Asmeninė neapykanta, reikalavimai ir atsiprašinėjimas – taip Vilniaus ir Varšuvos santykiai rutuliojosi pastarąjį kartą, kai Lenkijos užsienio reikalų ministru buvo Radosławas Sikorskis. Jis grįžta į šį postą naujoje Donaldo Tusko Vyriausybėje – ar kartu į Lenkijos ir Lietuvos santykius grįš kartėlis ir problemos?
Politologas Kęstutis Girnius savo 2009 m. komentare atkreipė dėmesį į skirtingas R. Sikorskio ir tuometinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko vizijas. Pastarasis spaudos konferencijoje sakė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra strateginiai, nes šalis sieja „vienijanti istorija“ ir bendri interesai. Tuo tarpu šalia stovėjęs R. Sikorskis atsakė, kad mieliau vengia skambių formuluočių, o kaimynių santykius laiko „pragmatiniu bendradarbiavimu, kai daugeliu klausimų sieja bendri interesai“.
Nesutarimų gausa
Iš tiesų pragmatinis bendradarbiavimas turėjo daug problemų. 2008 m. R. Sikorskis Lietuvos lenkų padėtį sulygino su lenkų mažumos padėtimi Baltarusijoje, kur A. Lukašenka persekiojo ir kalino Lenkų sąjungos aktyvistus. Tai sukėlė skandalą Lietuvoje, imta svarstyti, kad R. Sikorskis galėjo įsižeisti ir dėl to, jog Lietuva neparėmė jo kandidatūros skiriant NATO generalinį sekretorių, nors tam palaikymą buvo išreiškęs Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovas Audronius Ažubalis ir narys Emanuelis Zingeris.
Valstybių ginčai ir toliau tęsėsi. 2009 m. R. Sikorskis parėmė ES užsienio reikalų ministrų sprendimą pradėti derybas dėl naujos ES ir Rusijos partnerystės susitarimo ir taip Lietuva liko vienintelė šios iniciatyvos priešininkė. Vienas nemaloniausių epizodų įvyko Vilniuje 2010 m. lankantis Lenkijos prezidentui Lechui Kaczynskiui, kai Seimas atmetė Vyriausybės siūlymą leisti lenkiškas pavardes rašyti originalo kalba. Praėjus kelioms dienoms po vizito Vilniuje, L. Kaczynskį ir kitus Lenkijos lyderius skraidinęs lėktuvas nukrito prie Smolensko, incidento metu žuvo beveik visa šalies vadovybė.
„Ne, niekada nebuvome susipykę, jei šito klausiate. Ar būdavo aštrių pokalbių? Taip, būdavo.“
L. Linkevičius
R. Sikorskis ir kiti Lenkijos vadovai kaltino Lietuvą nesprendžiant šalies lenkų bendruomenės klausimų, engiant švietimą lenkų mokyklose, priekaištavo dėl infrastruktūros projektų, elgesio su „Orlen“ investuotojais Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje, draudimo kabinti lenteles su lenkiškais gatvių pavadinimais, tariamų žemės grąžinimo lenkų kilmės žmonėms trikdžių, ginčus kurstė Lietuvoje dalijamos „lenko kortos“. Vienu metu R. Sikorskis net pareiškė, kad Lenkija svarsto imtis ekonominių sankcijų prieš Lietuvą, o Lenkijos vadovai laidė grasinimus, kad „nekels kojos į Lietuvą, kol nebus išspręsti Lietuvos lenkų klausimai“ ir pasuose nebus leista rašyti „w“ raidės
„Kaip žinote, su Lietuva norime turėti pačius geriausius, kokie tik įmanomi, santykius. O kas tam padėtų? Tam padėtų Lietuvos parodytas palankumo gestas lenkų tautinei mažumai“, – 2011 m. R. Sikorskį citavo agentūra ELTA.
2011 m. tik neseniai užsienio reikalų ministru tapęs A. Ažubalis teigė, kad jaučiasi taip, it „mūsų partneriai įsistūmė į kampą, iš kurio išeiti bus labai sunku“, o Varšuvai spaudimu nieko nepavyks pasiekti.
Valstybių nesutarimai buvo matomi ir tarptautinėje erdvėje. Britų leidinys „The Economist“ 2012 m. rašė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra „stulbinamai prasti ir pavojingai blogėja“, nors pabrėžiamos problemos iš tiesų nėra reikšmingos. Abi pusės esą manė, kad kaimynės turi atsiprašyti, nusileisti, tai kėlė nerimą JAV, NATO ir EK. Lietuvai esą buvo sunku priprasti ir prie Lenkijos iškilimo, svarbios Europos valstybės statuso įgijimo.
R. Sikorskis tikėjosi Lenkijos ir Lietuvos santykių „atgimimo“ po 2013 m. Seimo rinkimų. Ir jį gavo – nuvykęs į Varšuvą naujasis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pareiškė, kad valstybių santykiai yra „perkraunami“ ir atsiprašė.
R. Sikorskis tvirtino, kad Vilniaus įsipareigojimų ir susitarimų įgyvendinimas „padės lengviau įgyvendinti dvišalius projektus, įskaitant naujas kelių, geležinkelių ir energetikos jungtis“. L. Linkevičius atsakė, kad Lietuva šių klausimų nesieja, bet siekia spręsti tautinių bendrijų problemas.
Dabar kalbėdamas su LRT.lt, L. Linkevičius prisiminė, kad dirbant su R. Sikorskiu „visko yra buvę“, lenkų ministras „giliai, aštriai ir gana ultimatyviai“ kėlė tautinių mažumų klausimus.
„Ne, niekada nebuvome susipykę, jei šito klausiate. Ar būdavo aštrių pokalbių? Taip, būdavo“, – prisiminė ambasadorius.
2017 m. buvo nutekinti R. Sikorskio slapti pokalbiai, kuriuose jis pyko dėl „Orlen Lietuvos“ problemų, neva blogų sąlygų kompanijai veikti, aiškino, kad „nori paauklėti lietuvius, kad negalvotų, jog šikti ant Lenkijos nieko nekainuos“. Tuomet L. Linkevičius „Žinių radijuje“ prisiminė, kad bendraujant su kai kuriais Lenkijos politikais jautėsi „nenuoširdumas ir dvigubas dugnas“, noras ne spręsti problemas, o ieškoti neigiamų dalykų.
R. Sikorskiu nepatenkinta buvo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2019 m. pasibaigus antrajai D. Grybauskaitės kadencijai, BNS vyr. redaktorius Vaidotas Beniušis paskelbė nežinomus faktus apie šalies vadovės diplomatiją. Anot jo, D. Grybauskaitė esą neabejojo, kad būtent R. Sikorskio iniciatyva per vizitą Varšuvoje ją sutiko pikti protestuotojai ir jai teko ilgą laiką prastovėti lauke prastomis sąlygomis, Lenkijos užsienio reikalų ministras vienu metu įtikinėjo Gynybos ministeriją nesiųsti Lenkijos naikintuvų į Lietuvą, uždraudė lenkų ambasadoriams rengti bendrus renginius su Lietuvos kolegomis, nutekino D. Grybauskaitės neviešus komentarus diplomatams, kad Lukašenka yra Baltarusijos stabilumo garantas, o opozicija yra nieko verta.
Sikorskio charakteris
2011 m. vasarį žurnalo „Veidas“ publikuotame tekste, remiantis šaltiniais Lenkijos diplomatiniuose sluoksniuose, R. Sikorskis apibūdintas kaip ne tik „drąsus, agresyvus, charizmatiškas“ ir siekiantis savo tikslo bet kokiomis priemonėmis, bet ir kerštingas, jaučiantis asmeninę neapykantą Lietuvai, nevengiantis „užsisėsti“ ir keršyti pareigūnams, politikams, nepriklausomai nuo jų padėties.
Lenkijoje R. Sikorskį taip pat persekiojo keli skandalai. „Veidas“ R. Sikorskio ir tuometinio Lietuvos ministro A. Ažubalio santykius apibūdino kaip abipusę neapykantą.
R. Sikorskis yra baigęs Oksfordo universitetą, jo sutuoktinė yra visame pasaulyje žinoma istorikė Anne Applebaum. Kurį laiką R. Sikorskis dirbo reporteriu britų leidiniams iš sovietų invazijos Afganistane, vėliau konflikto Angoloje.
„Taip, jo radikalus charakteris, jis aštrus, tikrai žodžio kišenėje neieško. Jis buvęs žurnalistas, yra dirbęs karštuose taškuose“, – pabrėžė L. Linkevičius.
R. Sikorskį užsienio reikalų ministru Donaldas Tuskas pasirinko dėl diplomato patirties, kuri itin reikalinga dabar, kai Europoje vyksta Rusijos sukeltas karas, todėl laisvės rinktis kitus kandidatus premjeras turėjo nedaug, LRT.lt teigė Vokietijos Marshallo fondo Varšuvos biuro programų vadovė Marta Prochwicz-Jazowska.
„(R. Sikorskis – LRT.lt) labai protingas, greitai gaudosi situacijoje. (...) Viena svarbiausių jo parinkimo priežasčių yra jo patirtis ir praeitis formuojant aljansus, kurie mažintų saugumo rizikas, tikimasi, kad tai padės rasti tinkamų sprendimų karui Ukrainoje“, – sakė ji.
Ekspertė pripažino, kad darbo aplinkoje R. Sikorskis ankstesnės kadencijos metu galėjo būti „kiek mažiau draugiškas“. Tarptautinį skandalą sukėlė ir jo įrašas socialiniame tinkle „X“ po sprogimų dujotiekiuose „Nord Stream“ pernai rudenį, kai už incidentus jis padėkojo JAV. Šį įrašą, kaip tariamą JAV įsitraukimo įrodymą, eskalavo Kremliaus propaganda.
„Jis gali būti nediplomatiškas, bet, manau, per šiuos 8-erius metus daug kas pasikeitė“, – teigė M. Prochwicz-Jazowska.
Santykiai su Lietuva
Šį pavasarį „Teisės ir Teisingumo“ (PiS) dominuojama Lenkijos Vyriausybė pristatė naują užsienio politikos strategiją, kurioje beveik visi klausimai buvo aptariami per saugumo prizmę. Tokiu būdu senieji ginčai užleido vietą pragmatiniam bendradarbiavimui saugumo srityje, itin svarbiam bendrai NATO gynybai Rytų flange.
„Vakarų Europa nesitiki, kad Lenkija ne tik imsis lyderystės – tai ji iš tiesų darys, – bet ir rimtai žvelgs į savo interesus. Tai jiems bus siurprizas.“
M. Prochwicz-Jazowska
Nors K. Girnius 2009 m. prognozavo, kad Lietuva ir Lenkija netaps strateginėmis partnerėmis, nes tokiomis gali būti tik panašaus dydžio ir galios valstybės, Lenkiją valdant PiS politikams santykiai su Vilniumi buvo itin artimi, pamiršti nuoskaudas vertė ir Rusijos grėsmė, invazija Ukrainoje. PiS programoje Lietuva jau kelerius metus vadinama strategine partnere, o A. Duda laiko G. Nausėdą asmeniniu sąjungininku.
M. Prochwicz-Jazowska teigė mananti, kad D. Tusko Vyriausybės santykiai su Lietuva bus žymiai geresni nei 2007–2014 m., nes šalių požiūris į Maskvos agresiją, būtinybę padėti Ukrainai pasiekti pergalę kare sutampa, o gilėjantis NATO bendradarbiavimas, Vokietijos įsipareigojimai Lietuvoje dislokuoti brigadą dar labiau suartins Vilnių ir Varšuvą, nes „mums tikrai reikia vieniems kitų“.
Tačiau kartu D. Tusko Vyriausybė tęs PiS pradėtą užsienio politikos regionalizaciją – bendradarbiavimą regioniniuose formatuose – palaikys didesnį nacionalinį suverenumą diskusijose dėl ES ateities ir kiečiau gins savo interesus. Dabar į Lenkijos politikos viršūnę grįžtantys D. Tuskas ir R. Sikorskis jau bus kitokie, nei prieš 8-erius metus, nes ir pati Lenkijos visuomenė yra kitokia, turi kitokių vilčių. Vyriausybė jaus ir stiprios PiS opozicijos, kuri rinkimuose laimėjo daugiausiai balsų, spaudimą.
„Užsienio politika bus daug nuoseklesnė ir nuspėjamesnė, nei PiS Vyriausybės metu, kai ji buvo išdalinta į skirtingas institucijas. (...) Pastaruosius 8-erius metus Sikorskis vystė savo idėjas apie užsienio politiką ir žino, ką joje nori nuveikti, ateina su aiškia programa“, – tvirtino GMFUS ekspertė.
D. Tuskas jau leido suprasti, kad prieštaraus kvalifikuotos daugumos idėjai priimant ES užsienio politikos ir saugumo sprendimus.
„Vakarų Europa nesitiki, kad Lenkija ne tik imsis lyderystės – tai ji iš tiesų darys, – bet ir rimtai žvelgs į savo interesus. Tai jiems bus siurprizas“, – teigė M. Prochwicz-Jazowska.
R. Sikorskis drąsiai ir garsiai kritikuos Vokietiją dėl jos trikdžių teikiant karinę pagalbą Ukrainai, įgyvendinant „Zeitenwende“ kalboje išdėstytą karinių pajėgų gaivinimo planą. Todėl bus daug aštrių, sudėtingų diskusijų dėl ginkluotės tiekimo Ukrainai, ES ir Rusijos politikos ateities, karo Ukrainoje pabaigos vizijų.
„Tikiuosi, kad čia jis ir bus nediplomatiškas, (...) galės drąsiai sakyti: vyručiai, negalime turėti situacijos, kai Rytų flangas gynybai skiria tiek daug ir saugo likusią Europą. O jūs darote nepakankamai dėl biurokratijos, konstitucinių sprendimų ir panašiai. To tiesiog negali būti, – sakė GMFUS ekspertė. – Kalbėjimo prasme jis yra sunkiasvoris.“
