Išsiuntus Jevgenijaus Prigožino samdinius į Baltarusiją, netyla kalbos apie privačios karinės bendrovės „Wagner“ grėsmę Lietuvai ir Lenkijai, tuo labiau kad liepos 23 d. susitikęs su Vladimiru Putinu Aliaksandras Lukašenka ne šiaip užsiminė apie grasinimus, o tiesiai šviesiai juos išsakė. „Grupuotės „Wagner“ kovotojai veržiasi į ekskursiją po Varšuvą“, – sakė Baltarusijos vadovas, žinoma, nepraleidęs progos savęs pagirti už tai, kad tik jam pavyksta juos sumaniai sulaikyti.
Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba.
Tačiau vos po savaitės A. Lukašenka staiga ėmė teisintis dėl šių žodžių. Jis pareiškė, kad privačios karinės bendrovės „Wagner“ samdiniai apsistoję stovykloje prie Asipovičų, iš kurios niekur nesiruošia vykti, ir teigė, kad V. Putinui pasakyti žodžiai buvo nesuprastas pokštas.
Tačiau kas iš tiesų vyksta ir ko tikėtis tiek iš samdinių, tiek iš abiejų diktatorių veiksmų? Į šiuos klausimus interviu LRT.lt atsakė baltarusių politologas Anatolijus Kotovas.
– Pradėkime nuo to, kodėl A. Lukašenka staiga, taip sakant, „įjungė atbulinę pavarą“? Ir pradėjo gana juokingai teisintis, sakydamas, kad tai buvo pokštas, kad jokie „Wagner“ kovotojai nieko nesiruošia pulti ir apskritai visi turėtų būti jam dėkingi už tai, kad jis juos priglaudė ir sutramdė.
– Reikia pažymėti, kad yra nedidelis neatitikimas – arba propaganda nespėja paskui A. Lukašenkos minčių srautą, arba sąmoningai transliuojamos kelios, viena kitai prieštaraujančios žinios apie grupuotės „Wagner“ kovotojus. Ir tai buvo galima pastebėti net pastarosios jo kalbos metu, kai jis sakė pajuokavęs dėl Žešuvo, o paskui pridūrė, kad turėtume jam būti dėkingi už tai, kad jis sulaiko nuskriaustuosius, neleisdamas jiems veržtis į Europą.
Aišku, kodėl jis bando teisintis juokavęs – tokio pokšto pasekmės jam gali būti labai liūdnos. Kol kas jis mato, kad su juo niekas nenori kalbėtis, nes tai buvo vienas iš tų žingsnių, kaip ir migracijos krizės atveju, – bandyti pasodinti Europą prie derybų stalo, panaudojant grupuotės „Wagner“, kuri, skirtingai nei Baltarusijos kariuomenė, kelia bent kažkokią potencialią grėsmę tiek Europos šalims, tiek Ukrainai, kozirį.
Tačiau atrodo, kad vietoj derybų jis sulaukė kontingento sustiprinimo prie [NATO] vakarinių sienų ir aiškaus perspėjimo, kad jei grupuotė „Wagner“ bandys kirsti sieną arba vykdys provokacijas pasienyje, bus duotas labai rimtas atsakas. Taigi jam teko viską nuleisti juokais, nes bet koks bandymas išgąsdinti turės rimtų pasekmių, kurių jis nesitikėjo. Vietoj derybų – gana griežta pozicija, pasiruošimas gynybai ir tikėtinas grėsmės, kuri galėtų kilti iš Baltarusijos teritorijos, užkardymas.
– Kiek pamenu, ankstesni panašaus pobūdžio grasinimai, be kita ko, susiję su migrantais, baigdavosi atsakomaisiais pagąsdinimais uždaryti sienas, ir A. Lukašenka visada atsitraukdavo. Ar galima sakyti, kad jis vis dar bijo sienų uždarymo? Kiek tai svarbu Baltarusijos ekonomikai?
– Grįžkime prie to, kad pirmoji reakcija į grėsmę pasienyje iš tikrųjų buvo ne griežtas atsakas, o tam tikra prasme nuolaidžiavimas – Europa leidosi A. Lukašenkos vedama už pavadėlio. Pirmoji reakcija į migracijos krizę buvo stovyklų statyba ir plėtra tiems, kurie nelegaliai kerta sieną iš Baltarusijos pusės ir patenka į Europos Sąjungos teritoriją. Paskui buvo keli Angelos Merkel skambučiai A. Lukašenkai, bandant jį perkalbėti, ir tik po to visi suprato, kad nėra apie ką kalbėtis. Jei nėra prasmės skambinti, reikia reaguoti griežčiau.
Kai tik iškilo reali sienų uždarymo grėsmė, 2021 m. migracijos krizė ėmė slopti, tačiau, kita vertus, dabar matome, kad Lenkijos iki galo neįgyvendintas ultimatumas išprovokavo tęstinę migracijos krizę. Kasdien vis dar bandoma kirsti sieną, pastaruoju metu šie bandymai tampa vis agresyvesni, skrieja akmenys ir buteliai, yra sužeistų pareigūnų.
Žinoma, A. Lukašenka vis dar turi šiek tiek erdvės manevrams, eskalacijai. Tereikia į pasienio incidentus įtraukti tuos pačius grupuotės „Wagner“ kovotojus, ir jis tai padarys, bandys didinti statymus, kol nebus pakankamai griežto atsako, kuris iš tiesų yra sienų uždarymas. Sienų uždarymas A. Lukašenkos režimui būtų labai skausmingas. Bet ne žmonėms, o prekėms, – tai svarbi išlyga. Nes tai smogtų ne tik kontrabandai. Svarbiausia, kad sienų uždarymas sutraukytų nelegalias logistikos grandines, kurios dėl skirtingo sankcijų režimo Rusijoje ir Baltarusijoje leidžia apeiti sankcijas.
Iš to A. Lukašenka ir uždirba. Iš to, kad dalis sankcionuotų produktų patenka į Baltarusiją, bet dar didesnė dalis jų per Baltarusijos jurisdikciją keliauja į Rusiją. Todėl sienų uždarymas reikšmingai apriboja galimybes gauti pajamų užsienio valiuta tiek legaliai, tiek nelegaliai.
– Kaip turėtume reaguoti į Europos Sąjungos oro erdvę pažeidusius sraigtasparnius? Kitaip tariant, A. Lukašenka bando savo ankstesnius pasisakymus paversti pokštu, o tuo pat metu pažeidžiama oro erdvė. Be to, ir Gynybos ministerija labai įžūliai komentuoja šį įvykį ir NATO reakciją į jį, vartodama frazę „viena boba sakė“.
– Reikėtų suprasti, kad tai yra viena iš eskalacijos priemonių, kuriomis gali pasinaudoti A. Lukašenkos režimas. Nors čia galima būtų kalbėti apie tam tikrą atsitiktinumą, kad A. Lukašenkos sraigtasparnį saugoję sraigtasparniai kelis kilometrus įskrido į Lenkijos teritoriją. Buvo pasinaudota tuo, kad nedideliame aukštyje skrendančius orlaivius labai sunku užfiksuoti techninėmis kontrolės priemonėmis, tiesą sakant, sraigtasparnius pastebėjo ir užfiksavo paprasti pasienio gyvenvietės Lenkijos pusėje gyventojai ir jų daryti vaizdo įrašai pasirodė esantys vienintelis sienos pažeidimo fakto patvirtinimas.
Manau, kad tai galėjo būti nelabai sąmoningas sienos pažeidimas, nes priešingu atveju tektų pripažinti, kad tai buvo labai rimta ir neatsargi provokacija. Kariniai sraigtasparniai galėjo būti nedelsiant numušti.
Kitas dalykas – šis incidentas, kaip ir ankstesni incidentai, kai iš Baltarusijos teritorijos buvo paleista raketa, kurios liekanos šiemet buvo rastos netoli Bydgoščiaus, rodo, kad Lenkijos priešlėktuvinės gynybos sistema nėra tobula. Priešingu atveju A. Lukašenka turėjo suprasti, kad tokiais veiksmais jis gali netyčia sukelti rimtą konfliktą tarp Baltarusijos ir NATO, visiškai neapgalvotai ir su itin liūdnomis pasekmėmis pačiam A. Lukašenkai.
Žinoma, galima daryti dar vieną prielaidą, bet tai būtų tarsi pokštas, kad baltarusių lakūnai naudojo po 1939 m. rugsėjo sudarytus žemėlapius, kai tai buvo Baltarusijos teritorija.
– Dar vienas pastebėjimas. Pavyzdžiui, prieš pusmetį Baltarusijos propagandoje buvo dažnai pastebima Lietuva, Latvija – gal rečiau, bet vis dėlto dabar matome, kad imigrantai Lietuvos sienos nešturmuoja – arba mes tiesiog to nežinome, – o provokacijos, jei ir įvyksta, daugiausia susijusios su Lenkija. Kodėl taip staigiai persiorientuota į vieną flangą?
– (...) Jei visą šį reikalą vertinsime būtent taip, kaip jis yra sumanytas, – kaip bandymą nubausti kaimynines šalis už nedraugišką poziciją, tai, žinoma, Lenkija su savo pagalba Ukrainai šioje vietoje pirmauja. Be to, jei lyginsime iš Baltarusijos savo noru ar priverstinai išvykusių piliečių skaičių, Lenkija pagal nedraugiškumo laipsnį taip pat pirmauja, palyginti su Lietuva.
