ISW instituto ekspertas: Gerasimovas turi užduotį Ukrainoje, Rusija planuoja du scenarijus

Rusijos karas Ukrainoje tęsiasi jau beveik 11 mėnesių. Dabar artėja viena iš sunkiausių karo fazių, kurios metu Rusija, pakeitusi savo kariavimo strategiją, ruošia naują didelį puolimą, jo metu sieks užimti Luhanską, o vėliau ir Donecką. Kaip interviu LRT.lt sakė JAV Karo studijų instituto (ISW) analitikas George`as Barrosas, Valerijaus Gerasimovo paskyrimas vadovauti kariams Ukrainoje ir buvo vienas iš pasirengimo šiam puolimui žingsnių.

Sausio 11 dieną pranešta, kad Rusija vėl keičia savo ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje vadą ir juo tampa V. Gerasimovas, kuris keičia šias pareigas ėjusį Sergejų Surovikiną.

– V. Gerasimovas buvo paskirtas Rusijos pajėgų Ukrainoje vadu. Kodėl Maskva dabar priėmė tokį sprendimą?

– Yra kelios priežastys, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusprendė dar kartą paskirti V. Gerasimovą Rusijos karinės invazijos į Ukrainą vadu. Mūsų vertinimu, tai greičiausiai paskatino bent dvi pagrindinės veiklos kryptis. Pirmoji, Kremlius siekia pagerinti Rusijos valdymą ir kontrolę savo dalinių, kurie dalyvauja invazijoje į Ukrainą. Taip greičiausiai siekiama sudaryti tinkamas sąlygas, kad Rusija galėtų per artimiausius 6 mėnesius imtis lemiamų karinių veiksmų.

Antroji svarbi priežastis ta, kad tai yra V. Putino bandymas sustiprinti Rusijos gynybos ministeriją ir saugumo pareigūnų padėtį, kuriuos V. Putinas pažįsta ir su kuriais dirba dešimtmečius. Jis siekia juos įtvirtinti kaip turinčius visus įgaliojimus ir teisę vadovauti karui Ukrainoje, atsižvelgiant į visus iššūkius, kurie kyla, pavyzdžiui, naujos Rusijos nepriklausomos jėgos bandant atakuoti V. Putiną. Vienas iš ryškiausių to pavyzdžių yra „Wagner“ grupės vadas Jevgenijus Prigožinas ir kiti panašūs „stiprūs“ vyrai. Jie sistemiškai bandė pakirsti pasitikėjimą V. Putinu, Rusijos gynybos ministerija, būtent jiems tektų atsakomybė už rusų nesėkmes kare.

– Kodėl tų pačių užduočių negalėjo atlikti S. Surovikinas?

– V. Gerasimovas yra aukščiausio rango karininkas ir Rusijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas. Doktrininiu požiūriu, jis turėtų būti bet kokių didelių karinių veiksmų, tokių kaip invazija į Ukrainą, vadas. Būtent jis buvo tas, kuris 2022 m. vasario mėnesį uždegė žalią šviesą Rusijos invazijai. V. Gerasimovas jau seniai eina savo pareigas, jis žino, kaip rusai kariauja, žino, kaip veikia Rusijos hibridinis karas, ir jis tikriausiai yra vienas iš geriausių karininkų Rusijos kariuomenėje. Žinome, kad Rusijos kariuomenė ir jų kariniai veiksmai Ukrainoje iš esmės žlugo, o Kremlius jau pakeitė kelis vadus.

Reiktų prisiminti, kad prieš S. Surovikiną buvo ir kitų vadų, tačiau būtent jį pakeitė V. Gerasimovas. Kremlius po nesėkmių Ukrainoje siekdamas jas kompensuoti imdavosi smulkių priemonių. Kai tik karinė kampanija nesisekdavo, jie atleisdavo vadą ir į jo vietą paskirdavo kitą. Naujieji vadai šias pareigas eidavo kelis mėnesius, o nepateisinę lūkesčių jie vėl būdavo išmetami, tada paskiriamas naujas vadas. Pavyzdžiui, S. Surovikinas nedavė Kremliui jokių lemiamų operatyvinių laimėjimų. Jis per 10 savo darbo metų matė karines operacijas Ukrainos Rytuose. Jo vadovavimo metu buvo vykdomi puolimai Donbase ir gynyba nuo Ukrainos kontratakos Luhanske.

Tačiau jam nepavyko pasiekti nė vieno operatyviniu požiūriu reikšmingo karinio tikslo. Jis taip pat prižiūrėjo raketų ir dronų kampaniją, kuri buvo nukreipta į visą Ukrainos civilinę ir energetinę infrastruktūrą, ji nepasiekė reikšmingų operatyvinių karinių pergalių, išskyrus tai, kad apkartino gyvenimą tūkstančiams civilių gyventojų.

S. Surovikinas taip pat yra J. Prigožino partneris ir sąjungininkas, o Ukrainos žvalgyba yra aptarusi, kad J. Prigožinas – Rusijos gynybos ministerijos vadovybės, tokios kaip Sergejus Šoigu, priešininkas. Taigi, V. Putino sprendimas pašalinti S. Surovikiną iš vadovavimo grandinės reiškia, kad jis prisideda prie pastangų atkurti institucijų prestižą, kad jos būtų apsaugotos nuo kritikos, ir taip pat bando sumažinti J. Prigožino įtaką.

– Kodėl svarbu sumažinti J. Prigožino įtaką? Juk matėme, kaip V. Putinas palankiai žiūrėjo į „Wagner“ pajėgų pagalbą kare Ukrainoje.

– Nenoriu spėlioti apie J. Prigožino tikslus, nenoriu lįsti jam į galvą, nežinau, ko jis siekia, bet labai aišku, kad jis turi didesnių ambicijų, nenori būti tik vienu iš V. Putino artimiausio rato narių, būti finansininku ir „Wagner“ grupės vadovu.

„Wagner“ keičiasi ir evoliucionuoja. Buvo įdomu stebėti, kaip ši grupė keitėsi per pastaruosius 11 mėnesių. Prieš karą Ukrainoje grupė „Wagner“ pirmiausia buvo kaip specialiosios pajėgos, samdomi kariai, kurie vykdė labai konkrečias specialias užduotis. Pastaruoju metu jie plečia savo pajėgas, kad jos atliktų daugiau funkcijų ir prisidėtų prie junginių pajėgų. Tai matoma ypač dabar, kai turime patvirtinimą, kad „Wagner“ kovotojai pilotuoja lėktuvus ir užsiima daugiau nei specialiųjų pajėgų veikla. Jie veikia kaip tikra nedidelė privati kariuomenė, turinti reikalingas dalis, kurių reikia visavertei kariuomenei. Tobulindami kalinių verbavimą, jie taip pat ištobulino gebėjimą generuoti daug „kovotojų“ ir atvežti juos į frontą, mesti į kovą ir padaryti poveikį kovos eigai.

Įdomu tai, kad dėl to, kiek daug Rusijos kariuomenė patyrė nuostolių, Kremlius išsiugdė tam tikrą priklausomybę nuo „Wagner“ pajėgų, kad galėtų pasiekti savo karinius tikslus. Taip J. Prigožinas staiga tapo žmogumi, kurio reikia Kremliui, o kartu jis gavo galimybę reklamuoti savo individualų prekių ženklą. Per pastaruosius tris mėnesius J. Prigožinas vis drąsiau kritikuoja Gynybos ministeriją ir Rusijos vadus, kurie vadovauja „specialiajai karinei operacijai“. Jeigu skaitysite jo spaudos tarnybos paskyrą „Telegram“, kur jis daro savo viešus pareiškimus, matysite, kad jis iš tikrųjų gana drąsus juos įžeidinėdamas. Visus šiuos dalykus jis daro tam, kad, mūsų vertinimu, populiarintų savo individualų prekių ženklą, pakirstų tikėjimą šiomis tradicinėmis struktūromis, kartu kaupia šią didelę karinę bazę. Jis taip pat stengiasi įteisinti grupę „Wagner“ Rusijoje. Turime naujų pranešimų, kad dabar Rusijoje įregistruotas juridinis asmuo „Wagner“, o tai labai įdomu, atsižvelgiant į tai, kad teisiškai Rusijoje privačios karinės bendrovės yra neteisėtos. „Wagner“ atidarė naują Sankt Peterburgo centrą su blizgančiu biuru.

J. Prigožinas bando įsitvirtinti kaip patikimas žmogus, kuriam rūpi tikrieji Rusijos interesai. Jis teigia, kad yra esą pasirengęs žengti sudėtingus žingsnius, būtinus karui laimėti, skirtingai nuo visų tų biurokratų, kurie dirba Gynybos ministerijoje ir Kremliuje, ir kitų Rusijos pareigūnų, kurie važiuos atostogauti į Dubajų, Vakarų Europą ar panašiai.

– Grįžtant prie V. Gerasimovo paskyrimo. Žinome apie 2013 metais jo paskelbtą esė, kurią vėliau analitikai pavadino „Gerasimovo doktrina“, joje kalbama apie karybos pokyčius. Ar manote, kad dabar su V. Gerasimovo sugrįžimu Rusijos karo strategija Ukrainoje pasikeis?

– Mūsų vertinimu, viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Kremlius paskyrė V. Gerasimovą, buvo siekis pagerinti valdymą ir kontrolę, nes rusai keičia savo kariavimo strategiją. Iki šiol rusai laikėsi tokio požiūrio – kai randame problemų, mes tiesiog prasiskiname kelią ir taikome pagalbos priemones, kad šiek tiek pagerintume padėtį ir žengtume į priekį.

Akivaizdu, kad tai nebuvo veiksmingas būdas sušvelninti visas sistemines Rusijos kariavimo problemas, tačiau pastaruoju metu pastebėjome keletą rodiklių ir krypčių, kurios rodo, kad Kremlius iš tiesų nori iš naujo pertvarkyti savo kariavimo strategiją ir pereiti prie ilgo karo, dėl to jie imasi rimtų žingsnių. Atvirai kalbant, tai žingsniai, kurių Kremlius turėjo imtis prieš invaziją 2022 m. vasarį, tačiau jie tai daro tik dabar.

Tai apima keletą dalykų, pavyzdžiui, dabar matome, kad rusai sudaro sąlygas antrajai mobilizacijos bangai, kuri gali prasidėti per artimiausią mėnesį. Mes žinome, kad rusai tausoja savo pajėgas – „Wagner“ grupė ėmėsi kovų prie Bachmuto, visa likusi įprastinė Rusijos kariuomenė, kuri yra Pietuose ir Šiaurėje netoli Luhansko, vykdo ribotas puolamąsias, gynybines operacijas, tačiau ir ilsisi. Taip pat žinome, kad iš 300 tūkst. rusų, kurie buvo mobilizuoti rugsėjį, pusė jų dar nėra įsitraukę į kovą. Jie buvo sulaikyti ir saugomi tolimesnėms kovoms. Taip pat žinome, kad V. Putinas stengiasi atgaivinti Rusijos gynybos pramonės bazę, nes jis vis dažniau daro viešus pareiškimus su savo pareigūnais, dirbančiais gynybos pramonėje, kad pasakytų jiems, kaip jie turi didinti kariuomenę, turi didinti gamybą ir taip toliau.

Šią savaitę su S. Šoigu V. Putinas paskelbė superreformas, kurių rusai planuoja imtis per ateinančius trejus metus – nuo 2023 iki 2026 m., kad gerokai padidintų Rusijos kariuomenę, pavyzdžiui, sukurti 12 naujų manevrinių divizijų. Taigi visa tai rodo, kad Kremlius mano, jog kadangi turi didelę ekonomiką ir daug gyventojų, o Ukraina yra maža valstybė, daugiausia priklausoma nuo Vakarų išteklių, jie gali kariauti ilgą karą. Štai dėl ko jie pagaliau pradeda pertvarkyti savo strategiją, ruošdamiesi ilgam karui. Tai vienas iš svarbiausių pokyčių, kurį pamatysime dabar, atėjus V. Gerasimovui.

Norėčiau pakalbėti apie lemiamus manevrus, kurie, mūsų manymu, yra planuojami konkrečiai per ateinančius šešis mėnesius ar galbūt metus (...). Rusams šiuo metu reikia atlikti lemiamus strateginius veiksmus, nes jiems reikia susigrąžinti iniciatyvą. Rusams nepavyko užimti Kyjivo, jiems nepavyko išlaikyti laimėjimų Chersone ir Charkive, jiems nepavyko užimti Donecko, jau nekalbu apie tai, kad jie kovoja prie Bachmuto, o iniciatyvą kare turi ukrainiečiai, kurie viešai teigia, kad 2023 m. ketina tęsti kontrpuolimus. Rusams reikia palenkti situaciją sau naudinga linkme, o tai padaryti galėtų padėti ryžtingi veiksmai kovos lauke.

Yra du galimi scenarijai, kurie, mūsų nuomone, galėtų būti vykdomi, ir noriu labai aiškiai pabrėžti, kad jie nėra vienas kitam prieštaraujantys. Jie gali įvykti kartu arba per vienas kitą palaikančias sekas. Pirmasis scenarijus – naujas didelis Rusijos puolimas. Kaip jau minėjau, rusai tausoja pajėgas, pusė mobilizuotųjų dar nekariauja, vadovavimą perima V. Gerasimovas, kuris turėtų pagerinti vadovavimą ir karių kontrolę. Visa tai gali būti dalis pastangų bandyti naują didelį puolimą. Mes manome, kad toks didelis puolimas greičiausiai įvyktų Luhansko srityje. Tikslas būtų pabandyti sužlugdyti ten vykstantį ukrainiečių kontrpuolimą ir tada sudaryti sąlygas, kad rusai galėtų susigrąžinti tai, ką prarado Luhanske, galėtų toliau siekti užimti Donecką.

Antrasis scenarijus yra gynybinė operacija, kurios tikslas būtų sužlugdyti numatomą Ukrainos kontrpuolimą, sunaikinti didelę dalį Ukrainos mechanizuotų pajėgų ir po to išnaudoti tokią išsekusią Ukrainos pajėgų situaciją, kad būtų surengtas kontrpuolimas, ir taip pasiekti daugiau laimėjimų. Manome, kad V. Gerasimovas greičiausiai buvo paskirtas atsakingu už šių lemiamų manevrų organizavimą ir priežiūrą per ateinančius šešis mėnesius.

– Jūs kalbate apie naujus Rusijos veiksmus, atakas, priemones, tačiau kitoje pusėje mes matome, kad Vakarai, nors ir žada tankų, tačiau jų skaičius vis tik nėra toks didelis. Kita Vakarų karinė parama Ukrainos nepasiekia taip greitai, kaip norėtų Kyjivas. Ar Ukraina turi ginklų atremti šį Rusijos puolimą?

– Sunku įvertinti, kiek veiksmingi bus ukrainiečiai. Turiu omenyje, kad ukrainiečiai sugebėjo sustabdyti konvencinę Rusijos invaziją vasario mėnesį, neturėdami Vakarų tankų, tačiau faktas lieka faktu, kad Vakarai turi paspartinti pagalbos Ukrainai teikimo tempą ne tik tam, kad jie galėtų apsiginti, bet ir tam, kad iš tikrųjų aktyviai suteiktume ukrainiečiams galių ir jie galėtų išlaisvinti savo teritorijas, nugalėti rusus kariniu būdu. Sprendimas siųsti Vakarų tankus, tokie, kaip žinote, yra britų „Challenger“ ir kiti tankai, yra labai gera žinia, bet ji pavėluota – skaičiai nedideli, bet tai geriau negu nieko.

Mes jau seniai stebime karą Ukrainoje ir pastebime vieną dalyką: kai Vakarų šalys svarsto galimybę suteikti Kyjivui naujo tipo ginkluotės sistemą, tai visada pradedama labai eksperimentiškai. Prisimenu pirmąją pagalbą, kurią JAV suteikė Ukrainai dar, manau, kokiais 2014 ar 2015 metais, tai buvo snaiperių šautuvai. Tai buvo laikoma didele provokacija dėl kvailų priežasčių. Ir tada, kiek pamenu, 2016–2017 m. Ukraina pagaliau gavo nedaug amerikiečių gamybos „Javelins“, bet buvo daug apribojimų, pavyzdžiui, jie negali patekti į Donbasą, jie turi būti laikomi sandėliuose Vakarų Ukrainoje... O dabar turime plataus masto konvencinę Rusijos invaziją į Ukrainą ir prireikė beveik šešių mėnesių, kol Ukraina gavo tolimojo nuotolio raketų sistemą HIMARS, kuri iš tikrųjų buvo labai veiksmingas ir lemtingas sprendimas.

Dabar jau kokį pusmetį diskutuojame apie tankus. Kiekvieną kartą, kai suteikiame naują ginkluotę, ukrainiečiai parodo, kad yra labai geri kovotojai, geri kampanijų kūrėjai ir puikūs operatyvinio meno specialistai. Jie randa puikių būdų, kaip panaudoti visų šių skirtingų sistemų jėgą siekiant didelio efekto mūšio lauke. Tačiau Vakarai visada nerimauja dėl to, ar suteikti Ukrainai įrankius, kurių jiems reikia, kad jie pasiektų pergalę.

– Jūs jau paminėjote artėjančią antrąją Rusijos mobilizacijos bangą ir trečiadienio analizėje ISW skelbė, kad galbūt galima tikėtis, jog V. Putinas paskelbs karą Ukrainai, tačiau taip neįvyko. Kuo būtų svarbus šis pasikeitimas iš „specialiosios karinės operacijos“ į atvirai skelbiamą karą Ukrainai?

– Priežastis yra susijusi su tuo, kaip rusai bus pasirengę dalintis savo ištekliais. Iš pradžių rusų tikslas buvo surengti žaibišką karą, kurį jie turėjo užbaigti per dvi savaites – užimti Kyjivą ir didžiąją dalį Rytų Ukrainos, panaudodami minimalias pajėgas, minimalius Rusijos kariuomenės nuostolius ir minimalias išlaidas. Tai, kas turėjo būti greita ir lengva pergalė, akivaizdžiai nepavyko. Mes manome, kad Kremliaus tikslai niekada nesikeitė – jie vis dar nori užimti Kyjivą, jie vis dar nori kontroliuoti visą Ukrainą, o dabar supranta, kad jų priemonės, kuriomis jie faktiškai galėtų pasiekti šiuos tikslus, buvo sunaikintos per pastaruosius 11 kovos mėnesių.

Taigi dabar jiems reikia sudaryti sąlygas kovoti ilgą karą, kad pasiektų savo vis dar trokštamą rezultatą, o tai liečia jau ir Rusijos gyventojus, kurie turės aukotis ir remti šį karą. Taigi visuomenė rengiama tam, pasitelkiama ir propaganda, kad rusai būtų pasirengę eiti į karo prievolininkų centrus ir būti mobilizuoti, kad dėl sankcijų ir dėl to, kad Rusijos ekonomika bus perorientuota į karinį rėmimą, panašiai kaip Sovietų Sąjungoje, jų gyvenimo kokybė bus blogesnė, jie turės mažiau vartojimo prekių, jie negalės keliauti į Vakarų Europą ir kitur kaip anksčiau.

Jei, kai V. Putinas sako svarbias kalbas, pereitų nuo kalbėjimo apie „specialiąją karinę operaciją“ prie karo, tai rodytų Kremliaus pastangas pasiųsti žinią Rusijos gyventojams, kad jie turi ruoštis tai palaikyti, kovoti ir nenustebti, kai jų gyvenimas pasikeis. V. Putinas nori išvengti ko nors labai drastiško, kas iš tikrųjų galėtų sukelti vidaus krizę, todėl jis tuos dalykus daro lėtai.

– Vieni analitikai teigia, kad karas Ukrainoje bus ilgas ir varginantis, kiti ekspertai, pavyzdžiui, JAV sausumos pajėgų Europoje vadas atsargos generolas Benas Hodgesas, mano, kad Ukraina pajėgi jau šios vasaros pabaigoje atsiimti Krymą, kas atrodo ir žymėtų sėkmingą karo pabaigą Ukrainai. Kokią jūs matote perspektyvą šiuo klausimu?

– Manau, kad kuo daugiau pagalbos Vakarai suteiks Ukrainai, tuo greičiau karas baigsis. Manau, kad dabartiniu tempu greičiausiai mūsų laukia ilgas karas. Su didele pagarba B. Hodgesui, kuris yra mano draugas, aš esu šiek tiek mažesnis optimistas nei jis. Vis dar manau, kad mūsų laukia ilgas karas, kuris truks mažiausiai porą metų. Tačiau jei Vakarai Ukrainai suteiks reikalingą pagalbą, visiškai tikiu, kad tai aktyviai sutrumpintų laiką, per kurį ukrainiečiai galės nugalėti rusus.