Derybos nebėra tabu – kaip prie stalo susodinti Rusiją ir Ukrainą

Už uždarų durų Vakarų šalių lyderiai ragina Volodymyrą Zelenskį svarstyti apie derybas su Kremliumi, nes sąjungininkų visuomenių palaikymas Ukrainai jau ima blėsti. Rytų Europa bijo, kad tai tik paskatins Vladimirą Putiną imtis naujų atakų – tad kaip priversti Kremliaus šeimininką sėsti prie derybų stalo, o ukrainiečius – galvoti apie diplomatiją?

Visuomenės nori derybų

„Esame ne kartą sakę – vienintelės „derybos“ gali būti tik Hagoje, tribunole“, – interviu LRT.lt neseniai sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Tokios pozicijos laikosi ir kitos Rytų flango šalys, perspėjančios, kad Ukrainos stūmimas į derybas pirmiausiai pasitarnautų Maskvai.

Kol Rytų Europa nori pamatyti visišką Maskvos pralaimėjimą mūšio lauke, Prancūzija, Vokietija, kitos didžiosios šalys ima abejoti ukrainiečių galimybėmis atgauti visas teritorijas, todėl nori greičiau išvysti diplomatines derybas.

Kai neseniai Volodymyras Zelenskis pirmą kartą nuo invazijos pradžios lankėsi Berlyne ir Briuselyje, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai jį paragino „galvoti apie derybas su Putinu“. E. Macronas per vakarienę Eliziejaus rūmuose V. Zelenskiui pabrėžė, kad net „Tokie mirtini priešai kaip Prancūzija ir Vokietija turėjo susitaikyti po Antrojo pasaulinio karo“, leidiniui „The Wall Street Journal“ sakė informuoti šaltiniai.

„Pokalbiai apie derybas auga, nors gana ilgai tai buvo politinis tabu, – LRT.lt sakė JAV Užsienio reikalų tarybos (CFR) vyresnysis bendradarbis ir Džordžtauno universiteto profesrius Charles`as A. Kupchanas. – Abiejose Atlanto pusėse auga inercija kurti diplomatinį veiksmų planą.“

Ne tik už uždarų durų, bet ir viešumoje imamos matyti platesnės diskusijos, pareigūnai, ypač respublikonai, kalba apie karo kainą ir apie tai, ar Vašingtonui nebūtų prasmingiau greičiau spausti ieškoti diplomatinio sprendimo.

Berlyne ir Vašingtone vyrauja nuomonės, kad Ukraina teritorijas turi atgauti iki rudens, jei to nepavyks padaryti – Vakarų spaudimas leistis į derybas didės, remdamasis šaltiniais pranešė vokiečių leidinys „Bild“. Bet ir praėjusią vasarą padėtis atrodė įstrigusi, abi pusės išsekusios, o tada ukrainiečiai netikėtai pradėjo itin sėkmingą kontrpuolimą ir susigrąžino Charkivą bei Chersoną.

„Dabartinė situacija mūšio lauke neturi būti painiojama su nepajudinama situacija mūšio lauke“, – pabrėžė Europos Užsienio reikalų tarybos (ECFR) tyrėjas Rafaelis Lossas.

Tačiau labiausiai Vakarų lyderius kalbėti apie derybas verčia visuomenės nuotaikos. Apklausos rodo, kad amerikiečių palaikymas Ukrainos paramai nuo gegužės mėnesio smuko 12 proc. – dabar pagalbos teikimą palaiko 48 proc. gyventojų. JAV prezidentas Joe Bidenas taip pat linksta vis didesnį dėmesį skirti vidaus politikai, o respublikonų kandidatai, ketinantys jam mesti iššūkį rinkimuose 2024-aisiais, kvestionuoja paramos Ukrainai kainą.

„Ypač Vakarų Europos visuomenės nori matyti derybas kokia nors forma. Pavyzdžiui, Vokietijoje manoma, kad šalis ar visa ES, Vakarai nededa jokių pastangų išspręsti konfliktą derybų keliu“, – LRT.lt sakė Stokholmo Rytų Europos studijų centro analitikas Andreas Umlandas.

Kai lankydamiesi Ukrainoje JAV pareigūnai paragino V. Zelenskį išreikšti pasirengimą derėtis, Ukrainos prezidentas pristatė savo 10-ies punktų taikos planą. Jame Ukraina atstato visos savo teritorijos integralumą ir suverenumą, todėl tai prilygtų absoliučiam Rusijos kariniam pralaimėjimui, tad plano Rusija tikrai nepriims. Tačiau Rytų Europa tarptautinėje arenoje nenori pasirodyti pernelyg radikali, siekianti vien V. Putino žlugimo, todėl viešai palaiko būtent šį planą.

„Anglosaksiškose, Baltijos ir Skandinavijos, Vidurio Europos valstybėse nėra tų naivių ir probleminių visuomenės dalių, kokias matome Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kitur“, – pabrėžė A. Umlandas.

Putinas prie derybų stalo nesės

Vokietija, Prancūzija ir JK svarsto, kad intensyvesni NATO ir Ukrainos saugumo ryšiai galėtų padrąsinti ukrainiečius sėsti prie derybų stalo su Rusija dar šiemet. JK premjeras Rishi Sunakas jau išdėstė preliminarų planą, kuris suteiktų Ukrainai priėjimą prie daugiau karinės įrangos, ginklų ir amunicijos po karo pabaigos. Vakarai turėtų ukrainiečiams suteikti „lemtingą pranašumą“ mūšio lauke, viešai komentavo R. Sunakas.

Vakarai mano, kad jų siūlymas suteikti ukrainiečiams saugumo garantijas leis Kyjivui jaustis užtikrinčiau, jog Maskva nepasinaudotų paliaubomis sustiprėti prieš naują invazijos bangą.

Visi „WSJ“ kalbinti prancūzų, vokiečių ir britų šaltiniai pabrėžė, kad sprendimas pradėti derybas priklausys tik nuo Ukrainos. Bet Ukrainos prezidentas pabrėžia, kad derėtis su V. Putinu po rusų padarytų karo nusikaltimų Ukrainoje yra neįmanoma. Kremliaus šeimininkas, anot Vakarų lyderių, nenori kalbėtis, o derybos, kai jis laiko įrėmęs ginklą į ukrainiečių smilkinį, yra neįmanomos.

Neoficialiuose pokalbiuose amerikiečiams paklausus Maskvos, kokiomis sąlygomis jie sutiktų sėsti prie derybų stalo, rusai nubrėžė liniją per Ukrainos vidurį – tiek šalies teritorijos jie norėtų pasilikti sau. Tačiau ukrainiečiai gali nesutikti su jokiomis teritorinėmis nuolaidomis. Nesena „Kyiv Post“ apklausa rodo, kad 87 proc. respondentų nepritaria jokių teritorijų atsisakymui.

Kaip priversti derėtis Maskvą? Vienas siūlymas – įvesti antrines ir tretines sankcijas su Rusija prekiaujančioms nerusiškoms kompanijoms. Tačiau tai menkai tikėtina, nes sukeltų globalų prekybos karą, valstybėms atsakant savo sankcijomis. Bet A. Umlandas įsitikinęs, kad ekonominis ginklas tebėra esminis.

„Putinas savo propagandinius žaidimus gali žaisti tik tol, kol sugebės rusams užtikrinti kažkokį minimalų socialinį ir ekonominį stabilumą Rusijoje, – LRT.lt sakė tyrėjas. – Sankcijos turi potencialo destabilizuoti režimą, todėl gali būti efektyvios.“

V. Putinui daug suprantamesnis signalas – Vakarų nors ir lėtai, bet didinamos karinės pramonės apsukos. Dabar Rusija gali pasigaminti daugiau tankų ir amunicijos nei visa Europa, tačiau Vakarams pamažu suvokiant, kad karas gali greitai nesibaigti, o ir po jo Rusijos grėsmė niekur nedings, pamažu gamybos apsukos yra didinamos. Dabar sandėliai yra tokie tušti, kad didelio intensyvumo kare Vokietijai šaudmenų užtektų vos 3 dienoms, nors NATO rekomenduoja jų turėti bent mėnesiui.

„Vyksta aiškus perėjimas prie didesnės karinės gamybos. Tai, kaip pabrėžia ir Europos bei NATO lyderiai, reiškia, kad Putinas turi nesitikėti, jog Vakarų parama Ukrainai liausis, – sakė R. Lossas. – Europoje ima dominuoti požiūris, jog ateityje Europos saugumas turės būti organizuojamas prieš Rusiją, o ne su Rusija, kaip daug Europos valstybių manė pastaruosius 30 metų.“

Tai siunčia signalą V. Putinui, kad laikas yra Ukrainos, o ne jo pusėje, todėl jis turėtų priimti V. Zelenskio siūlymą. Tačiau viskas, deja, priklauso ne nuo sąlyginai nedidelių Rytų flango valstybių, o nuo didžiųjų Europos šalių – 2 proc. BVP išlaidas pasiekusi Vokietija savo gynybai skirtų apie 70 mlrd. eurų – tai 70 kartų daugiau nei vienos Baltijos šalies metinės išlaidos gynybai.

„Vakarų europiečiai turi greitinti žingsnį šia linkme, jie tai daro, nors ir lėtai“ – pabrėžė R. Lossas.

Kur viskas prasidėjo, ten ir baigsis

Svarbiausiu klausimu būsimose derybose veikiausiai taps Krymo pusiasalis. „Viskas prasidėjo Kryme, viskas baigsis Kryme“ – perfrazuodamas kalinamą Krymo aktyvistą Narimaną Dželialą rugpjūtį pabrėžė V. Zelenskis. Nors Ukraina jau gavo pirmuosius vakarietiškus tankus, kurių netrukus atkeliaus ir daugiau, moderniausių raketų ir oro gynybos sistemų, sėkmingai kampanijai prieš pusiasalį šaliai vis dar reikėtų taikinius už 300 km galinčių pasiekti raketų.

Buvęs JAV pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas neseniai sakė manantis, kad ukrainiečiai pirma turėtų susigrąžinti Krymą, o tik tada siekti Donbaso išlaisvinimo. Tai sumažintų rusų karinius pajėgumus Juodojoje jūroje ir apsaugotų didesnę dalį žemyninės Ukrainos.

Pastaruoju metu J. Bideno administracija ėmė pozityviau žvelgti į mintį, kad Ukrainai gali reikėti grasinti Krymui, siekiant užsitikrinti geresnes derybines pozicijas, pranešė leidinys „The New York Times“.

„Ukraina nebus saugi tol, kol Krymas nebus bent jau demilitarizuotas“ – neseniai viešoje „Carnegie“ centro diskusijoje sakė JAV valstybės vicesekretorė Victoria Nuland.

Tačiau tai kelia nerimą Vakaruose – daug kas mano, kad Krymas yra itin svarbus V. Putinui. Pusiasalio aneksiją 2014-aisiais Rusijos visuomenė sutiko su didele euforija, todėl ukrainiečių karių įžengimas į teritoriją būtų „raudonoji linija“ Kremliui. Rusijos pareigūnai tvirtina, kad savo valstybės teritoriją yra pasirengę ginti ir branduoliniais ginklais.

Vakarų diplomatai atsisako viešai aptarinėti, ar galimose derybose dėl taikos bus aptariamas ir Krymo klausimas. „Vokietijoje dažnai girdžiu, kad daug kas daro skirtumą tarp Krymo ir kitų Rusijos aneksuotų Ukrainos teritorijų. Yra manančių, kad Putinas niekada neatiduos Krymo“, – pabrėžė A. Umlandas. Tai ir sėkmingas Rusijos propagandos darbas – pastaruosius devynis metus Rusijos pareigūnai ir visi užsienio politikos kanalai siuntė žinią, kad Krymas jau yra Rusijos ir to niekas nepakeis.

Bet jei karo veiksmai Ukrainoje įstrigs, naujų teritorijų vadavimas ukrainiečiams gali imti atrodyti pernelyg brangi iniciatyva. Apie tokią galimybę neseniai prabilo ir buvęs NATO generolas, naujasis Čekijos prezidentas Petro Pavelas. „Spėju, kad mūšio lauke padėtis įstrigs, (...) jei taip bus, spaudimas iš JAV ir Europos rasti diplomatinį veiksmų planą dėl paliaubų ir kokio nors sprendimo augs“ – prognozavo Ch. Kupchanas.

Geroji žinia, kad Vakarų visuomenėse auga supratimas, su kokiomis problemomis susidurtų derybos, kodėl jos yra neįmanomos arba nenaudingos. Vakarų lyderių pareiškimai apie saugumo garantijų teikimą Ukrainai ar net realių tokių garantijų suteikimas Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime gerina Ukrainos diplomatinę poziciją galimose derybose. Ukrainai gausių ginkluotės išteklių ginantis nuo naujų Maskvos agresijos iniciatyvų prireiks dar ilgai.

Bet kol kas Rusija atsisako kalbėtis dėl likimo Ukrainos regionų, kuriuos paskelbė aneksavusi, nors jų ir nekontroliuoja. Todėl derybos veikiausiai yra dar labai toli.

„Esu skeptiškas dėl to, kad Ukraina greitu metu įstos į NATO, nes Aljanso viduje nebus konsensuso. Bet įmanoma sukurti norinčiųjų koaliciją, kuri suformuotų saugumo paktą su Ukraina, suteiktų įsipareigojimus užtikrinti Ukrainos galimybes gintis, taigi ir klestėti kaip suvereniai, saugiai, funkcionuojančiai šaliai“, – sakė A. Kupchanas.