Šioje istorijoje vartojamas žodis „Piktas“ yra ne būdvardis, o daiktavardis. Tai Lietuvos piliečio Andrejaus Šildiajevo šaukinys, kuriuo jis prisistato kare Ukrainoje.
Tekstą galite skaityti rusų kalba.
Iš pradžių Andrejus savanoriškai pasisiūlė vykti į Ukrainą kaip karo instruktorius, bet netrukus tapo neetatiniu bataliono vado pavaduotoju. Neetatiniu todėl, kad yra užsienietis.
„Taip jau susiklostė, – sako A. Šildiajevas. – Karas. Kariuomenė (nesakysiu, kiek joje buvo karių) išaugo keleriopai. Ne procentais, o kartais. Ir kažkam tenka formuoti naujus dalinius. Mūsų dalinys buvo naujai suformuotas. Pirmąją dieną turėjome šimtą su trupučiu žmonių, paskui jis išaugo iki kelių šimtų – ir kažkas turėjo tai tvarkyti. Manęs paklausė, ar galiu ir ar noriu. Aš atsakiau: „Taip, žinoma.“
Andrejaus vaikystė buvo panaši į daugelio sovietmečio vaikų. Jis mokėsi vienoje iš Vilniaus vidurinių mokyklų. Dar būdamas moksleivis, nuo 13 metų, pradėjo uždarbiauti išnešiodamas paštą. Vėliau mokėsi technikume.
„Išėjau į kariuomenę, grįžau iš kariuomenės, ir visiškai atsitiktinai, eidamas į gamyklą, iš kurios buvau pašauktas tarnauti, sutikau pažįstamą, kuris pakvietė mane į miliciją. Kad ir kuo užsiimti, kad tik dirbti nereikėtų (juokiasi). Taip ir atsidūriau milicijoje“, – pasakoja Andrejus.
Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Vidaus reikalų ministerijos gretose įvyko skilimas – vieni pareigūnai perėjo Lietuvos Respublikos valdžios žinion, o kiti norėjo ir toliau tarnauti Sovietų Sąjungai. A. Šildiajevas buvo tarp tų, kurie iš karto stojo į nepriklausomos Lietuvos pusę. Savo ištikimybę jaunai respublikai jis įrodė 1991 m. sausio įvykių ir rugpjūčio pučo metu. Jis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu ir vienu pirmųjų „Vyčio kryžiaus“ ordinų. Andrejus nenori plėstis apie tai, už ką tiksliai jam buvo skirtas toks garbingas apdovanojimas.
„Nėra taip, kad būtų už kažką konkrečiai. Aš ten turėjau daug veiklos. Galima sakyti, kad už visą ją ir gavau. Paskutinis taškas turbūt buvo rugpjūčio perversmas. Buvome šiek tiek susirėmę su sovietų pasieniečiais miesto centre. O šiaip tai nieko ypatingo. Tiesą sakant, aš apie tai jau ir pamiršau. Gyvenimo smulkmenos“, – sako Andrejus.
Būdamas policininku Andrejus neakivaizdiniu būdu baigė universitetą. Išėjęs iš policijos, vyras dirbo banko apsaugos vadovu, vadovavo vienai savo įmonei, paskui kitai. Daug laiko skyrė sportui – kulkiniam šaudymui.
„Šaudyti pradėjau turbūt dar būdamas pirmoje klasėje, – prisimena A. Šildiajevas. – Taip iki šiol ir šaudau. Buvo kulkinis šaudymas, paskui buvo šaudymas kariuomenėje. Sovietmečiu buvau antras Sovietų Sąjungoje snaiperių šaudymo varžybose (milicijos laikais buvo tokia žinybinė disciplina). Buvau sporto meistras. Paskui, kai pagaliau atsikratėme tos nesąmonės... Yra tokia sporto šaka, vadinama IPSC – International Practical Shooting Confederation (liet. Tarptautinė praktinio šaudymo konfederacija). Taip ir užsikabinau už šio sporto ir kultivuoju jį iki šiol.“
Ir ne tik jis „užsikabino“. Šaudė ir A. Šildiajevo dukra, ir vyresnysis bei jaunesnysis sūnūs. Dukra ir jauniausias sūnus yra Lietuvos čempionai. Pats Andrejus šiandien yra tarptautinės kategorijos teisėjas, be to, treniruoja pradedančiuosius sportininkus.
Tiesa, Andrejus pabrėžia, kad į karą kaip instruktorius išvyko ne dėl šaudymo pamokų. IPSC yra sportas, neturintis nieko bendra su karu.
„Sportinis šaudymas, kad ir koks jis būtų, nors ir vadinamas praktiniu, nesuteikia karinio šaudymo įgūdžių. Na, gal tam tikrą procento dalį, nes paėmęs bet kokį ginklą supranti, kaip jis veikia. Bet ne daugiau. Sportas ir karas yra visiškai skirtingi dalykai. Kaip mes sakome, taikiniai neatsišaudo“, – aiškina Andrejus.
A. Šildiajevas seniai nujautė, kad Rusija užpuls Ukrainą. Ir kai 2021 m. gruodį Maskva ir Minskas paskelbė apie vadinamąsias „karines pratybas“, jis galutinai suprato – bus karas.
„Tada sakiau, bet niekas netikėjo, nors dabar tai jau nebesvarbu. O gruodį jau tikrai žinojau, nes grąžinti tiek daug karių į bazes neįmanoma – per brangu. Tik pirmyn. Kariuomenė yra mechanizmas, kuris, jei pradeda judėti, juda viena kryptimi. Vasario 22-ąją jau tikrai žinojau, kad tuoj prasidės karas. Suklydau porą valandų. Jis prasidėjo 4 val. ryto, bet aš nemaniau, kad rusai yra tokie... nenoriu keiktis... žinote, ką turiu omenyje... ir pradės karą 4 val. ryto“, – sako A. Šildiajevas.
1941 m. birželio 22 d. Kyjivą bombardavo nacių lėktuvai. Ir taip pat 4 valandą ryto.
Andrejus tikisi, kad šis karas kaip prasidėjo simboliškai – Kyjivo bombardavimu 4 valandą ryto – taip simboliškai ir baigsis – agresoriui pasirašius kapituliacijos aktą. Tačiau jis nesiryžta prognozuoti, kada galima būtų tikėtis jo pabaigos.
„Niekas šiame pasaulyje nežino, kada jis baigsis. O prognozuoti yra... Na, jei tas (nesikeiksiu, net pavardės nenoriu minėti) mirs (kalbėkime kultūringai, kad paskui nereikėtų iškirpti), tai gal atsiras kažkokių prielaidų. Gali būti. Bet kol kas aš jų nematau. Bet mes kovosime. Mes vis tiek kovosime. Nugalėsime bet kuriuo atveju. Ukraina nepasiduos“, – įsitikinęs Andrejus.
A. Šildiajevas stengiasi priartinti Ukrainos pergalę ne tik tiesiogiai kovodamas fronte. Šių metų pradžioje per Lietuvą nuvilnijo akcija „Radarom!“ – sutelktinio finansavimo kampanija, kurios metu surinktos lėšos buvo skirtos radarams Ukrainos kariuomenei pirkti. Dalis pinigų buvo surinkta aukcione, kuriam žmonės aukojo vertingus daiktus.
Vieno iš kampanijos organizatorių Andriaus Tapino įrašas socialiniame tinkle „Facebook“: „Šiuo metu Ukrainoje kovojantis Andrejus Šildiajevas dovanoja „Vyčio kryžiaus“ ordiną, gautą už drąsą ginant Lietuvos nepriklausomybę 1991 m.“
Andrejus prisipažįsta anksčiau mėgęs senus rusiškus filmus, rusiškas dainas. Tačiau dabar tarsi kirviu nukirto – nebegali nei žiūrėti, nei klausytis nieko rusiško.
„Nesuprantu, kas atsitiko su šita tauta, – atsidūsta jis. – Nesakysiu, kad visi rusai yra blogi. Aš juk irgi rusas. Bet visi Rusijos Federacijos piliečiai kalti dėl šio karo. Visi be išimties. Kaip tik vakar ginčijausi su savo draugu. Jis sako: „Ne, taip negalima!“ Aš sakau: „Galima. Jie turėjo išvykti iš tos šalies arba kovoti su ja.“ Jis sako: „Bet ne visi gali su ja kovoti.“ O aš sakau: „Galbūt ne visi gali, bet mano draugai apkasuose gali mirti, ar ne?“ Ir tai yra problema. Visa šalis kalta, visa šalis. Jiems taip patinka, jie nori, kad taip būtų. Aš negaliu to paaiškinti!“
Beje, A. Šildiajevas kategoriškai neteigia, kad visi šalyje likę rusai yra niekšai.
„Yra ten žmonių, kurie realiai kovoja. Juk ten pas juos kažkas dega, kažkas nuolat sprogsta. Kažkas tai daro. Yra žmonių, kuriuos sodina į kalėjimą. Vladimiras Kara-Murza buvo pasodintas 25 metams. Yra! Bet nereikšmingas skaičius. Turint omenyje tos šalies gyventojų skaičių, tai nereikšminga mažuma. Deja, šiuo metu nematau jokių perspektyvų, kad jie patys ką nors pakeistų. Štai kas mane gąsdina“, – sako A. Šildiajevas.
Pokalbio metu Andrejui keletą kartų parašė ir paskambino kovos draugai iš Ukrainos. Net ir būdamas Vilniuje, jis mintimis yra ten, kare, su savo batalionu. Teiraujasi apie situaciją, pagal galimybes konsultuoja.
„Paprastas kareivis kare neturi jokių rytdienos planų, – neslepia kartėlio pašnekovas. – Tarsi galvoji apie tai, bet visada žinai, kad turi gyventi šia diena. Nes rytojus gali ir neateiti. Bent jau tau. Deja, mano telefono adresų knygelė visą laiką trumpėja. Nieko neištrinu, tiesiog pasižymiu, kad tam žmogui daugiau nebeskambinčiau. Labai gaila, bet taip jau yra.“
Andrejus gali ilgai pasakoti apie savo bataliono vyrus.
„Ten visi didvyriai. Pavardės nesakysiu, pasakysiu šaukinį. Mūsų vyriausiasis medikas yra „Šamanas“. Toks jo šaukinys. Bet jis iš tiesų šamanas! Jis iš tokių situacijų yra traukęs žmones! Naktį automobiliu su žibintais įskriejo į poziciją, išvežė sužeistuosius. Tai – vyras, tikras vyras! O kareiviai mūšyje – jie visi didvyriai. Nes, patikėkit, likti apkasuose, kai tavęs link eina arba kai į tave šaudo... Nemesti, nepabėgti... Buvo žmonių, kurie bėgo, taip, bet paskui visi grįžo. Nes tiesiog apima siaubas.“
Žodis „siaubas“ dažnai skamba iš Andrejaus lūpų. Savo feisbuko paskyroje jis net paskelbė paties sukurtą japoniško stiliaus eilėraštį.
Drėgnas tamsus rūsys
laikrodis tiksi ant sienos
lempa šviečia sena
kilimas ant grindų
esam rūsy keturiese
ir visiems keturiems baisu.
„Man asmeniškai, – prisipažįsta Andrejus, – turbūt baisiausia būtų buvę parodyti savo baimę kovotojams. Tai man būtų buvęs pats baisiausias dalykas. O yra buvę baisu. Tikrai labai baisu yra buvę!“
Pasak Andrejaus, labiausiai atminty jam užstrigo net ne žiaurumai Ukrainoje, kurių matė daug, o vienas vaizdas Irpinės mieste.
„Ateini į alėją. Labai gražią pėsčiųjų alėją, su tokiomis arkomis, o ant arkų – vyro ir moters skulptūros. Neprisimenu, kuris iš jų laiko arfą, kuris – fleitą. Jos tokios melsvos, labai gražios. O už jų – devynių aukštų pastatas, kurį sugriovė „Grad“. Visiškai. Ir tu supranti, kad vieni žmonės bandė padaryti kažką gražaus ir gero, o kiti... Na, lyg ir jie ant dviejų kojų vaikšto... Jiems visa tai nepatinka. Mano bičiulis norėjo tą vaizdą nufotografuoti, o aš sakau: „Nefotografuok. Ir taip niekada to nepamiršiu.“ Tai nėra taip baisu, kaip tas vaizdo įrašas, apie kurį visi kalba, – kur rusai ukrainiečiui nukirto galvą. Tai kas kita. Bet tai turbūt labiau emocionalu“, – sako Andrejus.
Iš tikrųjų jis yra labai subtilus žmogus – šis išoriškai griežtas karys, prisistatantis šaukiniu „Piktas“. Tiesa, kai kurie jo kovos draugai bando užginčyti šį šaukinį.
„Mano padalinyje man kartais sako: „Piktas“, ne toks tu ir piktas. Tu – geras žmogus.“ Bet tarnybos metu aš esu piktas“, – tokiais žodžiais Andrejus Šildiajevas baigia interviu televizijos laidai „Mūsų rusų gatvė“.
