„Kartais atrodo, kad kažkas vaikšto už lango, – sako iš karo Ukrainoje grįžusi ir pastaruosius du mėnesius Belgorodo psichiatrijos klinikoje besigydanti rusų karo medikė Margarita. – Kartais atrodo, kad daiktai juda. Arba tarsi kažkas sėdėtų ant manęs. Mane nuolat kamuoja košmarai ir panikos priepuoliai.“
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Margarita, kurios tikrasis vardas ir pavardė neskelbiami, siekiant išvengti galimų represijų už atvirą pasakojimą, „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) sakė, kad gydosi ir vartoja stiprius antidepresantus dėl to, ką patyrė tarnaudama į Ukrainą įsiveržusioje Rusijos kariuomenėje.
„Net ir tada, kai šalia yra kitų žmonių arba kai esu kažkuo užsiėmusi, – sakė ji, – nuolat matau tuos siaubingus vaizdus.“
Margaritos teigimu, per tuos kelis mėnesius, kuriuos ji praleido Ukrainoje kaip karo medikė, ji pati patyrė žiaurų seksualinį priekabiavimą ir tapo priekabiavimo prie kartu su ja tarnavusių moterų, jų užpuolimo ir kitų nusikaltimų liudininke. Ji taip pat girdėjo pasakojimų apie incidentus, kai karininkai grasino ir įžeidinėjo kareivius, atsisakiusius eiti į mūšį, ir pati matė save susižalojusių karių, tokiu būdu siekusių greičiau grįžti namo.
RFE / RL patvirtino pagrindinius Margaritos gyvenimo ir tarnybos faktus, tačiau negalėjo patikrinti jos veiklos Ukrainoje detalių, kadangi Rusijos Vyriausybė uždraudė rengti reportažus iš karo zonos.
„Jie norėjo mane palaužti“
11 metų karinėse pajėgose radijo operatore dirbusi 42 metų Margarita iš kariuomenės pasitraukė 2017 m. Moteris apsigyveno Rusijos vakaruose esančiame Belgorodo mieste, tačiau jai sunkiai sekėsi prisitaikyti prie civilinio gyvenimo, todėl didesnių karjeros aukštumų pasiekti nepavyko. 2022 m. vasarą Margarita nuvyko į vietos karinį komisariatą, kad gautų dokumentą, patvirtinantį jos išėjimo į atsargą statusą, tačiau jai buvo pasiūlyta nauja tarnybos sutartis medicinos padalinyje.
Košmaras, moters teigimu, prasidėjo dar prieš jai įgyjant tinkamą uniformą.
„Vos tik atvykau į Žemutinio Naugardo sritį, į Novosmolino miestą, pulkininkas mane pastebėjo būryje, – prisimena ji. – Tai buvo 10-osios šarvuočių divizijos vadas. Jis pasakė: „Margo, einam su manim.“
„Jis nurodė, kad man būtų išduota uniforma, o tada liepė atvykti į darbą jo būstinėje, – pasakoja Margarita. – Kai geriau susipažinau su kai kuriais ten dirbančiais žmonėmis, jie man pasakė: „Pulkininkas tave stebi. Tikriausiai būsi jo karo lauko žmona.“
Margaritai paklausus, ką tai reiškia, jai buvo paaiškinta, kad karo lauko žmona „gamina maistą, valo ir pamalonina“, taip tarsi užsimenant apie lytinius santykius.
Kai dalinys buvo išsiųstas į kovos zoną Ukrainoje, kur Rusijos pajėgos tęsė 2022 m. vasarį pradėtą plataus masto neišprovokuotą invaziją, moteris teigia beveik mėnesį priešinusis vis didėjančiam pulkininko spaudimui.
Supratęs, kad Margarita netaps jo karo lauko žmona, karininkas įsakė paversti jos gyvenimą pragaru.
„Kai atvykome į frontą, pagaliau buvau paskirta į medicinos dalinį, – prisimena ji. – Ten buvęs karininkas man pasakė, kad pulkininkas įsakė jam mane „griežtai nubausti“. Mėnesį praktiškai gyvenau lauke. Kol visi kiti buvo apgyvendinti pastatuose ar kareivinėse, aš miegojau ant žemės lauko palapinėje šalia kelio.“
„Kartais negaudavau ir maisto davinio, – prisipažįsta moteris. – Jie norėjo mane palaužti, kad sutikčiau su juo miegoti. Bet aš atsilaikiau. Kai jis suprato, kad nepasiduosiu, perkėlė mane į artilerijos dalinį netoli fronto. Maniau, kad ten mirsiu.“
Septynios moterys
Margaritos teigimu, jos medicinos padalinyje dirbo dar septynios 23–38 metų amžiaus moterys ir visos jos patyrė spaudimą tapti karininkų karo lauko žmonomis.
„Viena sulaukė žvalgybos karininko dėmesio, – pasakoja ji. – Kita – tanko vado. Trečia – pėstininkų karininko. Kai atvykome, niekas nežinojo, kas ten vyksta. O kai tai išsiaiškinome, jau buvo per vėlu.“
Margarita sako savo akimis mačiusi, kaip vienas karininkas šovė į moterį karę ir sunkiai ją sužeidė.
„Nežinau, ar jis buvo girtas, ar su tuo susijęs pavydas, – svarsto ji. – Bet jis bandė viską pateikti taip, kad atrodytų, jog tai padarė ukrainiečiai, net pats susižalojo ranką, ir teigė bandęs ją apginti.“
Sužeista moteris, pasak Margaritos, tapo neįgali visam gyvenimui, jai buvo atliktos penkios operacijos.
„Šiuo metu ji yra namuose Buriatijoje, tačiau šį mėnesį vėl vyks į Maskvą, kur jai bus atlikta dar viena operacija, – aiškina Margarita ir priduria, kad šaukiniu „Akacija“ prisistatantis karininkas ir anksčiau yra ne kartą mušęs moteris.
Galiausiai beveik visos septynios Margaritos kolegės, neatlaikiusios grasinimų ir pragariškų sąlygų, pasidavė karininkų spaudimui.
„[Viena moteris] pasidavė dar rugsėjo mėnesį, – prisimena ji. – Jie jai tiesiog tiesiai šviesiai pasakė: „Tu patinki šiam vaikinui ir tu būsi su juo“. Ji taip pat buvo iš Belgorodo. Į mūsų dalinį ji nebegrįžo.“
Margaritos teigimu, bendras pažįstamas, kariuomenės vairuotojas, jai vėliau sakęs, kad moteris „prisitaikė“ prie susiklosčiusių aplinkybių.
„Dauguma merginų prisitaikė, – sako Margarita. – Jos nusprendė, kad geriau gyventi užnugaryje, kur yra gero maisto ir cigarečių.“
Vėliau vienas karininkas Margaritai sakė: „Mes pardavėme [tą moterį], parduosime ir tave“.
„Aš į jį tokiomis akimis pažiūrėjau, kad jis iškart pridūrė: „Nepanikuok, aš juokauju“, – pasakoja Margarita.
„Tiesiog prostitutės“
Karo lauko žmonų fenomenas nuo seno laikomas neatsiejama Rusijos ir Sovietų Sąjungos karinės kultūros dalimi. 2018 m. paskelbtame straipsnyje apie moteris sovietų kariuomenėje Antrojo pasaulinio karo metais anglų istorikas Alexanderis Woodas Balsomas rašė: „[K]ai kurie valdžios pareigūnai ir karininkai privertė sau pavaldžias moteris užmegzti su jais santykius, nes manė, kad turi teisę turėti „karo lauko žmonas“ (kariniame žargone jos dažnai vadinamos santrumpa PPŽ). Ne visi PPŽ santykiai buvo užmegzti prievarta, nes kartais jie susiklostydavo dėl nuoširdaus bendro intereso, o kartais juos inicijuodavo moterys, siekusios pasinaudoti palankumo privilegijomis“.
Iš Sankt Peterburgo kilusi Marina Zaiceva 2001–2006 m. tarnavo Rusijos kariuomenėje Čečėnijoje, o 2019 m. išėjo į atsargą. RFE / RL ji sakė, kad karo lauko žmonos kariuomenėje yra vieša paslaptis ir kad savo karjeros karinėse pajėgose metu ji taip pat susidūrė su šia praktika.
„Kai kurios moterys sugeba pasipriešinti, tačiau kitos tiesiog ieško užuovėjos, – aiškina M. Zaiceva. – Aš pasipriešinau.“ Ji teigia, kad moterys Rusijos kariuomenėje susiduria su daugybe kitų priekabiavimo ir diskriminacijos formų. Pavyzdžiui, vienas karininkas bandė iš jos išvilioti pinigų mainais į paaukštinimą.
Remdamasi savo patirtimi, M. Zaiceva sakė nerekomenduojanti moterims siekti karinės karjeros.
„Rusijos visuomenės akyse kariuomenėje tarnaujančios moterys yra tiesiog prostitutės, – teigia ji. – Ir tai labai liūdina.“
Profesorius iš Sankt Peterburgo Maksimas Arzamscevas yra tyrimo apie seksualinį priekabiavimą darbe autorius. Jis teigia, kad ketvirtadalis visų Rusijos kariuomenėje dirbančių moterų yra patyrusios vienos ar kitos formos seksualinį priekabiavimą.
Valentina Melnikova iš uždrausto Rusijos kareivių motinų komiteto teigia susidūrusi su vos keliais atvejais, kai moterys karės skundėsi išprievartavimu ar priekabiavimu kariuomenėje. Jos manymu, dauguma aukų paprasčiausiai nenori viešinti savo išgyvenimų.
„Kol jos tylės, prievarta tęsis, – įsitikinusi V. Melnikova. – Nežinau, kodėl jos tyli ir kodėl toleruoja prievartą. Tai klausimas psichologams.“
Tačiau, jos teigimu, ne visos seksualinės prievartos aukos Rusijos kariuomenėje yra moterys. Į jos organizaciją kreipėsi daug vyrų, kurie skundėsi išžaginimu ar seksualizuotu smurtu. „Sovietų kariuomenėje buvo perkama ir parduodama viskas, taip pat ir žmonės, – sako ji. – Kareiviai buvo parduodami į kairę ir į dešinę. Mūsų komitetas dirbo nuo 1989 metų. Valdant [sovietų lyderiui Michailui] Gorbačiovui buvo sudaryta komisija dėl mirčių ir prievartos kariuomenėje ir aš joje dirbau. Į tą komisiją prašydami pagalbos kreipėsi beveik 4 000 karių.“
V. Melnikova teigia net neabejojanti, kad rusų karininkas gali nušauti savo karo lauko žmoną.
„Antrojo Čečėnijos karo metu buvo atvejų, kai karininkai per vieną ar kitą šventę prisigerdavo ir šaudydavo į savo karius, – sako ji, turėdama omenyje 1999 m. prasidėjusį ir 2009 m. oficialiai pasibaigusį konfliktą. – Kai kurie sužeidimai būdavo labai sunkūs.“
„Praradę sveiką nuovoką“
Margaritos teigimu, kai kurie jos gydyti kariai pasakoję apie karininkus, kurie kankino atsisakiusius eiti į mūšį kareivius ir į juos šaudė. Ji girdėjo, kad kai kuriais atvejais kariai buvo laikomi nuogi žiurkių knibždančiuose rūsiuose, kol pasiduodavo.
Anot jos, kartą karininkai privertė tokius karius pačius išsikasti sau kapus. „Jie iškasė duobę ir buvo priversti joje atsigulti, – pasakoja Margarita. – Tada kiti, grasinant ginklu, buvo verčiami iš viršaus kastuvais užberti juos žemėmis.“
Užpylus vyrus žemėmis, karininkas aklai šaudė iš ginklo į duobę.
„Jei kažkuriam pataikydavo, ką gi, nepasisekė, – sako ji. – O tie, kurie išgyveno, išsiropšdavo iš duobės praradę sveiką nuovoką. Jiems buvo vienodai, kas su jais nutiks toliau.“
„Paklausiau vieno kareivio, už ką jis buvo nubaustas, o jis atsakė, kad nieko neprisimena, – teigia ji. – Jis gavo tokį stiprų smūgį į galvą, kad prarado sąmonę.... Jis buvo labai prastos būklės.... Tokių vaikinų buvo daug.“
Anot Margaritos, tik sunkiausiai sužeisti kariai išsiunčiami atgal į Rusiją gydytis. Visi kiti lieka Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje, Ukrainos Donecko srityje, kad galėtų kuo greičiau grįžti į tarnybą.
„Neturėdavome kitos išeities kaip tik amputuoti“
Moters teigimu, sąlygos ties fronto linija buvo tokios prastos, kad kai kurie kareiviai tyčia save žalodavo, idant būtų išsiųsti namo.
„Jie nieko neturėjo, – sako ji. – Berniukai apkasuose buvo alkani ir apsimuturiavę skudurais. Jiems jau kelis mėnesius nemokėjo atlyginimo.“
Anot Margaritos, kariams fronte trūko šaudmenų, granatų ir transporto. „Viskas buvo sustabdyta, sunaikinta arba sugedę, – pasakoja ji apie matytas karines transporto priemones. – Kai buvau Žemutinio Naugardo srityje, mačiau didžiulius transporto traukinius su technika – tankais, šarvuočiais, savaeigėmis artilerijos sistemomis.... Tokiu traukiniu buvome atvežti į Ukrainą ir labai ilgai laukėme, kol jis bus iškrautas. Bet kai atvykome į frontą, pamatėme, kad praktiškai nėra su kuo kariauti. Kas atsitiko su visa ta technika? Manau, kad ji buvo parduota ukrainiečiams, ir aš ne viena taip galvoju.“
Kai kurie Margaritos gydyti kariai patys save susižalojo.
„Jie persišaudavo sau kojas, nes po kelių savaičių, praleistų apkasuose, nebegalėjo paeiti, – pasakoja ji. – Drėgmė ir šaltis tiesiog supūdė jų pėdas. Nuavus batus, mane apimdavo siaubas. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi nieko panašaus. Gangrena, sudžiūvęs kraujas – net sunku būdavo rasti jų kojų pirštus. Neturėdavome kitos išeities kaip tik amputuoti.“
Galiausiai Margarita nebegalėjo daugiau to pakęsti. Ji buvo išsiųsta namo, kad galėtų gydytis Belgorodo psichiatrijos klinikoje.
Nepaisant visko, ką patyrė, ir baimės būti išsiųstai atgal į karą Ukrainoje, ji sako, kad tikisi grįžti į kariuomenę, tik jau į kitą dalinį. Anot Margaritos, ji nėra sutverta civiliniam gyvenimui, o atlyginimai Belgorode per maži, kad iš jų būtų galima pragyventi.
„Norėčiau bent šiek tiek padėti berniukams, – sako ji. – Turiu kažkokį neįvykdytos pareigos jausmą. Nežinau, gal aš tiesiog pamišusi. Bet taip, tikriausiai vėl eičiau tarnauti.“
