Artėjant karo metinėms Rusija skuba rengti naują masinį puolimą Ukrainoje ir tam gali mesti iki pusės milijono karių. Nė viena pusė nėra pasirengusi nusileisti, o karas šiemet gali nesibaigti. Vakarų valstybės tokiam ilgam konfliktui nėra pasiruošusios ir tai ima kelti iššūkių.
Putinas save užspeitė į kampą
Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos vadovas Oleksijus Danilovas teigia, kad Maskva ketina taikytis į šiaurės rytų miestą Charkivą arba pietuose esančią Zaporižią, Kremliaus tikslas – užimti visą Donecką ir Luhanską, kuriuos Vladimiras Putinas neteisėtai aneksavo. „Žinoma, bus bandymų rengti puolimą Charkivo arba Zaporižios kryptimi. Ar jie bus sėkmingi, priklausys nuo mūsų“, – interviu agentūrai „Reuters“ sakė pareigūnas.
Manoma, kad Kremlius naują puolimo bangą nori surengti artėjant karo metinėms. Tam būtų naudojami per didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo Rusijoje vykdytą mobilizaciją surinkti kariai. Ukrainos pareigūnai teigia, kad nors viešai Maskva kėlė tikslą mobilizuoti 300 tūkst. karių, iš tiesų galėjo būti mobilizuota iki 500 tūkstančių. Neseniai pranešta, kad V. Putinas davė įsakymą savo pajėgoms dar iki kovo mėnesio užimti Donbasą. Čia rusai perkelia dešimtis tūkstančių mobilizuotų karių, dar šimtai tūkstančių baigiami rengti bazėse Baltarusijoje ir kitur.
„Įvertinus visus faktorius, aišku, kad puolimas bus, bet jo pobūdis gana neaiškus. Kol kas rusai neturi rimto puolamojo potencialo, jie gali vykdyti ribotas operacijas, bet jos dažnai nebūna labai sėkmingos“, – LRT.lt sakė Estijos Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) studijų vadovas Tomas Jermalavičius.
Intensyvėjančias kovas liudija ir žūčių skaičius. Antradienį Ukrainos generalinis štabas pranešė apie naują rekordą – per dieną ukrainiečių pajėgos nukovė daugiau kaip tūkstantį rusų karių. JAV Karo studijų institutas (ISW) prognozuoja, kad Maskva gali skubėti rengti naują masinį puolimą.
Rusijos pajėgoms visą žiemą nepavyko užimti nė vieno didelio Ukrainos centro, intensyviausios kovos verda aplink Bachmutą. Nors Rusijos pajėgos jį vis labiau supa, tačiau mieste esanti ukrainiečių įgula išsilaiko. Maskva yra pradėjusi puolimą ir pietuose esančio Vuhledaro kryptimi Donecke, kuris yra tapęs ukrainiečių bastionu, čia keturios rusų brigados atsimušė tarsi į sieną.
Ukraina teigia, kad jei kils apsupimo rizika, ji atitrauks karius iš Bachmuto, nes jis nėra strategiškai svarbus.
„Rusijos telkiamų resursų kokybė yra žemesnė, nei matėme karo pradžioje, todėl mažai tikėtina, kad jiems nusišypsos didelė sėkmė. Aišku, kare visko nutinka, būna ir nemalonių siurprizų. Dabar rusai bandys ieškoti vietų, kur ukrainiečių gynyba yra silpnesnė“, – prognozuoja T. Jermalavičius.
Nesėkmės ir jau aneksuotų teritorijų praradimas tapo pažeminimu V. Putinui – jis tapo savo paties sukurtos situacijos įkaitu. Pakeitęs šalies Konstituciją jis teisiškai negali atsisakyti į Rusijos teritoriją jau oficialiai inkorporuotų Ukrainai priklausančių regionų, nes Konstitucija tai draudžia. Todėl Kremlius ir toliau aiškina, kad Charkivas, kurį didvyriškai išvadavo ukrainiečiai, tebėra Rusijos Federacijos teritorija.
„Putinas negali atsitraukti ir net derėtis dėl šių regionų nepamindamas vieno pamatinių savo naujų principų. Todėl jis negali tiesiog paskelbti pergalės ir grįžti namo, nes tai vestų prie „rusiškų“ žemių susvetimėjimo“, – savo straipsnyje rašė JAV Wilsono centro Kennano instituto direktorius Williamas E. Pomeranzas.
Abi pusės mano, kad gali laimėti
JAV Jungtinių pajėgų štabo vadas generolas Markas Milley neseniai sakė, kad mažai tikėtina, jog ukrainiečiai šiemet sugebėtų iš visų šalies teritorijų išstumti okupacines pajėgas. Abi pusės mano, kad jos vis dar gali laimėti, ir stengiasi kuo labiau nualinti savo priešininką. Ukraina turi pranašumą – gynyba yra stipresnė karybos pusė, o rusų metamos pajėgos jau yra smarkiai nukentėjusios.
„Nei Rusija, nei Ukraina dar nepasiekė etapo, kad manytų, jog pergalė joms nebepasiekiama. Vadinasi, abi pusės rengiasi ilgesniam karui ir tai greitai nesibaigs“, – LRT.lt sakė Vokietijos Marshallo fondo vyresnysis bendradarbis Bruno Lete.
Įmanomas scenarijus, kad Ukraina taip nustekentų Maskvos karo mašiną, kad net ir tolesnės mobilizacijos bangos nesugebėtų atstatyti jos kovinės galios. Tačiau Rusijos ekonomika vis labiau pereina prie karo būklės, karo pramonė nors ir lėčiau, bet toliau gamina ne tokius pažangius ginklus, nes pažangiausiems neturi reikiamų technologijų. Amunicijos trūkumą užpildo Šiaurės Korėjos, Irano, Baltarusijos perduodama parama, dabar Rusijos gamyklose kasmet gali būti gaminama apie 200–250 naujų T-72B3 ir T-90M tankų.
V. Putino ryžtą neatsitraukti rodo ir tai, kad jis žengė beprecedentį žingsnį ir visų pajėgų Ukrainoje vadu paskyrė generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą. Kremliaus šeimininkas bando pelnyti ir Rusijos visuomenės palaikymą karui. Senieji argumentai apie Ukrainos „denacifikaciją“ ir „demilitarizaciją“ visuomenės nemobilizavo, todėl dabar jau kalbama apie šventąjį karą prieš Šėtoną.
Kai kurie analitikai prognozuoja, kad Rusija gali tęsti puolamuosius veiksmus iki vasaros pradžios, tada rusų ugnies galia vėl sumažės. Maskvai reikėtų skelbti dar vieną mobilizaciją šią žiemą, kad išlaikytų dabartines fronto linijas. Tačiau ištemptos rusų pozicijos bus pažeidžiamos ukrainiečių kontrpuolimo.
„Rengiamasi didesnėms operacijoms žiemos pabaigoje, pavasarį, tada ir viena, ir kita pusė tikriausiai tikisi žymesnių laimėjimų. Vyksta banguojantis karas, kaip, galbūt, ir reikėjo tikėtis“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
Maskva norėtų šį karą vaizduoti kaip dar vieną „liaudies kovą“, trečią didelį Rusijos tautos karą po Napoleono karų ir Didžiojo Tėvynės, t. y. Antrojo pasaulinio, karo. Tai padėtų Kremliui mobilizuoti papildomus resursus, susitvarkyti su pasipriešinimu šalies viduje ir pateisinti šalies izoliaciją ir vis labiau augantį autoritarizmą.
O Ukraina siekia kaupti rezervus platesnei kampanijai, galbūt orientuotai į šalies pietus: pasiekę Juodąją jūrą ukrainiečiai atkirstų aneksuotą Krymo pusiasalį nuo sausumos tiekimo linijų su Rusija.
Padėtį Vakaruose supranta ne visi
Vienas svarbiausių aspektų kare yra Vakarų karinė parama Ukrainai. Besiginančiai šaliai itin reikia sunkiosios ginkluotės, kad antrąjį metų pusmetį ji galėtų vykdyti kontrpuolimą. Dabar ukrainiečiams ima stigti atsarginių dalių, reikalingų sovietinei įrangai taisyti. Šios problemos sprendimas priklausys ir nuo tokios įrangos turinčių ne Vakarų šalių noro jas parduoti.
Sausio mėnesį ukrainiečių prašymai pralaužė paskutinius Vakarų valstybių veto ir šios sutiko Kyjivui perduoti vakarietiškų tankų, pėstininkų kovos mašinų. Naujame JAV paramos pakete bus ir ilgesnio nuotolio bombų, raketų, kurios ukrainiečiams suteiks galimybę smogti Rusijos aprūpinimo linijoms visoje Ukrainos teritorijoje, taip pat ir dalyje Krymo. Tačiau ginklai Ukrainą pasieks veikiausiai tik per kelis mėnesius.
„Galima daug kritikos strėlių siųsti į Vakarus, kad sprendimai buvo per vėlai. Juk vis tiek reikia apmokyti karius, personalą, organizuoti logistiką, paruošti pačią įrangą, kuri daugiausia buvo tiesiog laikoma sandėliuose. Bet [ši technika] būtų svarbus Ukrainos kokybinio pranašumo Rusijos kariuomenės pajėgumų atžvilgiu įgijimas“, – pabrėžė T. Jermalavičius.
Tačiau kyla iššūkis – Vakarų ginkluotės sandėliai tuštėja, o karinė pramonė, analitikų nuomone, neskubinama prisitaikyti ir neintensyvina gamybos.
Vakarų valstybės galėtų priversti Rusiją išsekinti savo resursus, jei imtų didinti savo gynybos pramonės gamybos apimtis ir sinchronizuotų paramą Ukrainai. Tai padaryti padėtų bendras Europą apimantis įsigijimų procesas, kuris užtikrintų Ukrainai perduodamos karinės įrangos pakeitimą nauja.
Toks sprendimas dar nebuvo priimtas, bet Vakarų karinės pramonės mobilizavimas yra viena iš strateginių krypčių, prie to daug dirbama. Didžiausia problema – modernių ir brangių sistemų ištekliai, nes jų pagaminta mažiau, Vakarų kariuomenės jų turi nedaug, nurodė T. Jermalavičius.
Lanksti raudonoji linija
Vakarų valstybės nėra pasirengusios ilgam kariniam konfliktui, jas gąsdina ir ekonominė karo našta. Todėl Vakaruose vis pasigirsta raginimų suteikti diplomatijai šansą.
„Dalis ES narių supranta situaciją. Akivaizdu, kad Baltijos šalys, taigi ir Lietuva, rengiasi [ilgam karui] ir suprato, kad viskas nesibaigs greitai. Bet kai kurie dideli ES žaidėjai, ir JAV yra tokių, gerai nesuvokė, kokio masto šis konfliktas gali būti“, – svarstė B. Lete.
CŽA vadovas neseniai dar kartą pakartojo jau seniai analitikų padarytą išvadą, kad V. Putinas neatsisako savo maksimalių tikslų ir nėra nusiteikęs rimtai derėtis. Todėl diplomatija ir derybos galės vykti tik tada, kai viena kariaujanti pusė nuspręs, kad konflikto kaina tampa per aukšta, tai bus akivaizdu mūšio lauke.
Vakaruose jau atsiranda signalų, kad Ukraina gali gauti ir modernių vakarietiškų naikintuvų, Jungtinė Karalystė pažadėjo pradėti ukrainiečių pilotų rengimą. „Raudonosios linijos tėra politinės komunikacijos įrankis. Jos visada labai lanksčios, – pabrėžė B. Lete. – Neabejoju, kad ateinančiomis savaitėmis pamatysime pažadų pristatyti Ukrainai naikintuvų.“
Vienintelė tikra raudonoji linija Ukrainai – tai smūgiai Rusijos teritorijai. Nors Ukrainos Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos vadovas O. Danilovas neseniai pareiškė, kad šalis jau turi pajėgumų smogti Rusijai, veikiausiai tai tėra grasinimai.
„Tai absoliuti raudonoji linija, ji nebus peržengta, todėl kartais ginklų perdavimas vyksta lėtai, Ukraina ne visada gauna tai, ko nori. Tam tikros valstybės nori, kad laimėtų Ukraina, bet jos nenori pamatyti įsiveržimo į Rusiją ar šios šalies užpuolimo“, – pabrėžė B. Lete.
V. Zelenskis yra pasiryžęs siųsti ir taikos signalą. Jis rudenį pristatė savo 10 punktų taikos planą, apie jį diskutuoja ir ES lyderiai, bet šis planas nėra realistinis – V. Putinas jį kategoriškai atmes. Todėl tikrasis V. Zelenskio tikslas – parodyti Berlynui ir Paryžiui, kad Kyjivas mąsto ne tik apie karą, bet ir apie taiką. V. Zelenskio vizito Briuselyje, kur jis pirmąsyk dalyvavo Europos Vadovų Taryboje, tikslas – ne tik sankcijos ar karinė parama, bet ir taiki Ukrainos ateitis Europos Sąjungoje. Dalis ES valstybių palaiko ir EK siūlymą Ukrainai suteikti narystę pagreitintu būdu.
„Rusai mano, kad laikas yra jų pusėje. Ukrainai per šiuos metus bus labai svarbu pasiekti svarbių ir žymių laimėjimų, kad būtų išlaikyta mobilizuota parama ir vienybė, kad neimtų sklisti kalbos, jog kariniu būdu čia daugiau nieko nepasieksime ir reikia šnekėtis, dėl ko nors derėtis. Jiems šie metai bus labai svarbūs“, – akcentavo T. Jermalavičius.
Tačiau tik padėtis mūšio lauke 2023-iaisiais lems, ar bus sėdama prie derybų stalo ir kokias pozicijas derybose sugebės užsitikrinti tiek Ukraina, tiek Rusija. „Mažai tikėtina, kad Ukrainos pajėgoms pavyks susigrąžinti Krymo kontrolę iš rusų karių“, – praėjusią savaitę uždarame JAV Atstovų Rūmų Ginkluotųjų pajėgų komiteto posėdyje pažymėjo keturi Pentagono pareigūnai. Todėl Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse garsėja raginimai perduoti Ukrainai ilgesnio nuotolio raketų, ginklų ir net naikintuvų, kad Ukraina priverstų Maskvą suvokti, jog karo kaina yra per didelė ir rusams nepavyks pasiekti savo tikslų, todėl reikia pradėti kalbėtis.
