Spalio mėnesį čečėnas Rustamas Ažijevas, geriau žinomas šaukiniu Abdul-Chakim Šišani, išvyko į Ukrainą ir prisijungė prie čečėnų būrio, Kyjivo pusėje kovojančio su į šalį įsiveržusiais rusais. Šiuo metu 41 metų vyras prieš Rusiją kariauja nuo tada, kai buvo 19-os, o karinį konfliktą Ukrainoje vertina kaip tuo metu pradėtos kovos tęsinį.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
„1999 m. prasidėjo karas, – sakė R. Ažijevas, turėdamas omenyje Antrąjį Čečėnijos karą, kurio metu jis tapo nepripažintos separatistinės Ičkerijos valstybės centrinio fronto vadu, tuo tarpu mažai kam žinomas naujai paskirtas Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas vaidino pagrindinį vaidmenį Maskvoje. – Taigi, 2000 m., būdamas 19-kos, prisijungiau prie pasipriešinimo. Visas mano gyvenimas susijęs su konfrontacija su Rusija.“
„Mums karas taip ir nesibaigė“, – pridūrė jis.
2011 metais R. Ažijevas išvyko iš Rusijos į Turkiją, tačiau netrukus kartu su kitais čečėnų separatistų kovotojais atsidūrė Sirijoje, kur vėl stojo į kovą su Maskvos pajėgomis.
„Seksime paskui priešą, kur tik galėsime“, – sakė jis.
„Atvykau čia kovoti už istorinį teisingumą, – aiškino jis savo sprendimą atvykti į Ukrainą. – Į Čečėniją taip pat buvo atvykusi nedidelė ukrainiečių grupelė, padėjusi mums kovoti su rusais, ir mes to nepamiršome.“
„Mums tai yra išgyvenimo reikalas, – neslėpė jis. – Kol egzistuoja Rusija, taikos nebus.“
R. Ažijevas toli gražu nėra vienintelis Rusijos gyventojas, karą Ukrainoje vertinantis kaip galimybę šalies etninėms mažumoms siekti didesnės autonomijos ar net nepriklausomybės.
„Erzių tauta imperijos okupuota jau 800 metų“, – liepą vykusiame Laisvųjų Tautų Lygos – organizacijos, vienijančios atsiskirti siekiančių Rusijos mažumų atstovus, – susirinkime sakė erzių vyresnysis Syresas Bolejanas. Jo teigimu, šiai etninei grupei, kurią sudaro apie 800 000 žmonių, gyvenančių dabartinėje Rusijos Mordovijos Respublikoje, priklausantys asmenys taip pat savanoriškai kovoja Ukrainos pusėje.
Vladimiro Putino karas Ukrainoje jau tęsiasi kur kas ilgiau ir daugeliu atžvilgių kainavo kur kas brangiau nei Maskva tikėjosi. Kadangi karas vis dar vyksta ir jokių galimos jo pabaigos ženklų nesimato, stebėtojai vis garsiau ima kalbėti apie didžiulėje ir itin centralizuotoje Rusijos Federacijoje stiprėjančias išcentrines jėgas. Šios jėgos, jų teigimu, dar labiau intensyvės, karui ir precedento neturinčioms ekonominėms sankcijoms silpninant Maskvos įtaką Rusijos regionams nuo Baltijos ir Juodosios jūrų iki Ramiojo vandenyno.
„Šio forumo tikslas“, – rašoma liepos mėnesį Prahoje įvykusio Rusijos laisvųjų tautų forumo – prieš V. Putiną ir prieš karą nusiteikusių grupių, kurios nuo karo pradžios jau buvo susibūrusios keturis kartus – susitikimo pareiškime, – „yra visiška ir negrįžtama Rusijos dekolonizacija. Mūsų tikslai bus pasiekti tik tada, kai Rusijos Federacija nustos egzistuoti kaip tarptautinės teisės subjektas ir suskils į 25–35 nepriklausomas, laisvas ir, tikimės, demokratines valstybes.“
„Kur link viskas gali pakrypti“
Nuomonės apie tokio scenarijaus tikimybę išsiskiria. Daugelis analitikų sutinka, kad karas drebina centralizuotą valdžios struktūrą, kurią V. Putinas sukūrė beveik ketvirtį amžiaus eidamas prezidento arba ministro pirmininko pareigas. Vakarų skaičiavimais, žuvo mažiausiai 20 000 Rusijos karių, dar dešimtys tūkstančių buvo sužeista, pakliuvo į nelaisvę arba dingo be žinios. Šimtai tūkstančių žmonių – daugelis jų produktyviausio amžiaus – pabėgo iš šalies. Tarptautinė bendruomenė įvedė Rusijai griežtas sankcijas – į Maskvai gyvybiškai svarbias naftos ir dujų pajamas nukreiptų priemonių poveikis pastaruoju metu darosi vis labiau juntamas.
„Matau tam tikrą netvarką valdymo sistemoje, – sakė politologas Dmitrijus Oreškinas. – Jų taip kruopščiai statyta valdžios vertikalė… kritiniu momentu ima klibėti.“
„Jei V. Putinas pralaimės karą – o tai yra labai reali galimybė – aš nematau jokių teisinių priemonių pakeisti valdžią. Todėl jėgos struktūrų atstovai susitvarkys reikalus tarpusavyje“, – kalbėjo jis, turėdamas omenyje kariuomenės ir saugumo agentūrų vadovus.
Kai kurie analitikai atkreipia dėmesį į Rusijos regioninio elito silpnumą, aiškindami, kad V. Putino sistema regionų lyderius padarė daug labiau priklausomus nuo Maskvos nei nuo vietinių rinkėjų. Dauguma tikrųjų Rusijos etninių mažumų lyderių pabėgo iš šalies arba buvo persekiojami kaip „ekstremistai“, pastaruosius kelerius metus V. Putinui stengiantis visais įmanomais būdais susidoroti su kitaminčiais.
„Skirtingai nei devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, mes nematome veikėjų, galinčių pasinaudoti išcentrinėmis tendencijomis“, – sakė analitikas Nikolajus Petrovas, bandydamas palyginti dabartinę situaciją su Sovietų Sąjungos žlugimui, kai vietos lyderiai atsidūrė daugelio iš 15 respublikų nepriklausomybės siekių epicentre.
Nepaisant to, jo teigimu, „sovietų imperijos žlugimas nėra baigtas ir gali tęstis toliau“. Per 15 metų galime išvysti „kvazifederacinę ar konfederacinę valstybę, – sakė jis. – O gal net atskiri regionai pasirinks savarankišką vystymosi kelią.“
Kolumbijos universiteto Harrimano instituto specialistė etninės tapatybės Rusijoje klausimais ir knygos „Nuoskaudų struktūros: etninis nacionalizmas Rusijos respublikose“ (angl. „Constructing Grievance: Ethnic Nationalism In Russian's Republics“) autorė Elise Giuliano teigė, kad antivyriausybinių nuotaikų lygis skirtinguose regionuose labai skirtingas, o V. Putinui valdant sudarytos tokios sąlygos, kad tiesiog neįmanoma įvertinti visuomenės nuomonės tokiais jautriais klausimais kaip šis.
„Gali būti, kad pasipriešinimas karui paskatins platesnio masto pasipriešinimą Rusijai kaip valstybei. Tačiau šiuo metu to nematome, todėl Rusijos žlugimas atrodo mažai tikėtinas, – sakė E. Giuliano. – Visgi neįmanoma numatyti, kur link viskas gali pakrypti.“
Tai ir yra svarbiausia.
Buvęs CŽA, JAV valstybės departamento ir RFE / RL analitikas Paulas Goble`as pabrėžė, kad daugelis stebėtojų nesugebėjo nuspėti Sovietų Sąjungos žlugimo, „net likus keliems mėnesiams ar savaitėms“ iki šio istorinio įvykio.
P. Goble`o teigimu, V. Putinas paspartino galimą Rusijos žlugimą, nes „savo veiksmais jis ne skatina Sovietų Sąjungos prisikėlimą, o atkuria sąlygas, vedančias į jos žlugimą, įskaitant mažumų priešpriešą ir Rusijos atsiribojimą nuo likusio pasaulio“.
Tuo tarpu judėjimuose, kurių tikslas yra etninių mažumų apsisprendimo laisvė, vyrauja visuotinis tikėjimas, kad Rusija eina žlugimo keliu, – kai kurie aktyvistai šią tendenciją vadina „neišvengiama“.
„Imperijos žlugimas yra neišvengiamas, – sakė Arslangas Sandžijevas, spalio mėnesį pirmininkavęs kalmukų kongresui, kuriame buvo priimta Kalmukijos Respublikos, budistų dominuojamo pietų Rusijos regiono, esančio Volgos žemupyje ir prieinančio prie Kaspijos jūros, nepriklausomybės deklaracija. – Tai natūralus istorinis procesas, kurį radikaliai paspartino beprotiška ir neefektyvi Kremliaus vidaus ir užsienio politika.“
Gruodžio mėnesį Rusijos laisvųjų tautų forumas, persivadinęs Buvusios Rusijos laisvųjų tautų forumu, Švedijos Helsingborgo mieste surengė ketvirtąjį susitikimą nuo 2022 m. vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Čečėnų, totorių, baškirų, nogajų, čerkesų, karelų, kazokų ir kitų tautų atstovai pasirašė deklaraciją, skelbiančią Rusiją „bankrutavusia valstybe“ ir raginančią „nutraukti Rusijos Federacijos egzistavimą“.
Tas pats forumas paskelbė Karelijos ir „Sibiro konfederacijos“ – seniai siūlomo nepriklausomo regiono, kuris apimtų didžiąją dalį naftos ir dujų turtingos rytinės Rusijos teritorijos, – nepriklausomybės deklaracijas.
Panašu, kad Maskva rimtai žiūri į atsiskirti siekiančio judėjimo grėsmę, stabdo mažumų politinių ir socialinių organizacijų veiklą ir persekioja aktyvistus. Represijos ryškiai sustiprėjo prieš pat invaziją į Ukrainą ir tęsiasi pastaruosius 10 mėnesių. Liepos mėnesį pilietinį judėjimą „Laisvasis Idel-Uralas“, pasisakantį už nepriklausomą valstybę vidurio Volgos regione, Maskva paskelbė „nepageidaujama organizacija“. Mėnesiu anksčiau buvo uždarytas ir „ekstremistine“ organizacija įvardintas Visų totorių viešasis centras.
Istorikas Maksimas Kuzachmetovas gyvena Sankt Peterburge ir administruoja „Telegram“ kanalą „Ingrija be sienų“. Jis pasisako už istorinio Ingrijos regiono – teritorijos aplink Sankt Peterburgą, kurią 18 a. pradžioje užkariavo Petras Didysis – nepriklausomybę. Anot jo, dar visai neseniai aktyvistai atvirai žygiuodavo su Ingrijos vėliavomis ir plakatais.
„Daugelį metų laisvai susitikdavome su bendraminčiais ir aptarinėdavome atsiskyrimo galimybes, – sakė M. Kuzachmetovas. – Tik visai neseniai tai tapo nepriimtina ir nusikalstama, prilyginama išdavystei.“.
„Tautinių mažumų genocidas“
Rusijos tautinių mažumų nepasitenkinimas prasiveržė vasarį, Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, ir sustiprėjo po to, kai Maskva, per pirmąsias kelias savaites nesugebėjusi paimti Kyjivo ir parklupdyti Ukrainos, ėmė į mūšį mesti vis didesnes pajėgas. Jų neapleido jausmas, kad neproporcingai daug vyrų iš tautinių mažumų bendruomenių siunčiama kovoti į Ukrainą ir žūti už Maskvos ambicijas.
D. Oreškinas, remdamasis BBC paskelbtais ir, anot jo, „pakankamai išsamiais dokumentais apie aukų skaičių pagal regionus“, sakė, kad „bet kuris geografas gali akies mirksniu palyginti šią informaciją su tų regionų gyventojų skaičiais ir pamatyti katastrofiškus padarinius“.
„Pavyzdžiui, Tuvoje 3 300 suaugusiųjų žuvo vienas karys, o Maskvoje – vienas žuvusysis 480 000 suaugusiųjų, – aiškino jis. – Tai yra daugiau nei 100 kartų skirtumas.“
Nepriklausomybės judėjimų populiarumas ženkliai išaugo rugsėjį, kai V. Putinas paskelbė karinę mobilizaciją. Nepaisant represijų, Pietų Rusijoje ir Šiaurės Kaukaze teko malšinti protestus prieš mobilizaciją. Visoje šalyje buvo padegta daugiau nei dešimt karinių komisariatų. Kaip remdamasis šaltiniu Kremliuje spalį rašė „The Forbes“, šalį paliko apie 700 000 jaunų rusų.
„Mobilizacija sustiprino antikarines nuotaikas, – sakė kalmukų aktyvistas Batyras Boromangnajevas. – Sunku būtų buvę tai pastebėti prieš mobilizaciją.“
Baškirų žurnalistė Aigul Gimranova-Lion mobilizaciją pavadino „tautinių mažumų genocidu“.
„Šiuo metu Rusija yra nusitaikiusi vienu šūviu nušauti du zuikius, – rugsėjį rašė ji socialinėje žiniasklaidoje. – Ji naudoja tautines mažumas savo kare prieš Ukrainą.“
Anatolijus Nogovicynas, vadovaujantis Sachos Respublikos (Jakutija) liberalų partijos „Jabloko“ skyriui, taip pat sakė, kad „tai, ką daro valdžia, galima vadinti genocidu“.
„Mūsų, jakutų, yra apie 400 000, – sakė A. Nogovitsynas. – Ir tai nėra daug, turint omenyje, kad daugelis jų yra seni žmonės arba vaikai. Jei skaičiuotume tik vyrus, kurie gali dirbti, kurti šeimas, auginti vaikus, būtų galima kalbėti daugiausia apie 100 000.“
„Jie naikina mažas tautas“, – neslėpė apmaudo jis.
Rusų analitikas Grigorijus Golosovas rugpjūtį socialiniame tinkle „Facebook“ įrodinėjo, kad versdama regionus verbuoti potencialius karius ir siųsti batalionus į Ukrainą, V. Putino Vyriausybė spartina Rusijos žlugimą ir didina tikimybę, kad jis bus žiaurus.
„Kai „savanoriai“ grįš – o kai kurie iš jų grįš – kiekviename regione atsiras nedidelė, bet susitelkusi ir jokių iliuzijų nebepuoselėjanti, tačiau karinės patirties ir, greičiausiai, ginklų turinti grupuotė, kuri dėl savo vietinės tapatybės taps patogiu įrankiu valdžios siekiančioms grupėms, – rašė jis. – Politinės ar socialinės krizės metu noras perimti valdžią neišvengiamai kils, bet nieko nebus be vietinės ginkluotos jėgos.“
G. Golosovas neatmetė ir galimos ekstremalios įvykių raidos – tikimybės, kad bent kuriam laikui Rusija gali suskilti į daugiau nei 80 „nepriklausomų valstybių“, kurių dauguma greičiausiai bus „kriminalinės autokratijos“.
„Suverenumo euforija“
1552 m. spalį prie Volgos upės esantis Kazanės miestas pagaliau pasidavė rusų pajėgoms, kurios nuo 1469 m. dešimt kartų buvo apgulusios Kazanės chanato sostinę. Nors partizaninės kovos tęsėsi dar keletą metų po Kazanės žlugimo, šis įvykis žymėjo chanato gyvavimo pabaigą ir tapo svarbiu atskaitos tašku Rusijos ekspansijai visoje Eurazijoje, pavergiant vietos tautas.
Žlugus Kazanės chanatui, į Rusijos sudėtį buvo įtraukta teritorija, kuri šiuo metu sudaro Rusijos Tatarstano, Baškirijos, Mordovijos, Udmurtijos ir Marių Respublikos regionus. Iki 18 amžiaus vidurio Rusija išsiplėtė nuo centrinio regiono aplink Maskvą ir aneksavo dešimčių tautų istorines tėvynes dabartiniuose Rusijos pietuose ir šiaurėje, Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Daugeliu atvejų rusai vykdė žiaurią politiką vietos tautų atžvilgiu, neretai primenančią Amerikos užkariavimui europiečių pasitelktą modelį.
Ankstyvuoju sovietmečiu, kai bolševikų valdžia buvo gana silpna ir jai reikėjo etninių mažumų paramos, centrinė valdžia pasirašė autonomijos sutartis su daugeliu respublikų ir autonominių regionų, atsiradusių visoje Rusijos Sovietų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje (RSFSR) – pirmąja jų 1919 metais tapo Baškirų Autonominė Sovietų Respublika. Pagal sutartis regionų valdžiai buvo suteikta plati autonomija švietimo, kultūros ir žemės ūkio srityse.
Visa tai neteko galios Josifo Stalino laikais sustiprėjus centrinei valdžiai. Buvo pradėta vykdyti ne rusų etninių grupių diskriminacinė politika. Jos buvo aktyviai rusifikuojamos, jų kalbos ir kultūros slopinamos. 1941–1944 metais Pavolgio vokiečiai, karačajai, kalmukai, čečėnai, ingušai, balkarai, turkai meschetinai ir Krymo totoriai buvo įvardinti nepatikimais ir ištremti iš savo tradicinių tėvynių – visos šios tautos patyrė katastrofiškų nuostolių.
Pasakojama, kad pažymėdamas Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Stalinas pakėlė tostą už „mūsų sovietų tautų sveikatą, o visų pirma už rusų... iškiliausios tautos iš visų Sovietų Sąjungos tautų“.
Tarsi šio pareiškimo aidas skamba viena iš daugybės konstitucijos pataisų, kurias V. Putinas prastūmė 2020 metais, kad rusų kalba yra „valstybę formuojančios“ tautos kalba.
Kai Sovietų Sąjunga nusilpo ir galiausiai devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje žlugo, centrinės valdžios susilpnėjimas paskatino laisvo apsisprendimo siekti ne tik sovietines respublikas, bet ir ne rusų kilmės etnines mažumas pačioje Rusijoje. Rusija iš pradžių bandė persitvarkyti į tikrą federaciją, o Maskva ragino išplėsti teises šalies autonominiams regionams. Tai buvo laikotarpis, kurį 1993 m. Tatarstano sociologas Midchatas Farukšinas pavadino „suverenumo euforija“ ir kurį geriausiai apibūdina dažnai cituojamas Rusijos prezidento Boriso Jelcino raginimas regionams „griebti tiek suvereniteto, kiek tik jie gali apžioti“.
Tačiau Maskva nebuvo pasiruošusi toleruoti grėsmių Rusijos teritoriniam vientisumui. Kai 1991 metų spalį Čečėnija didžiąja balsų dauguma išsirinko nepriklausomybę palaikantį įstatymų leidžiamąjį organą ir prezidentą, B. Jelcinas pasiuntė į regioną karius ir prasidėjo Pirmasis Čečėnijos karas.
1992 m. kovą Tatarstane buvo surengtas referendumas, kuriame daugiau nei 62 procentai balsavusiųjų pritarė, kad „Tatarstanas yra suvereni valstybė, tarptautinės teisės subjektas, lygiais pagrindais kurianti santykius su Rusijos Federacija ir kitomis respublikomis (valstybėmis)“.
Po mėnesio beveik 90 Rusijos regionų, išskyrus Tatarstaną ir de facto nepriklausomą Čečėniją, pasirašė su Maskva Federacijos sutartį.
Putino „nusikaltimas“ Rusijai
Valdant V. Putinui, kurį B. Jelcinas paskutinę 1999 m. dieną paskyrė laikinai einančiu prezidento pareigas, Rusija palaipsniui ardo savo federalinę sistemą – regionų vyriausybės tapo griežtai pavaldžios Maskvai, o tokios institucijos kaip Federacijos taryba – aukštieji parlamento rūmai, į kuriuos įeina atstovai iš kiekvieno regiono, – yra netekusios bet kokių galių.
Tokius savo žingsnius Kremlius aiškina milžinišku šalies plotu, Rusijos trapumu ir išorinių jėgų siekiu suskaldyti šalį.
2005 m. Dmitrijus Medvedevas, tuometis V. Putino prezidento administracijos vadovas, vėliau vieną kadenciją (2008–2012 m.) buvęs Rusijos prezidentu, viename interviu sakė: „Jei mums nepavyks konsoliduoti elito, Rusija gali išnykti kaip viena valstybė... [Sovietų] Sąjungos žlugimas gali pasirodyti kaip vaikų darželio šventė, palyginti su šiuolaikinės Rusijos valstybės žlugimu“.
2011 metais V. Putinas Šiaurės Kaukazo federalinės apygardos vyriausybės posėdyje sakė, kad regionui nusprendus pasitraukti iš Rusijos, pasekmės būtų pražūtingos.
„Jei taip atsitiks, tą pačią akimirką – ne po valandos, o po sekundės – atsiras norinčių tą patį padaryti su kitais Rusijos teritoriniais vienetais, – sakė jis. – Tai bus tragedija, kuri paveiks visus be išimties Rusijos piliečius.“
Tačiau daugelis stebėtojų mano, kad šiandieninio Rusijos trapumo priežastis yra V. Putino sugriautas beužgimstantis B. Jelcino eros federalizmas ir įtvirtinta hipercentralizuota bei personalizuota politinė sistema.
„Tai, kad V. Putinas sugriovė federalizmą, yra nusikaltimas Rusijai, – sakė D. Oreškinas, – kuris persekios mus ateinančius penkerius ar septynerius metus.“
„Sunaikindamas visas institucijas, galinčias spręsti regionines problemas ar mažinti atskirtį, V. Putinas išlaisvino šalies naikinimo potencialą“, – pridūrė jis.
Kai kurie Rusijos opozicijos veikėjai, pavyzdžiui, buvęs Valstybės Dūmos įstatymų leidėjas Ilja Ponomariovas, vadovaujantis Liaudies deputatų kongresui – emigracijoje veikiančiai ir kelias dešimtis buvusių išrinktų pareigūnų vienijančiai organizacijai – išreiškė „demokratinio Rusijos atkūrimo“ viltį, pasibaigus V. Putino valdymo erai.
„Turime sunaikinti viską, kas susiję su Rusijos, kaip imperijos, funkcionavimu, – sakė jis. – Imperija turi mirti. Tai yra mūsų pagrindinis tikslas. O po to demokratinės šalies kūrimas bus mūsų kolektyvinio darbo vaisius.“
Tačiau Rusijos nacionaliniai judėjimai nepamiršo nuolatinio Rusijos atsimetimo nuo federalizmo idėjos.
„Mes norime palikti imperiją, – sakė baškirų nacionalistas Ruslanas Gabasovas. – Aš net nevadinčiau šios šalies Rusijos „Federacija“.
„Istorinė galimybė [Rusijos federalizmui] buvo praleista tuomet, kai prezidentui Borisui Jelcinui nepavyko uždrausti komunistų partijos ir įvykdyti komunistų bei KGB agentų liustracijos, – pridūrė R. Gabasovas. – O vėliau jis perdavė valdžią KGB pareigūnui V. Putinui,“
„Maskva pasirodė esanti nepatikima partnerė“, – sakė kalmukų aktyvistas A. Sandžijevas.
Laisvųjų tautų lyga nesutaria su I. Ponomariovo grupe, kuri, jų manymu, įsivaizduoja visus regionus automatiškai įeinančius į poputininės Rusijos sudėtį, nors ir turinčius teisę iš jos pasitraukti. Lyga, priešingai, primygtinai reikalauja, kad antiputiniškas judėjimas įsipareigotų suteikti nepriklausomybę tiems regionams, kurie jos siekia, su teise vėliau savo noru prisijungti prie konfederacijos demokratinių referendumų pagrindu.
„Pirmiausia nepriklausomybė, o paskui referendumai [dėl būsimo statuso], o ne atvirkščiai, – sakė R. Gabasovas. – Tik po daugelio mėnesių aktyvių diskusijų apie kolonijinės politikos pasekmes, nulėmusias dabartinę mūsų tautos būklę, ir apie nepriklausomybės atveriamas ateities perspektyvas galima surengti referendumą. Tai turi pereiti visos pavergtos tautos.“
R. Gabasovo nuomone, tokiuose regionuose kaip Baškirija, Tatarstanas, Kalmukija ir Buriatija referendumai dėl statuso galėtų būti surengti tik po dvejų ar trejų metų.
Tai ginčas, kuriame galima išgirsti istorinių buvusio sovietų lyderio Michailo Gorbačiovo nesėkmingų pastangų įtikinti sovietines respublikas likti „reformuotoje“ ir „demokratinėje“ Sovietų Sąjungoje atgarsių.
„Tokia galimybė daugiau gali ir nepasitaikyti“
Kai Sovietų Sąjunga žlugo, tarptautinė bendruomenė tvirtai sutarė, kad Rusija turi likti nedaloma ir tapti Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, įskaitant atsakomybę už branduolinius ir kitus masinio naikinimo ginklus.
„Vakarai į karą Čečėnijoje žiūrėjo kaip į vidinį konfliktą, kuris viešai buvo apibūdinamas kaip „konstitucinės tvarkos atkūrimas, – sakė kalmukų aktyvistas A. Sandžijevas. – Tuo metu Rusija buvo ką tik nusimetusi komunistines totalitarizmo ydas ir siekė tapti laisvojo pasaulio dalimi. Jai buvo suteiktas didelis geros valios kreditas.“
Šiandien situacija visiškai kitokia, tęsė jis. V. Putino valdžia iššvaistė tą geros valios kreditą ir pastaruoju metu net kelios Vakarų šalys ir pareigūnai Rusiją pavadino „teroristine valstybe“.
Be to, V. Putino žvanginimą branduoliniais ginklais ir Maskvos negebėjimą laikytis 1994 m. Budapešto memorandumo įsipareigojimo užtikrinti Ukrainos teritorinį vientisumą Vakarai laiko neatsakingu ir pavojingu. Tarptautinė bendruomenė pasibaisėjusi Rusijos karo nusikaltimais Ukrainoje ir nuo spalio mėnesio Maskvos rengiamais masiniais oro antskrydžiais, kurių pagrindinis taikinys yra civilinė infrastruktūra.
„Esu tikras, kad šiandien politinė situacija yra visiškai kitokia, – tvirtino A. Sandžijevas. – Natūralu, kad Vakarų politikai ir pasaulinė bendruomenė į Rusijos tautų nepriklausomybę žiūrės iš visiškai kitokios perspektyvos, nes tos tautos įgijo neginčijamą moralinę ir juridinę teisę atsiskirti nuo šalies agresorės.“
Už Ingrijos nepriklausomybę pasisakantis istorikas M. Kuzachmetovas teigia, kad dėl karo Ukrainoje Rusija „neišvengiamai“ subyrės į daugybę mažų valstybių, o jos skilimo procesą lygina su Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimu po Pirmojo pasaulinio karo. Anot jo, pasibaigus šiam procesui, Austrija liko daug mažesnė, tačiau vystėsi daug sparčiau nei būdama imperijos centru.
„V. Putinas daro viską, kad sudraskytų šalį, – sakė M. Kuzachmetovas. – Byrėjimas greičiausiai prasidės ne nuo Sankt Peterburgo, kur gyventojai nėra labai karingi. Galbūt viskas prasidės nuo Šiaurės Kaukazo. Arba nuo kitų etninių respublikų pasienyje. Separatistinės nuotaikos... gali sustiprėti turtinguose regionuose, tokiuose kaip Tatarstanas ir Baškirija. Kazanė kadaise buvo nepriklausomos valstybės sostinė ir daugelis vidurio Volgos regione tai puikiai prisimena.“
„Be to, yra vienas regionas, kuris jau dabar yra fiziškai atskirtas nuo Rusijos – Kaliningrado sritis, – pridūrė jis, turėdamas omenyje eksklavą tarp Lenkijos ir Lietuvos. – Griūtis gali prasidėti ten.“
Jei du ar trys regionai atsiskirs nuo Maskvos, „prasidės domino efektas“, – reziumavo istorikas.
Panašu, kad V. Putino karas prieš Ukrainą ir dėl to susilpnėjusi centrinė valdžia Rusijoje, analitikų teigimu, užsuko nenuspėjamus procesus, kurie gali pasireikšti įvairiais būdais.
„Centras po truputį praranda įtaką, – sakė D. Oreškinas. – Kai centras grius, regionuose kils neramumai. Bet mes nežinome, kokio pobūdžio. Jei centre prasidės kruvinas sąskaitų suvedinėjimas, jis neabejotinai persimes ir į regionus.“
Etninių mažumų aktyvistai įsitikinę, kad Rusijos karas prieš Ukrainą atvedė šalį iki lūžio taško ir kad būsimi įvykiai gali būti ne mažiau reikšmingi nei Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos žlugimas.
„Mūsų kova už nepriklausomybę dar neprasidėjo, – sakė Tatarstano regionui atstovaujantis tremtyje veikiančios totorių vyriausybės vicepremjeras Rafis Kašapovas. – Tačiau karas Ukrainoje mums suteikė unikalią galimybę. Tokia galimybė daugiau gali ir nepasitaikyti.“
