JAV karo analitikas, Karnegio tarptautinės taikos fondo vyresnysis bendradarbis Michaelas Kofmanas LRT TELEVIZIJAI sako, kad karo fronte Ukrainoje jau dabar jaučiamas amunicijos ir artilerijos stygius. Jis įsitikinęs, kad Rusijos karas prieš Ukrainą bus ilgas.
M. Kofmanas – „Dienos temoje“.
– Pirmiausia klausiu, ar verta kalbėti, kas vyksta fronto linijoje, mūšio lauke Ukrainoje, jei baigtis priklausys nuo Vakarų politikų?
– Kalbėti verta, nes rezultatai priklausys ne tik nuo Vakarų. Juk galų gale kovoti turės Ukraina. Be to, Ukrainos sprendimai per šį karą jau atliko svarbų vaidmenį. Taigi kalbame, kaip Ukrainos strategija ir Ukrainos kovos vizija atitiks mūsų strategiją ir mūsų tam skiriamus išteklius.
Ir tikrovė tokia, kad atitikimo turi būti daugiau. Turime išmokti deramas pamokas iš šio puolimo, kuris galų gale pasirodė nesėkmingas. Mąstyti apie ilgesnį laikotarpį – sukurti viziją, kaip atrodytų sėkmės teorija. Tai yra ne tik apie Vakarų išteklius, nors jie ir svarbūs. Galų gale kovoja Ukrainos pajėgos ir Ukrainai priklauso lemiamas žodis dėl planų, strategijos ir dėl to, ką jie ketina daryti.
– Ar jūs pasakytumėte, kad Vakarų – Amerikos – kariškiai ir Ukrainos kariškiai sutaria dėl strategijos?
– Sąžiningas atsakymas, žiūrint į tai, kaip vyko puolimas, – nemanau, kad iš tiesų sutaria. Lūkesčiai ir pirmenybės tikrai nebuvo vienodi. Bet sprendžiant iš to, kas vyko 2023-iaisiais, manau, mes vis labiau suartėsime. Manau, tai ir vyksta kaip tik dabar. Tačiau Jungtinėse Valstijose turime išsigryninti viziją, kaip atrodys būsimoji strategija, ir tai turi būti labiau ilgalaikė strategija.
Manau, jau visiems aišku, kad tai bus ilgas karas. Analitikams tai buvo aišku dar gerokai iki puolimo, dar 2022-aisiais. Prisimenu, kaip šioje vietoje, lygiai tuo pat metu prieš metus sakiau: nors atsargaus optimizmo būti gali, karas bus ilgas, o puolimas – daug reikalaujantis ir sunkus.
Taigi manau, kad reikia aiškaus suartėjimo tarp mūsų ir Ukrainos politinės vadovybės: kokių išteklių galime duoti mes, kokias geriausias strategijas gali vykdyti jie ir kaip reikia į viską žiūrėti ilgesniu laikotarpiu – metus ar pusantrų į priekį. Ir per kelis mėnesius pradėti rengtis didelei puolamajai operacijai.
– Prezidentas Zelenskis vieši Vašingtone kritiniu momentu tiek mūšio lauke, tiek Kapitolijuje. Ir pagrindinis klausimas, į kurį visiems norisi atsakymo, – ar Amerika gali nutraukti finansinę ir karinę paramą Ukrainai. Ir jei taip – kas bus toliau?
– Klausimas puikus, bet norėčiau dar ir turėti į jį atsakymą. Aš čia su jumis Vilniuje, o ne Vašingtone. Manau, sąžiningas atsakymas – nežinau. Aš optimistas, kad įstatymą Kongresas priims, bet neaišku, kaip atrodys kompromisas dėl karinės pagalbos. Gali nebūti ekonominės paramos, kurią teikėme Ukrainai, o ji būtina tolesnėms pastangoms: juk svarbu ne tik palaikyti karines pastangas – reikia palaikyti ir Ukrainos ekonomiką, leisti valstybei paprasčiausiai išmokėti atlyginimus. Taip pat neaišku, kada jis bus priimtas: jei susitarimas nebus pasiektas per artimiausias dienas, visai gali būti, kad dėl nieko nebus balsuojama iki pat kitų metų pradžios, pavyzdžiui, vasario.
O juk jau dabar sunkiame paskutinius syvus iš karinės pagalbos Ukrainai. Fronte jau, pavyzdžiui, jaučiamas tikras amunicijos artilerijai stygius. Iš dalies taip yra, nes stengiamės, kad tų paskutinių pinigų užtektų kuo ilgesniam laikui. Taigi dera prisiminti, kad šie politiniai sprendimai, ši politinė aklavietė, šios derybos daro poveikį realiam pasauliui, ir tai matyti mūšio lauke.
– Amerikos pareigūnai signalizuoja, kad Ukrainai teks kariauti turint mažesnį biudžetą. Putinas deda vilčių, kad būtent taip ir bus, Amerikos parama sumažės, ir sako, kad jei Ukraina pritrūks NATO teikiamos amunicijos, Rusija švęs pergalę po kelių dienų. Ar galėtumėte įsivaizduoti tokį scenarijų?
– Ne, Rusija, manau, nė iš tolo nepajėgi laimėti. Bet manau, kad Vakarų parama, ypač Europos parama, yra būtina, nes Jungtinių Valstijų teikiamos artilerijos, amunicijos ir tam tikrų dalykų, kurių Ukrainai reikia kiekvieną dieną, ji paprasčiausiai neturi. Tai ne tik pinigų klausimas. Manau, žvelgiant į materialinę paramą kitais metais, – taip, Ukraina gaus mažiau, nei gavo ankstesniais metais, tad turės kovoti išmaniau, veiksmingiau ir tuos išteklius tausoti.
O tai reiškia, kad strategiškai turėsime mąstyti apie ilgesnį laikotarpį. Strategijos esmė juk yra pasirinkimai. Manau, protinga strategija Ukrainai kitais metais yra atsilaikyti. Kitaip sakant, gintis nuo Rusijos puolimo. Sutelkti, atkurti pajėgas, bandyti sukurti pajėgumus pranašumui prieš Rusijos pajėgas pasiekti. Ir vykdyti nedideles, tikslines smūgių kampanijas, kur įmanoma, išsaugant iniciatyvą – kad tai būtų ne vien gynyba.
Bet tausojant išteklius, kad būtų išsaugota galimybė atkurti pajėgumus didelėms puolamosioms operacijoms. Gal kitų metų pabaigoje, gal 2025-aisiais. Bet dabar jau tai yra ilgesnio laikotarpio strategija.
– Ar manote, kad ukrainiečiai su tuo sutiktų? Valerijaus Zalužno esė apie tai, kad karas atsidūrė aklavietėje, sulaukė Ukrainos prezidento administracijos kritikos. Jūs sakote dar drąsiau – tai ne aklavietė. Tai pirmas Rusijos žingsnis kelyje į pergalę. Jei niekas nepasikeis.
– Šis karas kitais metais gali pasukti keliomis trajektorijomis. Viena iš jų – aklavietės link pajudėti jis gali, bet jos nepamatysime, kol Rusijos karinis potencialas bus iš tiesų iššvaistytas.
Dar gali būti, kad kiti metai bus veiksmingai išnaudoti atkuriant Ukrainos pajėgumą perimti iniciatyvą.
Bet iš praktikos – taip, yra šansas, ir kad Ukraina pradės karą pralaimėti. Ukrainai gali pristigti Vakarų paramos ir finansavimo, nors nežinome, kaip tai atrodys ne tik Jungtinėse Valstijose (nenoriu, kad kalbėtume tik apie jas), bet ir Europos sostinėse. Rusija pradėtų savo pranašumu naudotis ir pranašumas tada ims kauptis 2024-aisiais, 2025-aisiais, 2026-aisiais. Šis blogiausias scenarijus žmonėms turėtų tapti šaltu dušu: karas nebūtinai įstrigs, lokalizuosis ar taps lengviau valdomas. Ir į blogiausius scenarijus reikia kreipti dėmesį, turėti galvoje. Nesakau, kad jie būtinai įvyks, bet sakau, kad reikia labai daug sprendimų ir veiksmų, kad karas nepasuktų ta kryptimi.
– Kai kurie analitikai, jūsų kolegos, sako, kad laimėjusi šį karą Rusija įgautų dar daugiau drąsos. Vis garsiau skamba įspėjimai, kad NATO turi trejus–penkerius metus pasirengti karui su Rusija. Pasirengti gintis nuo jos. Ar sutinkate, kad mes turime būti pasiruošę?
– Taip, girdėjau tokį argumentavimą. Tad, pirmiausia, verta suprasti, kad Rusijos kariuomenė pati dorojasi su gausybe trūkumų. Struktūrinis gyvosios jėgos stygius, amunicijos artilerijai nepakankamumas... Taigi neturėtume būti per dideli pesimistai.
Rusijos pranašumas kitais metais dar ne lemtingas ir toks nebuvo, kai žiūri į jos kontratakas prieš Ukrainos pajėgas šį rudenį ir žiemą. Bet tuo pat metu Rusija savo ekonomiką pavertė karine. Kitąmet dramatiškai didina karinį biudžetą. Ji vis dar pajėgi iš naftos pardavimo gauti rimtų išteklių tam palaikyti.
Manau, labai tikroviška kalbėti, kad Rusija pajėgas atkurs. Gal ne per trejus–penkerius metus, veikiau per kokius dešimt.
Šiame pokalbyje daug temų: ką vadiname Rusijos pajėgų atkūrimu, kaip prieiname prie tokių vertinimų. Bet su pamatine prielaida sutinku, tik ne su tokia, kad, jei Rusijai pavyks Ukrainoje, vadinasi, Rusija tada būtinai užpuls NATO narę – tai pernelyg tiesmukiška. Bet su tokia, kad, jei Rusijai pavyks Ukrainoje, ji ims be galo pasitikėti savimi, pasijus įveikusi Vakarus, įveikusi NATO. Vėliau padariniai Europos saugumui, manau, bus labai baisūs.
Tikrai tokio rezultato norėtume išvengti, turime prisiminti: taip, karas – dėl Ukrainos, ir jai tai tikrai išlikimo karas, bet Vakarams tai plačiau nei vien Ukraina. Tai – Europos saugumas, tai – būsimoji Europos saugumo tvarkos struktūra. Taigi ant kortos yra kur kas daugiau. Žodžiu, su prielaida ir su tokia mąstymo kryptimi sutinku ir viliuosi pakreipti dalį mūsų gynybos planavimo ir strategijos ateičiai.
– Karas Ukrainoje parodė, kaip sunku yra atsikovoti Rusijos užgrobtas teritorijas. Ar manote, kad NATO – Vakarai – šiandien yra pasiruošę apginti kiekvieną savo teritorijos centimetrą?
– Suprantu, kur sukate dėl klausimo apie „kiekvieną centimetrą“. Ar NATO pasirengęs ginti kiekvienos narės teritoriją? Manau, nėra jokių abejonių. Jokių. Iš Ukrainos konteksto – juk kiekvieno karo kontekstas kitoks. Svarbu nedaryti per toli siekiančių išvadų apie kitokį scenarijų tarp Rusijos ir NATO. Tas karas vyktų kitaip, geografija atrodytų kitaip.
Bet tai naudinga pamoka, kad, jei viskas planuojama, kaip Rusijos ataką tik prilėtinti, o jau išstumti ją – vėliau, turime kur kas rimčiau įvertinti tą išstūmimo dalį, kokių padarinių būtų valstybei, kurios teritorijoje atsidurtų Rusijos pajėgos. Planuojant gynybą, reikia rimtai svarstyti, ko reikėtų, kad galėtume elgtis kitaip.
Esmė: kitos Europos šalys neturi tiek teritorijos kiek Ukraina, kad gintųsi pagal tokią pat gynybinio gylio strategiją. Neturi ir tiek gyventojų, tokios bazės mobilizacijai kaip Ukraina. Neturi jau pačioje pradžioje 28 manevrinių brigadų ar didelės dalies oro gynybos bei kitų karinių išteklių, kuriuos turėjo Ukraina.
Taip, NATO kokybiškai ir kiekybiškai pranašesnė už Rusiją. Ir dauguma aspektų, bent jau kaip aš juos matau, neabejoju, kad įprastiniame kare NATO pasiektų pergalę. Bet net ir su visu tuo, manau, jūsų klausimas labai vertingas. Turime gerokai atidžiau įvertinti gynybos planavimą, strategiją ir pasirenkamus būdus, ką jie duos. Ir reikia išmokti pamokas iš Rusijos įsiveržimo ir iš Ukrainos patirties.
– Dėkoju jums už skirtą laiką.
