Šeštadienis, vidurdienis. Pagyvenusi moteris su gėlėmis sėdi požeminėje perėjoje netoli išėjimo iš Minsko metro stoties Kyjive. Aplink gėlių pardavėją neįprastas šurmulys. Kvepiančios puokštės išparduodamos per 15 minučių, o jas įsigijusieji nepraleidžia progos pasidaryti asmenukę su pardavėja. Po pusvalandžio pristatomas prekių papildymas. Prekyba juo vyksta daug lėčiau, todėl turime laiko geriau susipažinti su gėlininke.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Halyna Mysak gyvena Stari Petrivcuose. Ji sako, kad ją pažįsta visas Obolono rajonas. Gėlėmis toje pačioje vietoje moteris prekiauja jau kelis dešimtmečius. Per tą laiką ji įgijo daug nuolatinių klientų.
Tačiau 2023 m. birželį močiutė Halia, kaip ją vadina draugai, staiga dingo. Ji buvo rasta regioninėje ligoninėje Vyšhorode su sunkia galvos trauma.
„Mano namas pašventintas, bet raketai tai buvo nė motais“
2023 m. birželio 16 d. Rusija surengė vieną didžiausių šiais metais raketų atakų prieš Kyjivo sritį. Tą dieną Karinių oro pajėgų spaudos tarnyba pranešė, kad buvo numuštos šešios aerobalistinės raketos „Kinžal“ ir šešios sparnuotosios raketos „Kalibr“.
Raketų liekanos visiškai sunaikino tris namus netoli Stari Petrivcų, dar 13 pastatų buvo smarkiai apgadinti. Laimei, niekas nežuvo, tačiau septyniems sužeistiesiems prireikė gydytojų pagalbos. Tarp jų buvo ir H. Mysak, nes jos namas buvo vienas iš tų, kuriems nepasisekė labiausiai. Filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota moteris sutvarstyta galva, tuo metu apskriejo daugelį Ukrainos žiniasklaidos priemonių.
„Ryte kaip tik laisčiau gėles, kai į namą pataikė raketa ir namas užsidegė. Viską mačiau ir maniau, kad gavau su plyta per galvą. Ji sukiužino man galvą, teko šliaužti keturiomis“, – tos dienos įvykius prisimena Halyna.
Tai buvo antras kartas, kai moters nuosavybė nukentėjo dėl karo veiksmų. Pirmasis incidentas įvyko 2023 m. kovą, kai raketos liekanos nukrito netoli jos velionio vyro garažo, išdaužė virtuvės langus, išlaužė duris. Antrasis smūgis visiškai sugriovė daugelį metų statytą ir puoselėtą namą.
„Taip džiaugiausi, kad mano namas pašventintas, bet raketai tai buvo nė motais. Likau tik aš, bet ir tai apibrozdinta“, – atsidūsta Halyna.
Suteikus pirmąją pagalbą, moteris buvo nuvežta į regioninę ligoninę Vyšhorode. Ten paaiškėjo, kad kelios kaukolės nuolaužos pateko į smegenis, todėl reikės kaukolės trepanacijos. Niekas nesiėmė prognozuoti, ar moteris galės savarankiškai gyventi, ar apskritai ištvers operaciją.
„Šioje močiutėje įžvelgiu savo giminaitę, kuriai jaunystėje galbūt neskyriau pakankamai dėmesio“
Moteris išgyveno ir gali valdyti savo kūną, nors ją vis dar kamuoja stiprūs galvos skausmai. Tačiau po operacijos iškilo ir visiškai kitokio pobūdžio problemų – Halyna neturi, kur gyventi. Paaiškėjo, kad sunaikintas namas nebuvo privatizuotas, jis nebuvo įtrauktas į registrą, o norėdama gauti kokias nors išmokas, ji turi surinkti dokumentus, įrodančius, kad žemė ir namas priklauso jai nuosavybės teise.
Visa tai man papasakojo savanorė Alla, kuri su Halyna susipažino likus keliems mėnesiams iki nelaimės ir retkarčiais iš jos pirkdavo gėlių. Vos tik sužinojusi, kas nutiko, ji atskubėjo į ligoninę ir nuo to laiko padeda kuo tik gali.
„Man rūpi šios močiutės likimas dar ir todėl, kad joje įžvelgiu savo giminaitę, kuriai jaunystėje dėl didelio užimtumo galbūt neskyriau pakankamai dėmesio“, – prisipažįsta Alla.
Alla ir kiti savanoriai pasiūlė moteriai apsigyventi nuomojamame bute Obolone, kol bus išspręstas jos naujų nuolatinių namų klausimas. Už buto nuomą moka vienas iš savanorių. Tokiu būdu jis padeda dar keliems nuo karo nukentėjusiems žmonėms.
Halyna turi sūnų, tačiau santykiai su juo nesusiklostė. Taigi išnuomotas butas išgelbėjo ją nuo gyvenimo gatvėje. O savanorių atvežamos gėlės, kurias ji pardavinėja prie Minsko metro stoties, padeda prisidurti prie pensijos.
„Pirmąją gėlę nunešdavau ant sūnaus kapo, nes jis labai mėgo gėles“
Paprašyta papasakoti apie savo ankstesnį gyvenimą Halyna pirmiausia prisimena savo jaunėlį Jurą, kuris žuvo po automobilio ratais. Panašu, kad šis tragiškas įvykis viską jos gyvenime apvertė aukštyn kojomis.
Halyna Mysak yra kilusi iš Poltavos srities. 1966 m. ji persikėlė į Stari Petrivcus. Čia moteris dirbo valgykloje. Vėliau išvyko į kolūkį, kad gautų žemės. Kaip pati prisimena, ji ieškojo geriau apmokamo darbo, kad su antruoju vyru galėtų baigti statyti namą.
Šiame name jie turėjo įsikurti su vaikais: vyresniuoju sūnumi Mykola iš Halynos pirmosios santuokos ir jaunėliu Jurijumi.
Nuo pat vaikystės Jurijus išsiskyrė iš bendraamžių, buvo labai švelnus ir mėgo gėles, sako Halyna. Kai berniuko paklausė, kuo jis norėtų tapti, jis atsakė, kad nenori būti mechaniku ar autobuso vairuotoju, kaip jo tėvas, o norėtų tapti kunigu.
Sulaukęs šešerių Jura pradėjo lankyti mokyklą, ir mokytojai ėmė pasakoti, kad jis visada vaikšto su gėlėmis, – kažkur pakeliui nusiskintus žiedus įsideda į portfelį, kepurę ar elementorių.
„Jis iš manęs išmoko (sodinti gėles – red.), o aš iš jo. Jis matė, kad auginu gėles, todėl pats pradėjo jas sodinti, o kai eidavo į mokyklą, jų prisiskindavo“, – prisimena moteris. Galbūt ir aplinkybės, lėmusios Juros mirtį, susiklostė dėl berniuko meilės grožiui.
1986 m. spalio 2 d. Halynos vyras kelias valandas turėjo padirbėti vestuvėse. Septynmetis Jurijus pasiprašė važiuoti kartu, norėjo padėti. Berniukas laikė spalvotus kaspinus ir laukė tėčio, kad kartu papuoštų autobusą. Į kelią išvažiavo įtartinas automobilis. Jurijus pasitraukė į šoną, norėdamas leisti jam pravažiuoti, tačiau tai jo neišgelbėjo, – vaikas atsidūrė po mašinos ratais. Vairuotojas, kaip paaiškėjo vėliau, buvo girtas.
Po šios tragedijos gėlės tapo neatsiejama Halynos gyvenimo dalimi. Ji pradėjo auginti daugiau gėlių, kad turėtų ką nunešti ant sūnaus kapo. Ji sako turėjusi tik septynis arus žemės, kurioje kasmet pasodindavo po kelis kibirus bulvių, augino kelis kerus braškių, o likusią dalį užėmė gėlės.
„Kai buvau jaunesnė, sodinau gėles, užuot jas pardavinėjusi. Pačią pirmą pražydusią gėlę nunešdavau ant jo kapo, nes jis labai mėgo gėles“, – liūdnai atsidūsta Halyna.
Ant antkapinio paminklo jos sūnus pavaizduotas visu ūgiu su elementoriumi rankose. Šio paveikslo originalas daugelį metų buvo laikomas matomiausioje vietoje moters namuose Stari Petrivcuose. Raketos nuolaužos sugriovė namą, tačiau portretas išliko, nukentėjo tik rėmeliai. Moteris tai laiko stebuklu. Paveikslą ji pasiėmė su savimi į nuomojamą butą kartu su keliomis ikonomis ir kate Biločka, kuri vėliau buvo rasta namo griuvėsiuose. Visas kitas turtas liko ankstesniame gyvenime.
„Šis karas baisesnis, raketos smogia žiauriai“
Halynai 85-eri, o tai reiškia, kad šis karas ne pirmas jos gyvenime. Ji buvo vyriausias vaikas šeimoje, turėjo dar dvi seseris. Kai jos gimtąją Poltavos sritį pasiekė Antrasis pasaulinis karas, jai tebuvo treji, tačiau ji daug ką prisimena iš to laiko.
Jos tėvas buvo pašauktas į kariuomenę ir iš karo grįžo be akies. Jie turėjo karvę, todėl kasdien mergaitė gaudavo stiklinę pieno. Kaimynai taip pat padėdavo, kiek galėdavo: vieni atnešdavo puskepalį duonos, kiti – pyrago.
Pasak Halynos, turbūt didžiausia to meto buitinė problema buvo utėlės. Ji vis dar gerai prisimena, kaip jos kandžiojosi, kaip mama kruopščiau jas iššukavo, prieš išleisdama dukrą į mokyklą jau besibaigiant karui. Utėlių turėjo visi.
„Vokiečiai pas mus nakvojo, davė man medaus, ieškojo kiaušinių, vištų ir bet kokių miltų, kuriuos tik buvo galima rasti, jie visa tai paėmė, aš žinau, paėmė karves. Bet kažkodėl anas karas man neatrodo toks [baisus], o šis karas, kai pataiko raketos, yra labai baisus. Manau, kad šis karas baisesnis“, – sako Halyna.
Ji taip pat mano, kad tuomet žmonės buvo geresni nei dabar, daugiau padėdavo. O dabar jie tapo pikti dėl karo.
1946 m. kilo badas. Moteris gerai prisimena, ką reiškė eiti į laukus rinkti užsilikusių varpų. Kartą ji vos nenumirė. Vieno iš tokių „žygių“ į laukus metu ją pagavo sargybinis ir įmetė į duobę. Ten ji išbuvo beveik dvi dienas su maišu surinktų grūdų. Karves ganę piemenys, išgirdę duobėje verksmą, ją surado ir išgelbėjo.
Badmečiu jie valgė bulvių lupenas, kurios paprastai būdavo naudojamos kiaulėms ir karvėms šerti. Jie jas nuplaudavo ir sutrindavo, o tada sumaišydavo su medžių lapais; kartais nuo tokio „skanėsto“ visa šeima vemdavo. Kai pavykdavo kur nors gauti gabalėlį duonos, tekdavo jį padalyti trims žmonėms; mažoji Halyna nuolat verkdavo iš bado.
Vėliau padėtis kiek pagerėjo, tačiau vaikystėje jai teko pačiai išmokti tvarkytis ūkyje.
„Viskas gulė ant mano pečių, nes mama ir tėvas eidavo į darbą, o aš nešdavau maišus, ravėdavau piktžoles galvijams šerti. Aš net nemokėjau ravėti, o mama neturėjo laiko manęs mokyti. Vieną dieną išroviau ir piktžoles, ir runkelius, tada mama mane įmetė dilgėles. Kartą ganiau žąsis ir jos išsilakstė, nes nežinojau, kur jas vesti“, – prisimena Halyna.
Nauja viltis
Dar kartą su Halyna susitikau nedideliame vieno kambario bute, kurį jai išnuomojo savanoriai. Pusiau tamsiame koridoriuje slepiasi didelis jos sūnaus portretas – šiame bute nėra kur jo dėti. Kampe guli nuotraukos, ikonos ir „Kobzarius“ (ukrainiečių poeto ir dailininko Taraso Ševčenkos eilėraščių knyga – red.). Butas nedidelis, bet moteris patenkinta, – tokiomis aplinkybėmis ji neturi kito pasirinkimo, o šis butas kainuoja 10 000 grivinų (278 dolerius) per mėnesį be komunalinių mokesčių.
Savanorė Alla gyvena visai netoliese, todėl nuolat užsuka. Ji atidaro man duris ir tuoj pat eina matuoti Halynos kraujospūdžio. Viskas gerai, tačiau jai vis dar šiek tiek maudžia sužeistą galvą. Halyna vis kartoja, kad nereikia jaudintis, bet sunku pasakyti, ar šie žodžiai labiau skirti aplinkiniams, ar jai pačiai.
Prieš devynerius metus ji neteko akies dėl glaukomos ir dabar turi nuolat vartoti akių lašus, kad visiškai neapaktų. Jos skaičiavimais, šie vaistai kainuoja apie 1 000 grivinų (28 JAV dolerius) per mėnesį.
„Prieš raketos smūgį rečiau eidavau [pardavinėti gėlių], kai mano namas sudegė, kasdien paimu vieną ar dvi puokštes ir einu užsidirbti pragyvenimui. Vaistai brangūs, o ką gali nusipirkti už 3000 [grivinų] (84 dolerių) pensiją?“ – skundžiasi ji. Iš tikrųjų savanoriai ją aprūpina beveik viskuo, todėl pensiją galima taupyti būsimoms išlaidoms, naujiems namams. Jei tik ji jų sulauks.
Tačiau ir šiuo atveju kompensacijos proceso neįmanoma pradėti, kol Halynos namas nebus įregistruotas Valstybiniame nuosavybės teisių registre. Tiksliau, kol nebuvo įregistruotas. Po mūsų pokalbio Stari Petrivcuose vietos valdžia išdavė reikiamus žemės ir būsto dokumentus. Jie jau įregistruoti sistemoje, ir Halyna gali tikėtis kompensacijos.
Neaišku, kada ji bus išmokėta, bet už gautus pinigus Halyna nori įsigyti butą sostinėje, o ne remontuoti namą, nes tokiame amžiuje sunku nuolat važinėti iš Stari Petrivcų į Kyjivą.
Tačiau kas pasirūpins jos sugriautais namais ir žeme? Kas nutiks jos mėgstamiausiems jurginams? Karas kelia tūkstančius klausimų.
„Palaikykime vieni kitus“
Šeštadienio vakarą nedideliame restorane Obolono pakraštyje šurmuliuoja šokiai. Prie įėjimo ant sienų kabo dešimtys kariškių nuotraukų. Pasirodo, tai prisiminimas apie plataus masto karo pradžią, kai restorano savininkas kelis mėnesius nemokamai maitino netoliese pozicijas užėmusius Kyjivo gynėjus.
Kitoje patalpoje prie ilgo stalo jauni žmonės garsiai kalbasi ir iš kažko juokiasi. Halyna sėdi viduryje. Už jos nugaros plaikstosi dideli balionai su skaičiais „8“ ir „5“. Ji vilki neištaiginga vakarine suknele ir ryši violetine skarele.
Visi susirinkusieji yra susiję su savanorių judėjimu. Halyna į renginį kvietė savo draugus ir pažįstamus, tačiau jie dėl įvairių priežasčių atsisakė atvykti.
Prisimenu, kaip tarp skambučių, artimiesiems ir draugams, kuriuos norėjo pasikviesti į gimimo dienos šventę, Halyna vis sumurmėdavo: „Aš nesu kokia kvailelė, nes man gaila visų žmonių, gaila, kad atsirado vienas žmogus (Putinas – red.) ir daro tokią žalą. Palaikykime vieni kitus“.
Šventės šurmulyje nėra nei giminaičių, nei senų draugų, tačiau moteris patenkinta šypsosi. Nes ji žino, kad gyvenime visada atsiras kas nors, kas ją palaikys sunkiu metu. Tai reiškia, kad galima tikėti ateitimi. Net kai tau 85-eri.
