Kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadui Valerijui Zalužnui sekėsi mokykloje? Kaip jį vadino ir tebevadina klasės draugai? Kur jis bėgo iš pamokų profesinėje mokykloje? Ar būsimasis kariškis patiko merginoms? Kas numatė, kad Zalužnas taps generolu? O koks jis yra iš tikrųjų? Ar jis atitinka mūsų visų taip mylimą įvaizdį?
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Visa tai „Hromadske“ žurnalistai išsiaiškino apsilankę Žitomiro srityje įsikūrusiame Zviahelyje, kur gimė ir iki 19 metų gyveno Valerijus Zalužnas, šiais metais švęsiantis savo penkiasdešimtmetį.
Kariškio sūnus kariškių pilname mieste galėjo svajoti tik apie vieną dalyką – tapti kariškiu
55 tūkst. gyventojų turintis Zviahelio miestas senąjį pavadinimą atgavo tik prieš tris mėnesius. Vietiniai dar nepriprato ir vadina savo miestą senuoju vardu – Novohrad-Volynskyj. Iki šiol jis garsėjo tuo, kad čia gimė Lesia Ukrainka, o dabar bus žinomas ir kaip Valerijaus Zalužno gimtinė.
Mieste gausu karinių dalinių, todėl žmonės jį vadina „kariškių miestu“. Kad ir su kuo pradėtumėte pokalbį, šeimoje visuomet rasite sūnų, žentą ar svainį, kuris yra kariškis. Yra net ištisos dinastijos. Iš vienos jų kilęs ir V. Zalužnas – jo tėvas taip pat karininkas.
Iš vienuolikos mieste veikiančių mokyklų tėvai savo sūnui išrinko „devintąją“. Tai nebuvo elitinė kariškių vaikų mokykla, kurioje visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Tai buvo paprasta mokykla darbininkų ir geležinkelininkų vaikams, esanti netoli jų namų tarp mašinų gamyklos ir geležinkelio stoties. Valerijaus mama ten dirbo kasininke.
1980 m. rugsėjo 1 d. mažas berniukas su didele gėlių puokšte, kaip tuomet buvo mėgstama sakyti, „pirmą kartą peržengė mokyklos slenkstį“. Būsimasis generolas neašarojo, laikydamas mamą už rankos – buvusi jo pradinių klasių mokytoja 79 metų Tetjana Šatulska tai gerai prisimena. Kalbame jau nebe 9-osios vidurinės mokyklos, o gimnazijos geografijos kabinete.
Sovietinis pastatas pagal galimybes modernizuotas, sudėti nauji langai ir žaliuzės, stovi stendas su 11 šią mokyklą baigusių ir kare žuvusių didvyrių nuotraukomis, eksponuojama vieno iš abiturientų nuotraukų iš Maidano paroda. Maža, guvi moteris madingais violetiniais plaukais sėdi prie rašomojo stalo ant masyvios, šimtą kartų perdažytos kėdės.
„Gyvenome toje pačioje gatvėje, todėl Valera mane pažinojo ir nebijojo eiti į mokyklą. Nors buvo ir tokių vaikų, kurie verkė. Jis iškart pasakė: „Aš noriu sėdėti antrame suole vidurinėje eilėje“, – prisimena mokytoja.
Mažasis V. Zalužnas jau žinojo raides, todėl greitai išmoko skaityti. Tetjana Hryhorivna įvardija jo charakterio bruožą, kurį vėliau pakartos visi mūsų pašnekovai – „ramus“.
„Jis buvo labai atsakingas, jei reikėdavo parengti pranešimą, jis neatidėliodavo ir niekada nepamiršdavo. Jis visada pirmas pasišaudavo budėti. Tai reiškia, kad jam tekdavo valyti lentą ir surikiuoti mokinių šlepetes – klasėje jie nusiaudavo batus. Atėjus į jų namus, viskas būdavo dailiai išdėliota lentynose, o Valeros vadovėliai visada aplenkti (tais laikais mokiniai patys gamindavosi aplankalus, kartais iš tapetų – red.) Kai mano mokiniai baigdavo pradinę mokyklą, aš dar kokius 2 ar 3 metus vidurinės mokyklos mokytojos klausinėdavau, kaip jiems sekasi: „Kaip mano vaikai? Tik jų nesugadink“, – prisiminimais dalijasi pedagogė.
Ji sako jau tuomet pastebėjusi, kad Valerijus Zalužnas bus geras žmogus. Nes jis atkaklus. Jis pasakė: „Aš tapsiu kariškiu“, ir viskas.
„Aš taip didžiavausi, kai prieš kelerius metus anūkas man paskambino ir pasakė: „Močiute, sveikinu, V. Zalužnas tapo generolu!“ – pasakoja T. Šatulska.
„Jis buvo paslaugus, sąžiningai atlikdavo užduotis, buvo protingas, gerai mokėsi ir neturėjo žalingų įpročių. Ar taip būna? Būna, kai auga būsimasis generolas
Užsukame į svečius pas V. Zalužno klasės auklėtoją Olhą Antonenko. Miesto pakraštyje, individualių namų rajone gyvenančiai buvusiai mokytojai taip pat 79-eri. Dabar jai būtų sunku nueiti iki mokyklos dėl skaudančių kojų.
Kelią mums parodo buvusi V. Zalužno bendraklasė ir tos pačios gimnazijos geografijos mokytoja Žanna Vasianovyč. Ji buvo aktyvistė tada ir tebėra dabar – apie visus viską žino, su savimi nešiojasi nuotraukų albumą, apsikabina ir pabučiuoja mokytoją, pataiso jai plaukus. Ji atsisėda prie lango kukliai apstatytame kambaryje.
Pūkuotą mėlyną megztinį vilkinti Olha Juchymivna sukryžiuoja rankas ant kelių. Ji nelabai ką atsimena apie V. Zalužno dienas mokykloje, juk prabėgo jau daugiau nei 30 metų. Tačiau suprasdama, kad kažką reikia pasakyti, ji paruošė išsamią charakteristiką. Pagal geriausias sovietinės mokyklos tradicijas. Ji tyliai skaito iš lapo, kad visi kuo geriau suprastų, ką ji nori pasakyti.
„Tėvai jį labai gerai auklėjo, jis buvo paslaugus, sąžiningai atlikdavo užduotis, buvo protingas, gerai mokėsi (trejetukais ir ketvertukais penkiabalėje sistemoje – red.) ir neturėjo žalingų įpročių. O jo elgesys buvo pavyzdinis“, – žeria pedagogė, negalinti prisiminti nieko konkretesnio.
Jai į pagalbą atskuba Žanna Vasianovyč, kuri pasufleruoja: „Valera buvo ramus. Jo lyderio savybės tuo metu dar nebuvo pasireiškusios. Jis buvo niekuo neišsiskiriantis mokinys. Ne peštukas, bet ir ne pirmūnas. Sunku prisiminti, kuo jis išsiskyrė. Jei išdykaudavome, tai visi kartu. Jei bėgdavome iš pamokų, taip pat kartu. O jei važiuodavome į žygį su nakvyne, ekskursiją ar konkursą, irgi kartu. Jis žaidė futbolą ir slidinėjo su berniukais“.
Žiūrime nespalvotas 8 ir 9 klasių nuotraukas – V. Zalužnas atviro, šviesaus veido jaunuolis su storais garbanotais plaukais. Vienoje iš nuotraukų jis – aukštas ir lieknas – laiko mokyklos vėliavą. Tuo metu tai buvo laikoma didele garbe.
„Tai buvo mano geriausia klasė, – įsiterpia Olha Juchymivna. – Jokių incidentų. Jei atsitikdavo kažkas netikėto, tarkime, kažkas neparuošė namų darbų, užsukdavau pas juos į namus. O jų tėvai niekada nepraleisdavo susirinkimų. Tais laikais tarp tėvų ir mokyklos buvo glaudus ryšys.“
„Olha Juchymivna, – priduria buvusi mokinė, – arba Oliuška, kaip mes ją visi vadiname, išmokė mus būti maloniais ir suprasti kitus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.“
Pensininkė pasakoja visiems kaimynams apskelbusi, kad jos mokinys tapo generolu. „Džiaugiuosi, kai mano vaikai ko nors pasiekia. Sutikusi mieste tėvus, visada paklausiu, kaip jiems sekasi“, – prisipažįsta ji.
Merginos jį meiliai vadino „Valierčiku“. Pravardė prilipo akimirksniu
Grįžtame į gimnaziją. Direktoriaus kabinete – gintarinis Ukrainos žemėlapis, kurį mokyklai šimtmečio proga padovanojo generolas. Pakeliui klausiu, ar merginoms patiko jaunasis V. Zalužnas.
„Jis buvo aukštas, atletiškas, garbanotais plaukais. Nešiojo madingą šukuoseną. Buvo šmaikštus. Aktyviai rinko metalo laužą ir makulatūrą (įprasta praktika sovietinėse mokyklose – red.) Kartą surinkome daugiausiai ir dovanų gavome kelionę į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas, Rusija – red.). Važiavome traukiniu, antros klasės vagone, o viršutinėje lentynoje buvo sudėtos dėžės su vaisiais, matyt, pardavimui. Abrikosai ir persikai taip gardžiai kvepėjo, kad vaikinai užlipo ir keletą mums paėmė. Prisivalgėme tiek, kad ryte visiems skaudėjo pilvus“, – pasakoja Žanna.
Ji taip pat prisimena, kad vasario 23-iąją ir kovo 8-ąją klasės draugai rinkdavosi kurio nors vieno bute ar namuose. Iš konditerijos nusipirkdavo pyragą ir švęsdavo su žaidimais bei šokiais.
Šiuo metu Kyjive gyvenantis kitas bendramokslis Serhijus Stepaniukas mokykloje buvo geriausias V. Zalužno draugas. „Mokėmės pionierių ir komjaunuolių laikais. Mūsų gyvenimas buvo aktyvus: būreliai, sporto varžybos, olimpiados, meniniai pasirodymai. Namuose nesėdėjome. Buvau komjaunimo organizacijos sekretorius, todėl kviesdavau visus į kokius nors ideologinius renginius ar susitikimus. Tačiau Valerijaus tai nedomino. Kartais net įsižeisdavau – po velnių, juk aš tavo draugas, padėk man. „Ne, aš neisiu“. Bet jei reikėdavo kažką rimtesnio nuveikti, pavyzdžiui, padėti kokiai močiutei (viena iš pionieriaus pareigų – red.), sakydavo: „Gerai“. Ir eidavo parnešti malkų, grėbti kieme lapų ar sukasti daržą.“
Dar ir dabar buvęs bendraklasis analizuoja draugo elgesį – jo nedomino diplomai, taurės, apdovanojimai. Jis nesiveržė į sceną ar tribūną. Bet jei, pavyzdžiui, jo paprašydavo suvaidinti Kalėdų Senelį pirmokų šventėje, jis be problemų sutikdavo. Gavęs užduotį, visada ją sąžiningai atlikdavo. Tačiau pats viešumo nesiekė. Visose klasės nuotraukose, net per klasės susitikimą po 20 metų, V. Zalužnas stovi galinėje eilėje arba kažkam už nugaros. Matosi tik jo galva.
„Po 9 klasės turėjome karinius mokymus. Pirmoji Valeros nuotrauka su sovietine uniforma yra iš tų laikų. Visus metus mokykloje vyko karinis rengimas, o pabaigai dvi savaites praleidome kareivinėse. Po to išvažiavome į Leningradą. Mudu su Valera dieną vaikščiodavome po muziejus ir rūmus. O vieną vakarą užsukome pas mergaites. Žaidėme kortomis, kalbėjomės ir net nepamatėme, kaip atėjo rytas. Mokytoja atėjo mūsų žadinti, o mes dar net neatsigulę miegoti. Ji norėjo nubausti merginas, bet mes su Valera prisiėmėme kaltę. Todėl grįžtant atgal buvome atskirti, berniukai buvo susodinti traukinio gale“, – pasakoja Serhijus.
Paklaustas, ar V. Zalužnas patiko merginoms, vyras atsako: „Na, jei jos jį meiliai vadino „Valierčiku“, tai kaip jums atrodo? Ši pravardė jam prilipo akimirksniu. Mes ir dabar jį taip vadiname. Man atrodo, kad merginos juo domėjosi labiau nei jis jomis“.
„Turime impulsyvų prezidentą. Šitas gi, priešingai, yra ramus“
Nuo 16 iki 19 metų Valerijus Zalužnas mokėsi mašinų gamybos profesinėje mokykloje (dabar – politechnikos profesinė kolegija). Jo specialybė buvo žemės ūkio technikos remontas ir priežiūra.
Šis išsilavinimas išmestas iš oficialių vyriausiojo karinių pajėgų vado biografijų, paliekant tik karines specialybes. Ir visai be reikalo. Nes būtent profesinėje mokykloje jis susiformavo kaip asmenybė. Mokyklą jis pradėjo turėdamas 3,9 balo vidurkį, o baigė su pagyrimu. Pasak mokytojų, jis neprašovė pasirinkęs tokį kelią, nes profesinėje mokykloje jam patiko.
Mokyklos archyve išliko jo asmens byla, kurioje yra 8 metų išsilavinimo atestatas, trejetui parašytas stojamasis diktantas ukrainiečių kalba ir pažymių knygelė su vis geresniais pažymiais.
„Geležinį generolą“ mechanikos mokęs Bronislavas Pekarskis pasidalinti prisiminimais atvyko iš Žitomyro. Tiesus, draugiškas, bet griežtas mokytojas taip pat pasiruošė užrašus. Jis teigė labai gerai prisimenąs V. Zalužną: „Aukštas, lieknas, ramus. Jis buvo rimtas, bet ne niūrus, pakankamai guvus. Buvo malonu su juo kalbėtis, nes tai žmogus, turintis savigarbos jausmą. Jis puikiai išmanė mano dėstomą dalyką“.
Žiūrime mokyklos baigimo nuotraukas. Tos pačios vešlios garbanos, tik jau ryškėja valingas smakras. Buvęs pedagogas rodo įrašą feisbuke, kur V. Zalužnas 2019 metais pakomentavo B. Pekarskio ir jo buvusių kolegų nuotrauką: „Kokie nuostabūs žmonės.“ Jis jaučiasi pamalonintas ir teigia stebintis, kaip sekasi jo buvusiems mokiniams. „Kuo gali didžiuotis mokytojas? Savo mokiniais“, – sako buvęs pedagogas.
Kitas mokytojas, Viktoras Machovskis, V. Zalužną matydavo kasdien, nors jam ir nedėstė.
„Jis buvo puikios fizinės formos, užsiiminėjo svarsčių kilnojimu. O tokie žmonės kaip jis yra puikiai subalansuoti. Jis buvo apsiskaitęs ir pakankamai užsispyręs. Tokie gyvenime daug pasiekia“, – prisimena jis.
Jis rodo V. Zalužno kursinį projektą. Kursiniai darbai paprastai saugomi 3–5 metus. Šiam jau 31 metai. Jis buvo paliktas kaip pavyzdys.
„Likimas taip lėmė, kad turime impulsyvų prezidentą. Šitas gi, priešingai, yra ramus. Prezidentas yra viešas, scenos žmogus. O interviu su V. Zalužnu beveik niekada nematome. Jie vienas kitą papildo. Ir nuo to mūsų šaliai tik geriau“, – mano V. Machnovskis.
„Jis nėra tobulas. Kartu rūkydavome gatvėje, pabėgę iš pamokų“
Kolegijos katilinės viršininku dirba V. Zalužno draugas ir bendramokslis Oleksandras Pyvovaras. Jis atletiškas, konkretus ir dalykiškas. Visa savo povyza vyras spinduliuoja susireikšminimą – daug žinau, bet nepasakosiu.
„Jis buvo paprastas vaikinas. Kaip ir visi kiti. Tik tiek, kad Valerai buvo lengva mokytis. Jis niekada nieko nesimokė atmintinai, nebuvo moksliukas. Jis visą grupę traukė paskui save. Kai mes keturiese darėme baigiamąjį darbą, nemiegojome naktimis – jis diktavo teoriją. Puiku, šaunuolis“, – patenkintas juokiasi pašnekovas.
Dešimtajame dešimtmetyje kartais būdavo išjungiamas šildymas ir vaikinai iš pamokų eidavo į sporto salę kilnoti svarmenų. Po treniruotės jie buvo kviečiami prisijungti prie kokios nors kompanijos ir kartu išgerti, bet draugai dažniausiai atsisakydavo ir eidavo į garažą remontuoti automobilių.
„Jis buvo aukštas, 189 cm ūgio, gražus, patiko merginoms. Mūsų grupėje buvo tik berniukai, tad juo domėjosi merginos iš kitų grupių. Viena mergina, Ira, net jį vaikėsi. Tais laikais jis buvo drovus, nors mes eidavome į diskotekas. Jis buvo paprastas, ne tobulas. Kartu rūkydavome gatvėje, pabėgę iš pamokų“, – pasakoja Oleksandras.
Klasės auklėtojas buvo Borysas Fedorovyčius Rudenko – kietas, stambus žmogus, tikras vyras. Jis tarnavo šiaurėje ir politinės informacijos pamokose pasakojo istorijas iš kariuomenės gyvenimo. O kai mokiniai prasižengdavo, užuot skundęs juos direktoriui, nusivesdavo į paruošiamąjį kambarį ir „paaiškindavo, kaip riekia gyventi šiame pasaulyje“. Jis buvo gerbiamas ir kažkuo traukė tuo metu jau be tėvo likusį V. Zalužną.
O. Pyvovaras patvirtina, kad Valerijus visą laiką planavo stoti į karo mokyklą. Jis ir draugą įtikino rinktis Odesos sausumos pajėgų institutą. Likus šešiems mėnesiams iki lemtingo sprendimo jie vietos daliniui padėjo suremontuoti karinį sunkvežimį.
„Jų vyriausiasis mechanikas buvo Viačeslavas Kimas, atsargos pulkininkas, perėjęs Afganistaną. Jis vis sakydavo, kad Valera bus generolas. Niekam kitam jis nieko panašaus nesakė“, – prisimena O. Pyvovaras.
Jie kartu nuvyko į Odesą ir įstojo į universitetą, tačiau Oleksandras netrukus mokslus metė. Tai buvo ne jo kelias.
Po trisdešimties metų: „Zalužno įvaizdis grindžiamas jam būdingomis savybėmis. Tai nėra dirbtinė, svetima kaukė“
Šiandien bendramoksliai V. Zalužną mato retai. Į susitikimus jis buvo atvykęs vos keletą kartų. Bet pabrėžė, kad viską reikia daryti tinkamai ir visada kviestis mokytojus. Nes be jų tai ne susitikimas, o išgertuvės.
Kai į vieną iš susitikimų V. Zalužnas atvyko vilkėdamas karinę uniformą (tuo metu jis buvo pulkininkas leitenantas ar pulkininkas), gražus, pasitempęs, tik jau be garbanų, merginos net aiktelėjo. Viena iš jų pratrūko: „Valierčikas, mūsų būsimasis generolas!“
„Nors jis kilo karjeros laiptais kariuomenėje, jo žmogiškosios savybės nepasikeitė. Liko toks pat dėmesingas ir paprastas. Jis priėjo pakalbėti prie visų: „Kaip sekasi?“ Šoko. Saikingai vartojo alkoholį, o kai vaikinai eidavo parūkyti, jis likdavo salėje“, – pastebėjimais dalijasi Žanna Vasianovyč.
Jis prisijungė prie buvusių bendraklasių grupės pokalbių programoje „Viber“ ir ten buvo aktyvus iki plataus masto invazijos pradžios praėjusiais metais. Jis juokavo, komentavo nuotraukas, sveikino buvusius klasės draugus su gimtadieniais.
S. Stepaniukas mano, kad būtent mokykla jiems visiems padėjo žmogiškųjų vertybių pagrindus. „Valierčikas nusimetė pionieriaus ir komjaunimo pančius, išeidamas į profesinę mokyklą. Tai leido jam atsikvėpti. Ten jis užsiėmė praktiniais darbais. Ir jis žingsnis po žingsnio ėjo savo keliu, – sako jis. – Neabejojame, kad jam puikiai sekasi tokiose aukštose pareigose. Iš vaikystės prisiminimų nuotrupų kyla pasitikėjimas, kad mūsų Valierčikas gali sąžiningai, ramiai ir tyliai atlikti savo darbą. Jis nelaukia atlygio, kaip kad nelaukdavo visų tų pagyrimo raštų mokykloje. 2022 m. kovą mes su šeima likome Kyjive. Mano draugai paprašė juos prablaškyti. Kažkuriuo momentu supratau, kad suvokimas, jog už mūsų saugumą atsakingas Valerijus Zalužnas, mane ramina.“
O. Pyvovaras ir V. Zalužnas vis dar geri draugai. Oleksandras sako, kad paskutinį kartą jiedu kalbėjosi maždaug prieš tris savaites. Jie nekalba karinėmis temomis. Dažniausiai kalba pakrypsta apie sveikatą, mamas ir vaikus. Iki invazijos V. Zalužnas retai lankydavosi Zviahelyje – gal kartą per pusmetį ir tai tik porai valandų. Bet kartu su Oleksandru ir dar vienu draugu Jevhenu visada aplankydavo buvusį dėstytoją B. Rudenko. Jis jų laukdavo, padengdavo stalą. Jie juokaudavo, prisimindavo senus laikus, gerdavo vyną ar šampaną, bet nieko stipresnio nuo studijų laikų negėrė.
„Manau, kad Valera savo laipsnį ir pareigas užsitarnavo išsilavinimu – jis turi keturis diplomus ir visi jie su pagyrimu. Jis ilgą laiką to siekė, nors sakė, kad ištarnavęs 25 metus viską mes. Jis buvo pavargęs nuo viso to. Bet kas galėjo pagalvoti, kad ateis kacapai (rusai – red.)? Ir dabar visos jo žinios ir patirtis pravertė. Jis yra naujos kartos generolas. Tikiuosi, kad su juo mūsų kariuomenė taps NATO kariuomene. Labai džiaugiuosi dėl jo. Kalbant apie V. Zalužno įvaizdį, jis yra grindžiamas jam būdingomis savybėmis. Tai nėra dirbtinė, svetima kaukė“, – pabrėžia Oleksandras.
O. Pyvovaro sūnus, du žentai ir svainis kaunasi fronte. Nuėjęs į bažnyčią, jis uždega žvakutes už visų kariuomenėje esančių savo artimųjų sveikatą. Ir už V. Zalužną.
„Dešimtajame dešimtmetyje gretimoje laiptinėje nuo jo gyveno narkomanai. Ir jis žinojo, kas, kur ir ką leidžiasi. Bet Dievas jį apsaugojo ir jis nesusidėjo su tomis kompanijomis. Galbūt Jis ruošė jį tam, kas dabar vyksta? Tegul Viešpats jį saugo. Jei Valeros neliks, ar mes čia dar būsime?“ – svarsto Oleksandras.
