Maskvai pradėjus invaziją Ukrainoje, tuomet vos kelis mėnesius valdęs naujasis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas Bundestage pasakė garsiąją kalbą „Zeitenwende“ ir pranešė, kad pasaulis išgyvena lūžinį momentą. Praėjus metams užčiuopti lūžį Vokietijos gynybos politikoje sunku, bet ekspertai siūlo žvelgti kitur – priešingai nei anksčiau, vokiečiai suprato, kad karinė galia nėra istorinė atgyvena, o didžiausią grėsmę Europai kelia Rusija.
Pernai vasario 27-ąją O. Scholzas paskelbė, kad šalies ekonomika bus atjungta nuo Rusijos energetikos išteklių, šalis pasieks 2 proc. BVP gynybai ribą, o kariuomenės modernizacijai bus sukurtas 100 mlrd. eurų paketas – tai maždaug 2 metų Vokietijos gynybos biudžetas. Šalies ginkluotosios pajėgos jau kelis dešimtmečius skundėsi nepakankamu finansavimu ir personalo trūkumu, o invazijos dieną Bundesvero vadas pranešė, kad pajėgos yra visiškai nustekentos.
Lėta modernizacija
Abiejose Atlanto pusėse Vokietijos kanclerio kalba buvo suprasta kaip ženklas, kad šalis pagaliau prisiims centrinę rolę Europoje ne tik ekonomine, bet ir politine bei karine prasme. Tačiau praėjus metams jaučiamas kartėlis ir nusivylimas.
Šį antradienį Vokietijos parlamento ginkluotųjų pajėgų komisarė paskelbė, kad nė centas iš žadėtų 100 mlrd. eurų taip ir nebuvo išleistas. Vokietijos ekspertai teigia, kad norint įgyvendinti O. Scholzo pažadą ir paversti šalį „Europos saugumo garantu, ko iš mūsų ir tikisi sąjungininkai“ reikėtų apie 300 mlrd. eurų.
„Tai kada vokiečiai iš tiesų pradės leisti pinigus „Zeitenwende“ pirkimams?“ – dar vasarį leidiniui „Politico“ sakė neįvardytas JAV pareigūnas.
Neįgyvendintas lieka ir Vokietijos kanclerio pažadas greitai pasiekti 2 proc. BVP gynybai ribą. Prognozuojama, kad šiemet Berlyno išlaidos gynybai sieks apie 1,44 proc. BVP, kai kaimyninė Lenkija ketina gynybai skirti 3 procentus, o grupė šalių, tarp jų ir Lietuva, norėtų įpareigoti NATO nares skirti mažiausiai 2 procentus. Prognozuojama, kad 2 proc. ribos Berlynas artimiausiais metais taip ir nepasieks.
Kalba nebuvo lūžio taškas Berlyno požiūryje į gynybą, LRT.lt sakė Vokietijos politikos ekspertė Oxana Schmies. „Yra nerimą keliančių signalų, kad Vokietija veikiausiai turi kompensuoti išlaidas už ankstesnius įsigijimus, kad tada pirmyn galėtų žengti [tokį] didelį žingsnį, kokį ir skelbė O. Scholzas. (...) Iliuzijas griauna tai, kad vien specialaus fondo neužteks Vokietijos gynybos išlaidų deficitui užpildyti“, – pabrėžė ji.
Dabar Vokietija yra skyrusi, nors dar ir neišleidusi, apie 30 mlrd. eurų, už kuriuos bus perkami lėktuvai, uniformos, kita įranga, iš jų apie 13 mlrd. – koviniams orlaiviams ir transporto sraigtasparniams, kuriuos Berlynas žadėjo įsigyti dar iki invazijos pradžios. Manoma, kad didžiąją dalį 100 mlrd. paketo gali „suvalgyti“ įrangos įsigijimai, kuriuos Vokietija turi įvykdyti jau pagal ankstesnius NATO planus, tarp jų ir drabužių, apsaugos priemonių, ryšių elementus, kad galėtų ir toliau dalyvauti Aljanso branduolinio dalijimosi susitarimuose.
Kritikuojamas ir Vokietijos viešųjų pirkimų procesas, garsėjantis savo lėtumu bei neefektyvumu. „Visi kalba apie „Zeitenwende“, bet kol kas matėme tik „Zeitlupe“ (liet. Sulėtintą judėjimą)“, – neseniai komentavo opozicinių Bavarijos krikščionių demokratų (CDU) lyderis Markusas Söderis.
Bet ekspertai atkreipia dėmesį, kad Vokietija jau žengė milžiniškus žingsnius ir praktiškai visiškai atsijungė nuo Rusijos energijos išteklių. Karinėje srityje šalis žengė milžinišką žingsnį nuo pozicijos, kai invazijos pradžioje ukrainiečiams buvo skiriami šalmai ar karo lauko ligoninė, o dabar įsipareigota siųsti tankus. Visa šalies karinė pagalba absoliučiais skaičiais yra trečia po JAV ir Jungtinės Karalystės. Pagal kitos paramos teikimą absoliučiais skaičiais šalis taip pat yra trečia, šalies teritorijoje treniruojasi apie 5 tūkst. ukrainiečių karių. Tačiau pagalbą padalinus pagal gyventojų skaičių, Vokietija atsilieka ne tik nuo JAV ir JK, bet ir nuo Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Baltijos šalių, Portugalijos ar Kanados.
Tačiau svarbus pokytis jau įvyko vokiečių požiūryje – apklausos rodo, kad net 65 proc. Vokietijos piliečių palaiko 2 proc. BVP skyrimą gynybai, nors prieš 9 metus, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą, taip manė tik 19 proc. vokiečių. Jei Vokietija pasiektų 2 procentų ribą, tai paverstų ją daugiausiai Europoje gynybai absoliučiais mastais skiriančia valstybe.
„Daug kam Vokietijoje tai būtų gana nepatogi pozicija, nes jie yra skeptiški dėl to, ar tikrai nori, jog šalis turėtų didžiausią karinę galią Europoje ir ar to nori Europos partneriai. Atsakymas galėtų būti bendras ES industrijos ir įsigijimų planas, bet jis juda lėtai. Žinoma, Berlynas apskritai nenori viršyti išlaidų, todėl visa tai ir nulemia atsargų bei lėtą lėšų leidimą“ – LRT.lt sakė Vokietijos Maršalo fondo JAV ekspertė Rachel Tausendfreund.
Nejudrus politinis elitas
Kai Vokietija delsia skirti karinę pagalbą Ukrainai, kritikos strėlės pirmiausiai skrieja į kanclerį. Tačiau tokia politika apskritai yra įsišaknijusi Vokietijos elite, ypač kanclerio socialdemokratų partijos gretose, o pats O. Scholzas turi derinti įvairių grupių interesus savo paties partijoje, pabrėžė O. Schmies.
„Turime atsiminti, kad ekstremalūs iššūkiai, tokie kaip Putino pradėtas karas prieš Ukrainą, reikalauja radikalių pokyčių mąstyme ir veiksmuose iš šalies, kur šie klausimai ilgai buvo nuvertinami ir kuri yra žymiai labiau linkusi laikytis stabilumo bei tęstinumo“, – sakė ekspertė.
O. Scholzo socialdemokratų partijos gretose yra politikų, nuo seno palaikančių antiamerikietišką liniją, pasisakančių prieš JAV branduolinių ginklų dislokavimą šalyje, o dabar norinčių išvysti deeskalaciją, siūlančių derėtis ir besibaiminančių dėl karo plitimo.
„Sakyčiau, dabar visuomenė net yra pažengusi toliau nei Vyriausybė, ypač kanceliarija, priimant „Zeitenwende“ pasekmes. Didžioji dalis isteblišmento ir užsienio politikos bendruomenės taip pat skatina pokyčius, bet kanceliarija neleidžia skubintis ir, kiek galiu pasakyti, nekuria savo vizijos“ – sakė R. Tausendfreund.
Dėl to kenčia Vokietijos tarptautiniai ryšiai ir įvaizdis. Jau kurį laiką kalbama apie O. Scholzo nesutarimus su Emmanueliu Macronu, santykius su Lenkija aštrina Varšuvos valdančiųjų kartojami reikalavimai vokiečiams sumokėti Antrojo pasaulinio karo reparacijas, Vidurio Rytų Europos šalys yra nepatenkintos vokiečių neryžtingumu remiant Ukrainą. Latvijos vicepremjeras neseniai viešai klausė, ar NATO sąjungininkai gali pasitikėti Berlynu: „Mes esame pasirengę mirti. O jūs?“
„Vokietija ne viena elgiasi atsargiai. Ukrainos sąjungininkai nori remti šalį, bet nenori, kad karas įtrauktų NATO ir Rusiją į tiesioginį konfliktą – LRT.lt sakė Johns Hopkins universiteto (JAV) tyrėjas Danielis S. Hamiltonas. – Tačiau Berlyno „raudonosios linijos“ yra susijusios ne tik su Ukraina, bet ir su pačia Vokietija. Šalies politinė kultūra yra paremta kariniu santūrumu, kuris atlygina už atsargumą.“
Tačiau kyla rizika, kad laiku neįgyvendinęs reikiamų pokyčių, Berlynas praras invazijos sukurtas palankias sąlygas ir neprisitaikys prie tikrojo „Zeitenwende“, – sakė ekspertas.
Pakeisti vokiečių mąstymą
Iki Rusijos invazijos Ukrainoje dauguma vokiečių nejautė karinės grėsmės – jie baiminosi klimato kaitos, branduolinių incidentų, terorizmo.
„Jie nuoširdžiai manė, kad karinė grėsmė yra fikcija, kurią kitos valstybės perdeda. NATO ir JAV nuolat buvo kaltinamos ginklų žvanginimu, – pabrėžė R. Tausendfreund. Bet per metus šis požiūris kardinaliai pasikeitė, dabar net 78 proc. vokiečių mano, kad Rusija kelia grėsmę ES. – Tai nuoširdus pokytis, nors jis ir nėra užbaigtas.“
Todėl „Zeitenwende“ sėkmė bus matuojama ne tuo, kiek tankų ar kitos karinės įrangos Vokietija įsigis, bet kaip pavyks pakeisti vokiečių dvasią ir mąstymą.
„Kalba išreiškė norą keistis – sakė O. Schmies. Vokietijos kancleris atkreipė dėmesį į šalies ginkluotąsias pajėgas, kurios ilgą laiką buvo apleistos, bet dar svarbiau, kad jis išreiškė norą pakeisti žmonių požiūrį. – Scholzas kalboje pakvietė Vokietijos visuomenę ir politikus leistis į būtinus pokyčius. Čia didžiausia jos vertė.“
Kol Vokietijai vadovavo Angela Merkel, Berlynas stengėsi išlaikyti kontaktus su Kremliumi, tikėjo, kad ekonominiai ryšiai ir sankcijos padės suvaldyti agresyvias tendencijas, todėl rimto atsako po karo Sakartvele, Krymo aneksijos ir agresijos Donbase Maskva nesulaukė. Todėl O. Scholzas siekė patvirtinti, jog Berlynas suvokė klydęs.
Tačiau norint ilgalaikių pokyčių Vokietijos sprendimų priėmėjams ir ekspertams reikės kurti strategijas, reformuoti biurokratiją ir iš esmės pakeisti sprendimų priėmimo procesą, visa tai paaiškinant visuomenei.
Abejonių, ar Berlynas suvokė savo klaidas, kelia ir santykiai su Kinija. Neseniai, prieš vykdamas į Pekiną, O. Scholzas leido kinams investuoti Hamburgo uoste, nepaisydamas perspėjimų dėl galimų grėsmių saugumui, o neįvardytas EK pareigūnas leidiniui „Politico“ sakė, kad ES „nėra Vašingtono vasalė“ ir nenori visiškai nusigręžti nuo Pekino.
Ilgametė politika, vadinamoji „Wandel durch Handel“, kai viliamasi kad ekonominiai ryšiai autoritarinėse valstybėse paskatins politinius pokyčius, ir toliau dominuoja Vokietijos santykiuose su Kinija.
„Baltijos šalys, Vokietija ir kitos Europos valstybės karą turi matyti gerokai platesniame kontekste. Turime suvokti gilesnę dinamiką, pavyzdžiui, kad Šiaurės Atlantas ir Indijos–Ramiojo vandenyno regionai tapo strategiškai susieti, Europos energetikos pokyčiai reiškia, kad ji atsisakydama Rusijos iškastinio kuro tampa priklausoma nuo Kinijos išteklių, – sakė D. S. Hamiltonas. – Pasaulis išgyvena tikrą „Zeitenwende“ ir po 30 metų trukusios taikos pereina į pavojingą sutrikdymų amžių.“
