Subliuškus Vladimiro Putino ketinimams per kelias dienas nugalėti ir pavergti Ukrainą, Rusijos informacinėje erdvėje imama vis daugiau kalbėti apie mirties už savo tėvynės didingumą ir rusų tautos gebėjimą „mylėti, draugauti ir mirti“ geriau nei visi kiti. Besiformuojančią mirties propagandą tirianti Londono metropoliteno sociologijos profesorė Svetlana Stephenson pabrėžia, kad Rusijoje vykstantys procesai primena nacistinę Vokietiją.
Lapkritį susitikdamas su Ukrainoje žuvusių karių motinomis Vladimiras Putinas priešais televizijos kameras netikėtai pareiškė, kad „visi mes šį pasaulį paliksime anksčiau ar vėliau“, tačiau žuvę sūnūs „gyvenimo nepaliko tuščiai“, nes „įvykdė savo užduotį“, o ne „mirė nuo degtinės ar kažko panašaus“.
Tokios idėjos apie kilnią Rusijos karių mirtį jau kurį laiką sklando Rusijos informacinėje erdvėje ir propagandistai vis dažniau kalba, kad rusai turi nebijoti mirties, nes „keliaus į dangų“, moka „mylėti, draugauti ir mirti“ geriau nei kiti.
– Rusijos informacinėje erdvėje jau pradedama kalbėti, kad tai nėra trumpa „specialioji karinė operacija“, kuri nepaveiks eilinių žmonių, o karas, apimantis vis daugiau visuomenės?
– Padėtis keičiasi, anksčiau karą žmonės galėjo patenkinti stebėti nuo savo sofų, užsimerkti ir apsimesti, kad niekas nevyksta (...). Daug žmonių manė, kad tai niekaip su jais nesusiję.
Bet dabar imama reaguoti ir reaguojama keleriopai. Yra žmonių, kurie vis dar nenori vykti į frontą, bet ragina Putiną panaudoti visus ginklus, kuriuos jis žadėjo naudoti dar prieš karą, tuos, kuriuos jis rodė savo animaciniuose reportažuose.
Bet propagandos platinama žinutė, kad „jūs turite būti pasirengę mirti“, nėra priimama labai palankiai, nors ji platinama vis dažniau. Tokį įsitikinimą jau išreiškė Putinas, jį kartoja tokie propagandistai kaip Slovojovas – jų pagrindinė žinia, kad rusų tauta savo gyvybės nevertina, kad mirti už savo tėvynę yra dalis rusiškos tradicijos. Propaganda ragina žmones tai įsisąmoninti.
Ir būtent tai yra nauja, nes pats motyvas, kad rusų likimas – visada būti pasiruošusiems karui ir mirčiai – viešojo diskurso dalimi tapo jau seniai. Dar 2012-aisiais po Bolotnajos aikštės protestų V. Putinas, kalbėdamas renginyje savo šalininkams, staiga pacitavo (poeto Michailo) Lermontovo eilutes, kad „mes mirsime gindami Maskvą, kaip mirė mūsų broliai“. Tada šis kvietimas mirti skambėjo keistai. Vėliau kalbėdamas Valdai (Rusijos ekonomikos forumo) renginyje V. Putinas pareiškė, kad Vakarų priešai pražus, o rusai keliaus į dangų. (...) Dar prieš invazijos pradžią prasidėjo ir pirmosios Amžinojo pulko minėjimo ceremonijos.
Tai yra ryškūs įrodymai, kad pradėtos kurti žinutės, kurių vienintelė idėja – valdžiai tikrai nerūpi klestėjimas, gyvenimo sąlygų, kokių norėtų žmonės, kūrimas. Vienintelis dalykas, kuris rūpi Vyriausybei, – karas. Ir vienintelis dalykas, kurį ji tau gali pasiūlyti, – garbingai mirti už tėvynę.
Tai perėjimas prie smarkiai kitokios pozicijos, nei V. Putinas buvo užėmęs po 2000-ųjų, kai žadėjo, kad Rusija gyvenimo lygiu prilygs Portugalijai. Dabar viskas, ką jis težada, – šansas mirti.
– Kaip tai priima Rusijos visuomenė? Ar tebėra vilčių, kad valdžia gerins jų gyvenimą, ar po tiek propagandos ir Kremliaus represijų metų vilties nebėra?
– Visuomenės apklausos, pavyzdžiui, atliktos centro „Levada“, rodo, kad ekonominis klestėjimas Rusijos žmonėms tebėra svarbiausias. Tačiau viešumoje žmonės nereiškia savo siekių. Iš dalies dėl to, kad dabartinė situacija tampa ekstremali, mintys apie gyvenimo gerovę visiškai panaikintos iš diskusijų. Nuo karo tiesiogiai kenčiantys žmonės, pavyzdžiui, gyvenantys (pasienio su Ukraina) Belgorodo regione, nori ne klestėjimo, bet saugumo. Televizija „Dožd“ rodė reportažą, kuriame pasienio miestelyje gyvenanti moteris kreipiasi į Putiną ir prašo jo ką nors daryti, sako: „Mes už jus balsavome, o dabar ant mūsų krenta bombos, mūsų vaikai gyvena apimti baimės.“ Todėl labiausiai norima saugumo.
O dėl noro mirti – rusai nėra kamikadzės ar teroristai islamistai. (...) Aišku, situaciją visuomenėje vertinti sunku, nes itin paplitusi baimė. Tačiau yra ženklų, rodančių žmonių sumišimą ir pyktį. Tikriausiai girdėjote, kad Rusijoje buvo susibūręs mobilizuotųjų karių žmonų judėjimas, jos reikalavo susitikti su V. Putinu ir kad šis nedelsiant pradėtų derybas. Bet judėjimą labai greitai užgniaužė FSB, žmonės buvo bauginami ir dabar, atrodo, yra nutildyti. Aktyvistų bandymai Samaros regione ištirti, kiek karių iš šio regiono žuvo, nevedė niekur.
Todėl viešai žmonėms labai sunku išreikšti nepasitenkinimą ar nepritarimą. Aišku, žmonės kelia klausimus ir tik dėl Putino represijų mašinos, kuri yra itin efektyvi, šių klausimų negirdi visa visuomenė. Tačiau nemanau, kad tokia situacija gali tęstis labai ilgai, kai žūva vis daugiau žmonių. Brėžti paraleles sunku, bet Amerikoje Vietnamo karo metu iš pradžių daug kas karą palaikė. Ir tik praėjus keleriems metams, kai vis daugiau žmonių buvo įtraukti į karo mašiną, nuomonė pasikeitė. Esu tikra, kad tai pradės vykti ir Rusijoje.
– Propagandoje eskaluojamas motyvas, kad rusai yra pasirengę kęsti įvairius nepriteklius, mirti dėl to, ką laiko teisinga, yra jau mitinis. Bet iš tiesų Rusijos visuomenėje jis nėra gajus?
– Propaganda taikosi į tam tikras kultūrines normas, į Rusijos istorinę tradiciją, kad Rusijos valstybė visada kovoja prieš invazijas, šalies žmonės gina savo tėvynę. Šios temos žmonėms tikrai yra svarbios. Bet kai susimąstai – šis karas juk pastatytas ant kažkokių fantazijų apie mitinę invaziją, kurios nė nebuvo. Todėl tradicija, kai Rusijos žmonės yra pasirengę ginti savo tėvynę, šiai situacijai visiškai nepritaikomos.
Ir kiek ilgai žmonės gali gyventi fantazijų pasaulyje? Kažkuriuo momentu realybę reikės pripažinti. Tai labai skausmingas procesas, bet nuo to pabėgti neįmanoma.
– V. Putinas niekada negarsėjo empatija ir gebėjimu solidarizuotis su sunkumus, netektis išgyvenančiais rusais. Kaip Rusijos visuomenė mato jo vaidmenį kare, kokį jį vaizduoja propaganda?
– Esate teisus, jis kuria nutolusio ir šalto žmogaus įspūdį. Ir tai buvo labai akivaizdu jo susitikime su karių motinomis. Įdomu, kad ir kiti jo pasirodymai buvo panašūs. Naujųjų metų proga sakytoje kalboje jis stovėjo priešais karines uniformas vilkinčius žmones, jie atrodė lyg vaškinės figūros, jis pats nerodė jokių emocijų. Per stačiatikių Kalėdas rodytuose reportažuose jis bažnyčioje buvo vienas ir atrodė kaip kažkokia vaškinė lėlė, jo veide nebuvo jokių emocijų. Nesuprantu, ką jo viešųjų ryšių palyda bando demonstruoti. Ar kad jis yra lyderis, suvokiantis situacijos rimtumą, bandantis žmonėms perduoti žinią, kad atėjo laikas aukotis?
Tai labai kontrastuoja su Zelenskio elgesiu, jis yra labai atviras, labai gyvas. Ir čia stovi vaškinė figūra, neįsivaizduoju, kaip jis (V. Putinas) gali motyvuoti ką nors, kad žmonės galvotų – taip, aš noriu mirti dėl jo. Tad su mirties kultu vyksta kažkas labai įdomaus. Gal tai susiję su paties V. Putino asmenybe, gal jam neatrodo, kad reikia aplink save turėti žmonių, kurie jam suteiktų energijos. Juk jis niekada nebuvo charizmatiškas lyderis. Bet tokiu metu tu turi gebėti vesti žmones pirmyn. Ir man atrodo, kad jis to nedaro.
– Per Kalėdas ir kitomis progomis V. Putiną dažnai matome bažnyčiose. Ar krikščioniški simboliai dominuoja ir mirties kulto propagandoje, nors savo rašinyje esate minėjusi šamaniškus atributus, ar viskas postmoderniai persipynę, kaip įprasta Rusijos propagandai?
– Taip, tai labiau postmodernus simbolių žaidimas, kai niekas nėra pernelyg gilu. Yra krikščioniška tema, bet yra, pavyzdžiui, ir gangsteriška. Pavyzdžiui, visas kūjo simbolizmas ir istorija su kūju – kai „Wagner“ samdiniai nužudė vieną bendražygį, buvusį kalinį, patekusį į Ukrainos nelaisvę ir vėliau iškeistą, grįžusį į „Wagner“ gretas.
Matėme karnavališką ir brutalų jo nužudymą, jį įvykdė Prigožino „Wagner“ žmonės. Dabar apie kūjį kalba „Vieningosios Rusijos“ partijos vadovas, jis grasina juo partijos nariams, buvusiems atostogose Meksikoje. Tai gangsterių retorika, ji prie bet kokių krikščioniškų simbolių atrodo labai blogai. Tad tai temų ir simbolių kokteilis.
– Bet ar Rusijos propagandos žiūrovai sugeba suvokti, kad toks brutalumas nelabai atitinka krikščioniškus vaizdinius, ar propaganda per tiek dešimtmečių jau sugebėjo viską normalizuoti?
– Paties Putino paviršutiniška krikščionybė gan rezonuoja su daugelio Rusijos (televizijos) žiūrovų paviršutiniška krikščionybe. Tyrimai rodo, kad tarp krikščionims priskiriamų rusų labai nedaug kas reguliariai vaikšto į bažnyčią. Net nesu tikra, kad jie galvotų, jog vienam dalyvauti kalėdinėse mišiose yra nelabai krikščioniška, nors tokios apeigos paprastai yra kolektyvinis ritualas. Nelabai krikščioniška ir įsiveržti į kitą šalį bei žudyti nekaltus žmones. Tad krikščioniška darbotvarkė yra labai paviršutiniška ir ji puikiai dera su giliai įsišaknijusiu ciniškumu, kurį dažnai demonstruoja TV propagandistai, užsienio reikalų ministerijos atstovė Zacharova, nepaisant to, kad jie visi nuolat primena apie didžią Rusijos istoriją.
Galų gale, žmonės reaguoja į buvimą kariaujančia tauta. Iš čia kyla instinktyvus manymas, kad reikia remti Rusiją, nesvarbu, klysta ji ar yra teisi.
Kita vertus, grįžkime prie kūjų. Demonstravimas, kad esame pasirengę naudoti kūjus prieš visus, kurie mums nepritaria, yra labai efektyvus būdas pasakyti žmonėms – neatverkite savo burnos, net nebandykite galvoti ar aiškintis, kas vyksta, nes visi yra pažeidžiami. Tai sėkmingos propagandos komponentai, susieti su labai efektyviu represinės mašinos darbu.
– Savo tekste teigėte, kad Rusijoje vykstantys procesai ima priminti tai, kas vyko nacistinėje Vokietijoje, ir vadinote tai Rusijos nacifikacija.
– Taip, yra paralelių, nacistinėje Vokietijoje buvo mirties kultas, reiškęsis per vizualinius simbolius, kaukolių naudojimą, SS, garsus, ir paties Hitlerio pareiškimas, kad jei Vokietija pražus kare, tebūnie. Taip pat ir idėja, kad motinos turi gimdyti sūnus, kurių žūtis už tėvynę bus kažkas šlovinga.
Bet yra ir skirtumų, nes Vokietijos visuomenė buvo itin mobilizuota, ir ne tik karių siuntimo į kovą prasme, bet ir psichologiškai, jie visi tikėjo pergale. Dabar Rusijoje to nematau, Rusijoje viskas sukasi labiau apie toleranciją kentėjimui, negebėjimą pasipriešinti tiems, kas yra valdžioje, negebėjimą pasipriešinti raginimui mirti.
Bet tai nereiškia, kad žmonės nori tai daryti. Tai tėra bejėgiškumas, kurį kuria Rusijos istorijos šimtmečiai ir konstruoja pats Putinas su savo represijų mašina.
