1944 m. gegužės 18–21 d. Stalinas įsakė iš Krymo prievarta išvežti visus Krymo totorius. Gyvuliniuose vagonuose, be vandens ir maisto, visiškai antisanitarinėmis sąlygomis jie buvo išgabenti į atokius SSRS regionus. Deportacijos metu ir per pirmuosius tremties metus mirė iki pusės visų ištremtųjų. Jiems nebuvo leista grįžti namo, o tuo tarpu Kryme buvo naikinama viskas, kas susiję su Krymo totoriais, įskaitant vietovardžius ir istoriją.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Į Krymo totorių namus buvo įkeldinti žmonės iš visos SSRS, bet daugiausia rusai. Apie Krymo totorius buvo skleidžiamas siaubingas melas, kad Krymo gyventojai jų bijotų ir priešintųsi jų grįžimui. Kelių Krymo totorių kartų puoselėti namai ir sodai sunyko, praradę savo tikruosius šeimininkus. Tradiciniai amatai mirė kartu su jų puoselėtojais Vidurinėje Azijoje ir Urale. Puikius Krymo totorių varinius dirbinius naujieji savininkai parduodavo išlydymui dėl vertingo metalo. Krymo totoriai buvo minimi tik kaip „išdavikai“, buvo stengiamasi ištrinti bet kokius prisiminimus apie šią Krymo tautą.
Tačiau dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Krymo totoriai pradėjo grįžti namo. Statyti naujus namus, sodinti naujus sodus, atkurti tradicijas ir amatus, kalbėti gimtąja kalba. Ir papasakoti ateinančioms kartoms, kas įvyko Kryme tada, 1944-aisias, ir kas vyksta dabar.
Norime jums papasakoti 85 metų menininko Ameto Seit-Ametovo, vaikystėje išgyvenusio deportaciją, istoriją. Apie namus, šeimą ir grįžimą namo.
„Mūsų namo langai dailūs, nusmailinti“
Ai-Vasilio kaimas netoli Jaltos, 1942 metai. Fatima pasodina savo anūką Ametą ant asilo. Patikrina, ar jis tvirtai laikosi, juk berniukui dar nėra nė ketverių. Jam už nugaros pakabina nedidelį pintą krepšį.
Asilas lėtai žingsniuoja pažįstamu keliu – žemyn, upės link, už kurios plyti šeimos sodas. Sode auga didžiulis graikinis riešutmedis, žavintis mažąjį Ametą. Auga šermukšniai. Figos. Lazdynų riešutai. Vynuogės. O kiekvieno kaimo namo kieme auga persimonas.
Sezono metu prinokę oranžiniai vaisiai krenta tiesiai ant žemės. Darže Fatima išrauna keletą svogūnų, nuskabo žirnius, iškasa kelias bulves, kad galėtų paruošti vakarienę šeimai. Viską sudeda į mažą Ameto krepšelį, vėl užsodina anūką ant asilo ir visi kartu neskubėdami grįžta namo.
Praėjo daugiau nei 80 metų, o Ametas Seit-Ametovas šypsosi, pasakodamas apie pasijodinėjimus dėdės asilu į sodą. Jis mažai ką prisimena iš vaikystės – tos ramios Krymo vaikystės senelio statytame name. „Aš tada buvau visai mažas, todėl likę tik kažkokie pavieniai prisiminimai, nežinau, ar jie tokie svarbūs, ar įdomūs“, – sako jis. Ir pasakoja apie Krymą, kuris buvo iki 1944-ųjų ir kuris galėjo gyvuoti, jei ne 1944-ieji.
Štai Ametui treji ar ketveri. Karšta Krymo vasara. Kartu su kaimynų vaikais Ametas bėga prie mažo sraunaus kalnų upeliuko. Upelis seklus, vanduo skaidrus ir šaltas. Vaikai renka akmenis, kad jį užtvenktų. Tarp akmenų prikaišioja žolės kuokštų, kad užtvanka būtų tvirta. Atsiranda nedidelis užutėkis, kuriame berniukai maudosi. „Tai toks šiltas prisiminimas“, – sako Ametas-aga.
O štai Ameto mama Radife vasaros virtuvėje kepa šviežią hamsą. Berniukas bėginėja aplinkui. Staiga jis suklumpa ir vos neįpuola į ugnį, bet motina yra šalia ir laiku jį sugriebia. „Aš tada vos neįkritau į tą keptuvę su žuvimi“, – šiandien juokiasi jis.
85-erių metų Ameto vaikystės prisiminimai – tarsi senos nuotraukos. Tarsi didelis šeimos albumas būtų išardytas, sunaikintas ir likusios vos kelios nuotraukos. Ir dabar mes jas kartu žiūrinėjame – senas, neryškias, bet tokias šiltas nuotraukas.
„Tėtis man pasakojo, kad prie jūros buvo vyno rūsiai, čeburekinės. Viskas buvo totoriška. Prisiminė, kad dar prieš karą buvo žmonių, kurie pardavinėjo čeburekus nuo davulų – būgnų su dvigubu dugnu. Jų apačioje smilko anglis ir čeburekai visą laiką buvo karšti“, – prisimena Ametas-aga. – Žvejai ant kranto gaudydavo hamsą, iš jos mokėjo pasigaminti įvairių gardžių patiekalų.“
Išlikę Ameto galvoje ir prisiminimų apie Antrąjį pasaulinį karą. Jo pradžią, kai tėtis dar buvo namuose. „Vieną dieną tėvas nusivežė mane į Jaltą. Nusileidome žemyn, vaikščiojome promenada. Tėvas užėjo į kirpyklą nusiskusti, o aš jo laukiau gatvėje, – pasakoja Ametas-aga. – Staiga prasidėjo bombardavimas. Virš miesto praskrido lėktuvas ir išmetė bombas. Vis dar stovi prieš akis tas vaizdas – pakrantėje stovėję žibintų stulpai tarsi degtukai pakyla į orą! Tėvas iššoko iš kirpyklos visas išmuiluotas, griebė mane ir mes nubėgome namo.“
Seit-Ametovų šeimos namą pastatė Ameto senelis. Iš akmens. Tvirtą. Dviejų aukštų. Su balkonu, iš kurio atsiveria vaizdas į jūrą. „Mūsų namo langai nusmailinti, rytietiško stiliaus, namas pastatytas dar prieš revoliuciją. Iš balkono atsiveria vaizdas į jūrą. Prisimenu, matėsi visa Jalta, galima buvo stebėti, kaip švartuojasi laivai. Gražu!“ – prisimena Ametas Seit-Ametovas.
Name gyveno Ameto tėvai Bekiras ir Radife Seit-Ametovai, močiutė Fatima ir tėvo jaunesnysis brolis Serveris. Ametas buvo vyriausias vaikas šeimoje, gimęs 1938 m. Jo metais jaunesnis brolis Abdulas mirė dar būdamas kūdikis nuo plaučių uždegimo. Kai Ametui buvo ketveri, gimė jo dvynės seserys Mariem ir Zeinep.
„Mano tėvai buvo kilmingų, raštingų žmonių vaikai. Mano senelis iš mamos pusės buvo mula, studijavo Stambule, buvo labai išsilavinęs žmogus. Tačiau sovietų valdžia jį paskelbė užsienio agentu ar šnipu – jis dešimt metų praleido Solovkuose. Paskui grįžo namo į Jaltą, bet gyveno neilgai – 1937 m. sovietų valdžia jį sušaudė“, – apie savo šeimą pasakoja Ametas-aga.
„Mirusius užkasdavo tiesiog pakelėse“
Ametas-aga gerai prisimena tą dieną, kai jie staiga neteko savo namų. 1944 m. gegužės 18 d., ketvirtą valandą ryto, dar prieš aušrą, pasigirdo garsus beldimas į duris.
Bekiras Seit-Ametovas jau kovojo fronte. Iš vyrų namuose buvo tik šešiolikmetis Bekiro brolis Serveras ir šešiametis Ametas. Kareiviai davė motinai ir močiutei 15 minučių susirinkti mantą, tačiau nepaaiškino, kas vyksta ir kur reikia ruoštis. Radife su dvejų metų dvynukėmis ant rankų išsigandusi ir pasimetusi blaškėsi po namus. Prie įėjimo į namą stovėjęs kareivis, matyt, pagailėjo jaunos moters ir pasakė: „Pasiimkite šiltų drabužių ir ko nors pavalgyti, nes jus išveža toli.“ Tada Radife griebė maišelį pupelių, kurios ir išgelbėjo jiems gyvybę kelionėje.
O močiutė suspėjo pagriebti du vertingus daiktus – Koraną ir auksu siuvinėtą maramą. „Marama – tai antklodė, išsiuvinėta auksiniais gėlių raštais, – paaiškina Ametas-aga. – Vyresnio amžiaus moterys, skaitydamos maldas, užsidengia ja galvas. Laimei, mano močiutės Koranas ir marama išliko ir dabar jais naudojasi mano sesuo Mariem. Jie yra neįkainojami, nes tai yra atmintis.“
„Apačioje buvo didelis sodas, į kurį buvo suvaryti visi Krymo totoriai. Buvo labai šalta. Sode jau buvo daug žmonių, kurie kūrė ugnį ir šildėsi. Daug žmonių išėjo iš namų taip, kaip stovėjo. Niekas nežinojo, kad jie negrįš namo, – prisimena Ametas-aga. – Mūsų jau laukė dideli amerikietiški sunkvežimiai „Studebaker“, kuriuos amerikiečiai perdavė Sovietų Sąjungai kaip karinę pagalbą. Buvome suvaryti į tuos sunkvežimius ir nuvežti į Simferopolio geležinkelio stotį. Ten mus suvarė į prekinius vagonus, tiesiog sugrūdo žmones. Ir išvežė. Mes nežinojome, kur. Buvau mažas, todėl nesuvokiau, kas vyksta, ir neprisimenu, kiek dienų važiavome. Labai ilgai, labai, labai, labai ilgai...“
Ametas Seit-Ametovas prisimena, kad kai traukinys kur nors sustodavo, žmonės išlipdavo, kurdavo ugnį ir bandydavo pasigaminti ką nors valgyti. Tačiau niekas niekada nežinojo, kiek ilgai traukinys stovės, dažnai tokie sustojimai būdavo trumpi, žmonėms tekdavo valgyti žalią maistą, kuris tiesiog nespėdavo išvirti.
„Konvojus šaukdavo: „Į vagonus!“ Žmonės griebdavo dar neišvirusį maistą ir bėgdavo į vagonus, nes valgyti daugiau nebuvo ko. Prasidėjo dizenterija ir kitos ligos. Daug žmonių mirė pakeliui. Sustojimų metu jie buvo laidojami palei bėgius. Užkasdavo ir tiek, ir niekas po to nežinojo, kur ieškoti artimųjų kapų“, – pasakoja Ametas-aga.
„Tėtis mus surado“
„Ešelonai su Krymo totoriais keliavo į Vidurinę Aziją ir Uralą. Mūsų giminaičiai atsidūrė Urale, kirto mišką. Buvo labai šalta. O mus išvežė į Begovatą (nuo 1964 m. – Bekobodą) Uzbekistane. Buvom apgyvendinti žeminėse. Jose gyveno japonų karo belaisviai, statę mieste metalurgijos gamyklą. Iš pradžių jų buvo 2500, bet kai mus atvežė, tebuvo likę vos 700. Žeminės buvo ankštos ir labai drėgnos. Buvo taip ankšta, kad sugulę apsiversti galėdavome tik visi kartu pagal komandą. Tokiomis sąlygomis žmonės sirgo ir mirė, – pasakoja Ametas Seit-Ametovas. – Vyrų nėra – visi jie fronte. Todėl laidoti mirusius tekdavo moterims ir vaikams – laidodavo juos šalia žeminės. Dieną palaidodavome, o ryte atsibundi – kūno nebėra, šunys nusitempė.“
Tuo metu mirė ir Ameto močiutė Fatima.
Žmonėms trūko maisto, jie gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, kentė stresą dėl deportacijos ir namų praradimo, sunkiai dirbo ir gyveno nežinioje. Šešiolikmečiui Serveriui, tėvo broliui, pavyko gauti kūriko darbą vietinėje valgykloje. Jis vogdavo iš ten burokėlius, kepdavo juos ant žarijų ir mesdavo per tvorą. „Eidamas namo, juos pasiimdavo ir mus pamaitindavo“, – prisimena Ametas Seit-Ametovas.
Tuo tarpu Antrasis pasaulinis karas baigėsi ir Bekiras keliavo iš fronto namo pas savo šeimą. Tačiau jam buvo pasakyta, kad Kryme totorių nebėra – jie Vidurinėje Azijoje ir Urale. „Tada mano tėvą tiesiai iš fronto išsiuntė į anglies kasyklas Tuloje. Ten jis sunkiai dirbo, bet galiausiai jam pavyko pabėgti – jis norėjo mus surasti, – prisimena Ametas-aga. – Tuo metu mes jau ruošėmės į kelią, nes buvome siunčiami į Tadžikistaną, tačiau tėtis spėjo mus surasti prieš išvykstant. Į Tadžikistaną išvykome kartu.“
Bekiras Seit-Ametovas iki karo dirbo vairuotoju, išvežiojo maistą į sanatorijas ir poilsio bazes Kryme. Jis gerai išmanė automobilius, mokėjo juos taisyti. Po karo vyrų trūko, todėl jis greitai susirado gerą darbą Tadžikistane – įsidarbino miesto komiteto trečiojo sekretoriaus vairuotoju.
„Jie dažnai važiuodavo į Stalinabadą (dabar Dušanbė). Ten vykdavo įvairūs plenerai ir susirinkimai. Ir tada NKVD pareigūnai tam trečiajam sekretoriui pasakė, kad jūsų vairuotojas yra totorius, o tai draudžiama. Ir jis buvo atleistas iš darbo“, – pasakoja Ametas-aga.
1947 m. šeima persikėlė į Vorošilovo kolūkį. Bekiras ten įsidarbino mechaniku ir mokė kitus vyrus vairuoti automobilius. Viena iš Ameto seserų, Zeinep, kolūkyje mirė nuo dizenterijos. Iš keturių vaikų šeimoje liko du – Ametas ir Mariem. Jie lankė mokyklą mieste, esančiame už aštuonių kilometrų nuo namų. Išeidavo auštant.
Baigęs septynias klases, 1955 metais Ametas pirmą kartą įsidarbino dailės dirbtuvėse „Pobeda“. „Vienerius metus buvau pameistrys dailės dirbtuvėse, o paskui tapau meistru. Man labai patiko piešti, todėl šis darbas man teikė džiaugsmą. Gamindavome įvairius skydus, įvairias propagandines lentas, ženklus, diagramas“, – pasakoja Ametas-aga. Tuo metu jo tėvui buvo paskirtas žemės sklypas ir šeima jame pasistatė namą. O kol namas buvo statomas, jie gyveno tame sklype palapinėje.
Ametas baigė meno mokyklą. Dirbo piešimo ir tapybos mokytoju Samarkande. Vėliau įstojo į Taškento institutą, dizaino skyrių. Dvidešimt metų dirbo dailės fabrike. Tuo pat metu padėjo nuo nulio sukurti keliolika vietos muziejų.
„Kai buvau studentas, mus keliems mėnesiams išveždavo į kolūkį skinti medvilnės. Tuo metu pavėsyje būdavo 45 laipsniai karščio, o mes laukuose rinkdavom medvilnę. Tadžikistane karščiau nei Uzbekistane, todėl ten medvilnės veislė auksinė, šilkinė, labai brangi. O Uzbekistane ji vadinosi „Americana“ – balta, pūkuota ir labai greitai išsiskleidžia, – prisimena Ametas-aga. – Tadžikistane medvilnė žydi ir žydi, kartais ant jos būna iki 250 žiedų. O kai šalta, jie neprasiskleidžia. Dėžes su neišsiskleidusiais žiedais išdalydavo nakčiai, tekdavo sėdėti ir rankomis juos lukštenti, ištraukti iš jų medvilnę.“
„Per parą surinkdavome 20–30 kilogramų. Dieną renkame, o naktį daužome neprasiskleidusius žiedus lazdomis, kad jie atsivertų ir ištrauktume medvilnę, – pasakoja pašnekovas. – O kai pradėdavo snigti, du žmonės kelių metrų atstumu ištempdavo virvę ir traukdavo ją, nubraukdami sniegą nuo krūmelių. O kiti eidavo iš paskos ir skindavo dėl šalčio neprasivėrusius žiedus. Tai buvo sunkus darbas.“
„Visi svajojo sugrįžti, bet tai buvo draudžiama“
Namuose visada buvo kalbama apie Krymą. Ameto močiutė Fatima ir mama Radife tremtyje dažnai prisimindavo savo ankstesnį gyvenimą. Ametas žinojo, kad jo tėvynė yra Krymas ir kad anksčiau ar vėliau jis ten sugrįš.
„Kartą, kai dar gyvenome kolūkyje, tėtis turguje nusipirko mandoliną. Vakarais jis grodavo ir dainuodavo Krymo totorių dainas. Taip gražiai grodavo ir dainuodavo! Mes buvome maži, tad jis ir mus viso to išmokė“, – prisimena pašnekovas.
Didelį įspūdį jaunajam Ametui paliko 1872 m. išleista Jevgenijaus Markovo knyga „Krymo apybraižos“.
„Šeštajame dešimtmetyje Samarkande buvo deginamos Sovietų Sąjungoje nepageidaujamos knygos. Ten buvo tokia gera biblioteka, sena, tai jie ėmė iš jos knygas ir degino suvežę į lauką. Į sunkvežimį jas krovė vairuotojas – Krymo totorius. Jo sunkvežimis jau buvo pilnas ir viena knyga jam nukrito tiesiai po kojomis. Graži sena knyga. Jis ją pakėlė ir pamatė, kad knyga apie Krymą. Pasiėmė jis tą knygą, o vėliau ji atsidūrė pas mus. Ji man padarė labai stiprų įspūdį. Autorius labai detaliai aprašo Krymą: kaimus, žmones, tradicijas, drabužius, maistą. O kokių iliustracijų joje buvo!“ – pasakoja Ametas-aga.
Ameto mama gamino tradicinį Krymo totorių maistą ir to išmokė savo vaikus. „Mėgstu gaminti kiubetę (juokiasi – red.), čeburekus ir kitus patiekalus. Tai mūsų nacionaliniai, taip pat šeimos patiekalai“, – sako jis. Kiubetė – tai didelis pyragas su svogūnais, mėsa ir bulvėmis.
Tremtyje Ametas susipažino su savo būsima žmona Chairbenat Alijeva ir susilaukė dviejų vaikų – Elmiros ir Abdiulio. Elmira, kaip ir jos tėvas, tapo dailininke, o Abdiulis siekia atgaivinti tradicinę Krymo totorių keramiką.
„Susituokėme 1969-aisiais ir kartu su mano tėvais išvykome į Krymą. Mūsų namas išliko. Repino gatvė 72. Ten gyvena kiti žmonės. Mano mama nuėjo ir paprašė leisti apžiūrėti namą, įeiti į vidų, bet žmonės uždarė vartelius ir jos neįleido. Mamą ištiko mikroinsultas“, – prisimena Ametas-aga. Vėliau vyras su vaikais vyko į Krymą į ekskursijas. Kartą jis ten nuvyko su dukra Elmira ir jos drauge. Ekskursijų su Krymo totoriais ir jų istorija susijusiose vietose metu gidė nė žodžiu apie juos neužsiminė. Buvo skaudu ir nemalonu, prisimena tą kelionę vyras.
Tremtyje Krymo totoriai rengė taikius mitingus ir reikalavo leidimo grįžti namo. Mitingų dalyvius vaikė milicija, neretai sulaikydavo, jie būdavo atleidžiami iš darbo.
„Visi svajojo grįžti, bet tai buvo draudžiama. Centrinėje Azijoje dažnai vykdavo labai dideli mitingai, kurių metu Krymo totoriai taikiai reikalavo teisės grįžti į Krymą. Nemažai jų dalyvių sulaikydavo milicija ir uždarydavo į daboklę. Maskvoje Raudonojoje aikštėje vyko mitingas. Žmonės buvo mušami, – prisimena Ametas-aga. – Mes su žmona taip pat dalyvavome mitinguose. Buvo atvejų, kai planavome surengti mitingą parke, tačiau parkas uždarytas. Kodėl? Dėl renovacijos. Rinkdavomės kur nors kitur, bet aplink išsirikiuodavo milicija, viskas būdavo aptverta, nes pionieriai staiga sugalvojo ten suorganizuoti kažkokį renginį. Jie ten suveždavo pionierius ir mes nebegalėdavome įeiti.“
1988 m., kai Krymo totoriai po truputį ėmė grįžti namo, Ametas Seit-Ametovas kelioms dienoms atvyko į pusiasalį, kad surastų ir nupirktų namą savo šeimai, bet nieko tinkamo nerado – viskas buvo labai brangu. „Po metų grįžau ir nusipirkau seną persikėlėlių namą netoli Simferopolio, pastatytą 1964 m., tuomet, kai sovietų valdžia pradėjo apgyvendinti Krymą. Jame tebegyvenu iki šiol“, – pasakoja menininkas.
Grįžo namo, bet ne į savo namus
Persikėlėlių namai nebuvo panašūs į Krymo totorių namus. Ne tokie tvirti, ne tokie erdvūs. Be dvasios. Tualetas buvo lauke. Šildymas anglimis. Iš pradžių Ameto šeimai buvo nelengva, bet visi labai stengėsi, kad šis svetimas namas taptų jų namais.
„Įrengiau name normalų šildymą, pristačiau erdvią virtuvę, vonios kambarį. Dabar turiu geresnes sąlygas nei mieste – visada yra vandens. Turiu didelį sodą. Auga vyšnios, graikiniai riešutai, obuoliai, persikai, lazdynų riešutai, figos, granatai ir, žinoma, persimonai. Čia auga net bambukas“, – juokiasi Ametas-aga.
Vyras prisimena, kad reikėjo ne tik pastatyti namą, bet ir užmegzti santykius su pusiasalio gyventojais. „Kai grįžome į Krymą, žmonės čia buvo priešiškai nusiteikę mūsų atžvilgiu. Jie buvo įsitikinę, kad totoriai ateis ir juos išžudys. Jie pakėlė mums kainas. Kartais vaikščiodavo milicija – pavyzdžiui, Simferopolyje – ir draudė žmonėms parduoti namus totoriams. Tiesa, kai kurie sakydavo: „Jei gerai sumokėsite, parduosiu jums.“ O kai atvažiavau ir ėmiau bendrauti su kaimynais, jie sakė: „Oi, jie mus gąsdino, kad jūs mus išžudysite, bet jūs visai kitokie“, – prisimena Ametas-aga.
Jis pasakoja, kad vietos gyventojai pamiršo pavadinimus – totoriškus ir graikiškus – vartotus iki pervadinimo rusiškai. „Kartą norėjau nuvažiuoti į Uzen-Bašą (šaltinis ir upė Jaman-Derės tarpeklyje, ištekanti iš šiaurinių Babugan-Jailos šlaitų). Jis netoli nuo Jaltos. Nuėjau į autobusų stotį ir paprašiau bilieto į Uzen-Bašą. O kasininkė nustebo: „Kur tai yra?“ Vietiniai nežino, kur jis yra. Arba kaimas Sokolinoje – anksčiau jis vadinosi Kokoze, bet daugelis to nebeprisimena. Tai Bachčisarajaus pusėje, kylant į Ai-Petrą“, – sako vyras.
Klausiu, ar tapo peizažus. Jis akimirką patyli, o paskui sako: „Dabar šiuose namuose esu vienas, 2019 m. nuo insulto mirė žmona. Nuo to laiko peizažų nebetapau, visai nesinori. O anksčiau keliavau po visą Krymą, nes tapau tik iš natūros.“
Jo senelio pastatytas namas Repino gatvėje tebestovi iki šiol. Ametas-aga kartais praeina pro jį, bet vis rečiau. „Man skaudu pro jį eiti. Eini pro namą, bet negali įeiti į vidų ir jo apžiūrėti. Namas, kuriame gimei, kuriame gyveno tavo tėvai, – sako jis, – stovi apleistas, langai juodi, gal buvo gaisras. Labai skaudu.“
Klausiu jo, ar jis kada nors piešė savo namą. O jis sako, kad ne, nes negali. Bet išliko sena nuotrauka – joje matyti namas su nusmailintais langais, tvirtas, akmeninis. Namas, kuriame Ametas-aga vis dar gyventų, jei ne 1944-ieji.
Ameto dukra Elmira ir jos vyras Ernestas buvo priversti palikti Krymą dėl okupacinės valdžios persekiojimo. Jie atidarė restoraną „Krymas“ Varšuvoje – tiesiai priešais Rusijos ambasadą Lenkijoje. Jie gamina Krymo totorių patiekalus ir pasakoja lankytojams apie savo gimtojo krašto istoriją ir kultūrą. Ten ant sienų kabo Ameto Seit-Ametovo darbai, o lentynose išstatyti Abdiulio Seit-Ametovo keramikos dirbiniai. Ametas-aga kasdien skambina dukrai – labai jos pasiilgsta.
„Kas mane palaiko? Viltis, – sako jis. – Viltis, kad visi greitai grįš namo.“
