tariant, jeigu Kinija užpultų Taivaną, kentėtų visas pasaulis. Tiesa, tokia apsauga tiki ne visi.
Taivaną kaip savarankišką valstybę pasaulyje pripažįsta tik 14 šalių: Belizas, Haitis, Esvatinis, Vatikanas, Hondūras, Maršalo salos, Nauru, Palau, Paragvajus, Sent Kitsas ir Nevis, Sent Lusija, Sent Vinsentas ir Grenadinai, Tuvalu ir Gvatemala. De facto Taivaną galima pavadinti savarankiška valstybe – sala turi savo konstituciją, demokratiškai išrinktus vadovus, o jos ginkluotosiose pajėgose tarnauja apie 300 tūkst. karių.
Vis dėlto dėl tokio „pakabinto“ statuso Taivanas susiduria su įvairiomis bėdomis. Pavyzdžiui, kaip žurnalistams Taipėjuje pasakojo Taivano užsienio reikalų ministras Josephas Wu, kai 1998 m. Taivanas susidūrė su virusu, kuriuo susirgo labai daug vaikų, šalis kreipėsi į Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO) pagalbos, tačiau jos nesulaukė, o 2002 metais, kai PSO atvyko į Taivaną dėl SARS viruso protrūkio, organizacijos atstovams buvo uždrausta bendrauti su vietos sveikatos apsaugos pareigūnais.
Kinija aršiai reaguoja į bet kokius kitų šalių bandymus užmegzti glaudesnį ryšį su Taivanu, ypač jeigu veiksmai galėtų rodyti bet kokį valstybingumo pripažinimą. Tą savo kailiu patyrė ir Lietuva, kai Vilniuje atidarė Taivaniečių atstovybę.
Tačiau kodėl taip yra? Atsakymų reikia ieškoti sudėtingoje abiejų šalių istorijoje ir ideologiniuose karuose.
Pilietinio karo pasekmė
1895 metais Kinijai pralaimėjus pirmąjį Kinijos ir Japonijos karą, Taivanas atsidūrė Japonijos rankose, prieš tai čia kūrėsi daugiausiai atvykėliai iš žemyninės Kinijos. Japonija salą valdė iki pat 1945 metų, kai pati pralaimėjo Antrajame pasauliniame kare. Tuo metu Taivaną pradėjo kontroliuoti Kinijos Respublika (KR) (angl. Republic of China arba ROC), kuriai vadovavo politinė jėga Kuomintang (KMT).
1949 m. Kinijos pilietiniame kare pralaimėjusi komunistams ir praradusi žemyninės Kinijos kontrolę, KMT vadovaujama vyriausybė pasitraukė į Taivaną, kur vadas Chiang Kai-shekas paskelbė karo padėtį (KMT valdė Taivaną kaip vienintelė partija keturiasdešimt metų iki demokratinių reformų devintajame dešimtmetyje. Tik 1996 m. pirmą kartą saloje surengti tiesioginiai prezidento rinkimai – LRT.lt). Tokiu būdu atsirado dvi kinų valstybės – minėta Kinijos Respublika (Taivanas) ir Kinijos Liaudies Respublika (angl. People's Republic of China arba PRC) žemyninėje Kinijoje.
Po 1949 m. vykusio pilietinio karo nemažai Vakarų pasaulio valstybių, įskaitant JAV, pripažino Taivano vaidmenį tarptautinėje bendruomenėje ir taip kiek atsitraukė nuo žemyninės Kinijos politikos. Įdomu tai, kad iki pat 1971 metų būtent Kinijos Respublika (Taivanas) Jungtinėse Tautose (JT) atstovavo visai Kinijai, tačiau dėl diplomatinių pokyčių JT buvo priimta rezoliucija nr. 2758, pagal kurią Kinijos Liaudies Respublika buvo pripažinta „vienintele teisėta Kinijos atstove Jungtinėse Tautose“ ir iš JT pašalinta Kinijos Respublika (Taivanas).
Taigi viena iš Kinijos ir Taivano įtampos priežasčių – Kinija taivaniečius laiko neteisėtais atskilėliais, o ne savarankiška valstybe.
Dar viena priežastis, kodėl Kinijai toks svarbus Taivanas, – saugumas. Kaip savo knygoje „Įkalinti geografijos“ rašo britų žurnalistas Timas Marshallas, tarp Kinijos ir Ramiojo vandenyno yra salynas, kurį Pekinas vadina „pirmąja salų grandine“. Taip pat dar yra „devynių brūkšnelių linija“, kuri 2013 m. buvo pakeista į dešimties brūkšnelių liniją įtraukus Taivaną. Ginčas dėl daugiau kaip 200 mažų salų ir rifų nuosavybės nuodija Kinijos santykius su kaimyninėmis šalimis – Kinija nori kontroliuoti praėjimus per šią salų ir salelių grandinę, tai jai suteiktų prieigą prie svarbiausių pasaulyje laivybos kelių Pietų Kinijos jūroje. Taikos metu šis kelias įvairiose vietose yra atviras, tačiau karo metu jis galėtų būti labai lengvai užblokuotas, tokiu būdu blokuojant pačią Kiniją.
Ne mažiau svarbi priežastis yra ideologinė. Kinijos vadovas Xi Jinpingas ne kartą yra pasisakęs apie vadinamąją „Kinijos svajonę“. Xi pradėjo naudoti šią frazę kaip šūkį 2012 m. lapkritį, netrukus po to, kai tapo Kinijos komunistų partijos (KPP) lyderiu. Jis sakė, kad Kinijos svajonė yra „didysis kinų tautos atgimimas“. Nuo to laiko ši frazė plačiai paplito oficialiuose pranešimuose, be to, ji apibūdinama kaip Xi Jinpingo vadovaujamos šalies politinės ideologijos įsikūnijimas.
Šios vadinamosios svajonės įgyvendinimas yra dalinamas į du etapus – vienas etapas baigėsi 2021 metais, kai KKP šventė savo įkūrimo šimtmetį. „Pirmojo šimtmečio“ tikslas buvo sukurti klestinčią visuomenę, o „antrojo šimtmečio“ tikslas (iki 2049 m., kai Kinijos Liaudies Respublika švęs savo įkūrimo šimtmetį) yra paversti Kiniją modernia socialistine šalimi, kuri būtų klestinti, stipri, civilizuota ir harmoninga. Į antrojo šimtmečio tikslą įeina ir susijungimas su Taivanu.
Taivanas yra demokratinė, ekonomiškai smarkiai pažengusi šalis, susikūrusi stiprų ekonominį pagrindą. Žemyninė Kinija yra komunistinė šalis, šiuo metu susidurianti su ekonominėmis problemomis. Taigi viena iš konfrontacijos priežasčių yra visiškai ideologinė ir netgi, galima sakyti, klasikinė – laisvoji rinka prieš socializmą, demokratija prieš autoritarizmą, laisva, žmogaus teisėmis paremta visuomenė prieš valdžios stipriai kontroliuojamą visuomenę.
Taivanas atmeta „viena šalis – dvi sistemos“ principą
Būnant saloje aišku viena – susijungti su Kinija čia jeigu kas ir nori, tai tikrai ne dauguma taivaniečių. Tą rodo ir apklausos: dauguma šalies gyventojų pasisako už status quo išlaikymą, t. y. kad viskas liktų taip, kaip yra dabar. Skelbti oficialios nepriklausomybės čia niekas neskuba, mat supranta, kad tai gali išprovokuoti Kinijos agresiją, tačiau ir susijungimui sakomas griežtas ne.
Xi Jinpingas 2019 metais paskelbė atvirą laišką Taivanui, kuriame pasiūlė formulę „viena šalis – dvi sistemos“. Tuo metu Taivano prezidentė Tsai Ing-wen pareiškė, kad Taivanas atmeta „vieną šalį – dvi sistemas“, o kadangi Pekinas 1992 m. konsensusą prilygino „vienai šaliai– dviem sistemoms“, Taivanas taip pat atmeta ir 1992 m. konsensusą.
1992 metais tarp Kinijos Respublikos (Taivano) ir Kinijos Liaudies Respublikos buvo pasiektas susitarimas, vadinamas 1992-ųjų konsensusu. Tiesa, jo rezultatai ir susitarimai abiejų pusių yra interpretuojami visiškai skirtingai, dėl jo nesutaria ir paties Taivano partijos.
1992 m. įvyko Kinijos komunistų partijos (KKP) ir Kuomintango (KMT) pusiau oficialus atstovų susitikimas. KMT 1992 m. konsensusą apibrėžė kaip „vieną Kiniją su skirtingomis interpretacijomis“, t. y. abi šalys sutiko, kad yra viena Kinija, tačiau netiesiogiai pripažino ir gerbė tai, kad abi šalys skirtingai interpretuoja šią sąvoką. Tuo tarpu Kinijos Liaudies Respublika nuolat pabrėžia, kad 1992 m. konsensuso prasmė yra „viena Kinija“. Svarbu paminėti, kad kita Taivano didžioji partija, Demokratinė progresyvioji partija (angl. Democratic progressive party arba DPP), kuri šiuo metu valdo Taivaną, niekada nepripažino vadinamojo 1992 m. konsensuso egzistavimo ir taip pat atmetė bet kokius teiginius, kad abi Taivano sąsiaurio pusės yra „viena Kinija“.
1992 m. konsensusą viešai atmetė ir dabartinė Taivano prezidentė Tsai Ing-wen, kuri 2019 m. pasakytoje kalboje jį susiejo su „viena šalis – dvi sistemos“ terminu. „Viena šalis – dvi sistemos“ – tai konstitucinis Kinijos Liaudies Respublikos principas, apibūdinantis specialių administracinių Honkongo ir Makao regionų valdymą. Kinija šį terminą supranta taip, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, tačiau Kinijos sudėtyje. Taivanas su tuo nesutinka ir nori išlaikyti visišką savo savarankiškumą.
Prezidentė Tsai taip pat išreiškė solidarumą su Honkongo protestuotojais, pažymėdama, kad Taivano demokratija buvo sunkiai užsitarnauta. Pažadėdama, kad, kol bus Taivano prezidentė, niekada nesutiks su „viena šalimi – dviem sistemomis“, Tsai paminėjo nuolatinį ir spartų Honkongo demokratijos blogėjimą per 20 metų (Honkongas buvo perduotas Kinijai 1997 m. – LRT.lt).
Verta paminėti, kad kita Taivano partija, KMT, ir toliau remiasi savąja 1992 m. konsenso interpretacija, tačiau taip pat atmeta „vienos šalies – dviejų sistemų“ principą.
Ypatingi santykiai su JAV
Taivanas su JAV turi ypatingus santykius. Amerika yra įsipareigojusi ginti Taivaną Kinijos invazijos atveju pagal 1979 m. Taivano santykių aktą. Ir nors tarp 14 šalių, pripažįstančių Taivaną kaip valstybę, nėra JAV, būtent ši šalis yra artimiausia Taivano sąjungininkė, o tai ypač erzina Kiniją. JAV parama Taivanui yra pagrindinis ginčytinas punktas tarp abiejų branduolinių valstybių.
Sausio 10 d. Kinija karinių atstovų susitikime pareikalavo JAV stabdyti Taivano apginklavimą ir laikytis „vienos Kinijos principo“. Tačiau čia ir vėl atsiranda interpretacijų skirtumai tarp „vienos Kinijos principo“ ir „vienos Kinijos politikos“.
„Vienos Kinijos politika“ reiškia JAV strateginio dviprasmiškumo politiką Taivano atžvilgiu. 1972 m. bendrame komunikate su Kinijos Liaudies Respublika JAV „pripažįsta, kad visi kinai abiejose Taivano sąsiaurio pusėse tvirtina, kad yra tik viena Kinija ir kad Taivanas yra Kinijos dalis“, ir „nekvestionuoja šios pozicijos“. JAV palaiko oficialius santykius su Kinijos Liaudies Respublika, pripažįsta Kinijos Liaudies Respubliką vienintele teisėta Kinijos vyriausybe ir kartu palaiko neoficialius santykius su Taivanu, tačiau neužima jokios oficialios pozicijos Taivano suvereniteto klausimu. JAV „pripažįsta“, bet „nepritaria“ Kinijos Liaudies Respublikos pozicijai dėl Taivano, tai reiškia, kad jos nei remia, nei atmeta Kinijos suverenitetą Taivano atžvilgiu, ir laiko Taivano politinį statusą „neapibrėžtu“.
Kinija laikosi vadinamojo „vienos Kinijos principo“. Tai Kinijos Liaudies Respublikos ir valdančiosios Kinijos komunistų partijos (KKP) pozicija, kad yra tik viena suvereni valstybė, pavadinta Kinija, kurios vienintelė teisėta vyriausybė yra Kinijos Liaudies Respublikos, o Taivanas yra neatimama Kinijos dalis. Ji prieštarauja idėjai, kad yra dvi valstybės, turinčios Kinijos pavadinimą, Kinijos Liaudies Respublika ir Kinijos Respublika; taip pat idėjai, kad Kinija ir Taivanas sudaro dvi atskiras šalis.
Tai, kad Kiniją erzina bet koks JAV paramos Taivanui gestas, pademonstravo buvusios JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas saloje. Kinija tuo metu sureagavo itin aršiai – pradėjo didžiules karines pratybas aplink salą. Tačiau nepaisant tokios priešiškos Kinijos reakcijos, JAV neatsitraukia nuo paramos Taivanui.
„Mes neatsisakysime savo įsipareigojimų Taivanui ir didžiuojamės mūsų ilgalaike draugyste. Dabar labiau nei bet kada anksčiau Amerikos solidarumas su Taivanu yra labai svarbus. Tokią žinią mes šiandien čia nešame“, – Taivane kalbėjo N. Pelosi 2022 metų vasarą.
Rinkimų tema – santykiai su Kinija
Šiame skirtingų interpretacijų ir istorijos traktavimo kontekste, tvyrant ir net augant įtampai tarp Kinijos ir Taivano, sausio 13-ąją taivaniečiai rinksis naują prezidentą, viceprezidentą ir parlamentą.
Rinkimuose iš esmės varžosi dvi partijos – dabartinė valdančioji Demokratinė progresyvioji partija (DPP) ir Kuomintang (KMT). Nors dar viena partija sąraše yra Taivano liaudies partija (angl. Taiwan's People Party arba TPP), pagrindinės varžybos dėl balsų visgi vyks tarp dviejų didžiausių partijų. Viena iš rinkimų temų neišvengiamai yra santykiai su Kinija.
KMT atstovai apie santykius su Kinija ir jos keliamą grėsmę kalba nuosaikiau, akcentuoja dialogą su Kinija ir griežtai atmeta Taivano nepriklausomybės paskelbimo galimybę.
„Taigi mano trijų punktų strategija. Pirmasis punktas – atgrasymas, norime padidinti išlaidas gynybai. Norime dialogo. Dialogas yra antrasis punktas. Dialogu galime skatinti abipusį supratimą tarp (Taivano – LRT.lt) sąsiaurio šalių. Ir tada trečiasis punktas. Norime sumažinti riziką. Taigi tai yra mano trijų punktų strategija“, – savo palaikymo renginyje kalbėjo KMT kandidatas į prezidentus Hou Yu-ih.
Tuo metu Alexanderis Huangas, kandidato Hou You-ih patarėjas, žurnalistams Taipėjuje gruodį sakė, kad, jo manymu, KMT yra vienintelė partija, galinti turėti dvi telefono linijas – vieną į Vašingtoną, kitą į Pekiną.
„Toks pasirinkimas gali padėti sustabdyti šį ugningą priešiškumą Taivano sąsiauryje, nes kito prezidento kadencija Taivane 100 proc. sutaps su Xi Jinpingo trečiąja kadencija. Mums reikia grupės kvalifikuotų, išmintingų, talentingų žmonių vyriausybėje, kurie susidorotų su Xi Jinpingo keliamais iššūkiais, nes jis yra pavojingas, nenuspėjamas ir savo įrankių dėžėje turi tiek daug dalykų, kuriais gali padaryti daug žalos Taivanui“, – sakė jis.
Pasak A. Huango, Taivano žmonės apskritai, nesvarbu, ar jie palaiko vieną, ar kitą partiją, labai bijo prarasti savo laisvę ir tapatybę. Tačiau, anot jo, nereikia uždaryti visų durų dialogui su Kinija.
Tuo metu DPP partijos atstovai, šiuo metu esantys Taivano valdžioje, apie Kiniją kalba griežčiau ir jos grėsmę vertina rimčiau.
„Kinija naudojasi labai atvira Taivano visuomene, skleisdama daugybę informacijos arba savo pasakojimus, kad suklaidintų žmonių protus, jog JAV neateis Taivanui į pagalbą (...). Geresni santykiai su JAV, anot jų, yra provokacija, jei Taivanas eina kurti geresnių santykių su kitomis šalimis, tai taip pat gali būti provokacija.
Taigi tai yra nuolatinis Kinijos dezinformacijos lašinimas į Taivaną, kad jiems nereikėtų iš tikrųjų kovoti prieš Taivaną, kad Taivanas vieną dieną galiausiai tiesiog pasiduotų arba priimtų politines išankstines sąlygas pradėti derybas su Kinija, o tuo metu jiems būtų atiduota viskas, kuo mes čia džiaugiamės“, – sako DPP atstovas, užsienio reikalų ministras J. Wu.
Jam antrina ir kandidatė į Taivano viceprezidentus, Hsiao Bi-khim. Ji atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Taivano ir Kinijos valdymo sistemos yra visiškai skirtingos.
„Mūsų demokratija yra visai kitokia valdymo sistema, kuria, deja, Kinijos gyventojai dar negali naudotis. Tačiau toliau tobulindami savo demokratiją, mes stiprinsime savo gynybines galias, savo gynybą ir saugumą. Taip pat daug dėmesio skyrėme savo ekonominiam saugumui. Toliau stiprinsime tarptautinę partnerystę, taip pat sieksime palaikyti stabilius tarpvalstybinius santykius sąsiauryje“, – sako ji.
TPP atstovai su žurnalistais Taipėjuje nesusitiko, tačiau pokalbyje su Associated Press kandidatas Ko Wen-je Kinijos ir Taivano santykius apibūdina kaip tokius, kuriems būtinas rizikos valdymas, atgrasymas ir noras bendrauti. „Kinija tikrai nenori pulti Taivano, nes jos vidaus problemos yra gana rimtos. Tačiau ji tikisi Taivaną užvaldyti ekonominėmis priemonėmis“, – teigia jis.
Visgi analitikai mano, kad rinkimų Taivane rezultatai iš esmės nepakeis šalies kurso – nors KMT ir TPP pasisako už intensyvesnį dialogą su Kinija, apie susijungimą visiškai nekalba. Tuo tarpu nors DPP laikosi griežtesnės pozicijos Kinijos atžvilgiu, bet nepriklausomybės artimiausiu metu irgi neketina skelbti. Abi partijos supranta, kad dauguma taivaniečių pasisako už status quo išlaikymą ir šiuo metu joks kategoriškas sprendimas nebūtų visuomenės palaikomas.
Žurnalistės kelionė į Taivaną buvo finansuojama Bakala fondo ir JAV Valstybės departamento. Tekstų turiniui įtakos tai neturi.
