Sausio 5 d. Vatikane, kriptoje po Šv. Petro bazilika, palaidotas popiežius emeritas Benediktas XVI. Bene pirmasis popiežius, savo noru, o ne kieno nors verčiamas, pasitraukęs iš pareigų. Popiežius – asmenybė: kuklus, paprastas, bet gilus žmogus, teologijos mokslininkas. Ne minių popiežius – jo kalbos pasižymėjo ne pločiu, o gyliu.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – Vatikano diplomatas, Romos Didžiosios Švč. Mergelės Marijos bazilikos popiežiaus ypatingasis komisaras monsinjoras Rolandas Makrickas.
– Monsinjore, žinau, kad jums teko susidurti su Benediktu XVI, kai jis buvo popiežius. Ne šiaip sau susidurti – jūs jam talkinote, bendradarbiavote, rašėte tekstus ir vertėjavote. Popiežius Benediktas XVI liks istorijoje dėl labai drąsaus žingsnio – pasitraukė iš pareigų dėl sveikatos ir negalėjimo vykdyti pareigų visa jėga. O apskritai buvo tokių popiežių, kurie atsistatydino savo noru, neverčiami ir nepaliepti?
– Bažnyčios istorijoje yra netgi septyni atvejai, kai popiežiai yra atsistatydinę. Aplinkybės, aišku, skirtingos. Kai kurie popiežiai pajautė, kad negali eiti pareigų, ir patys po kurio laiko atsistatydino, bet su vienokiu ar kitokiu aplinkinių spaudimu. Kiti popiežiai buvo priversti atsistatydinti, nes pasikeisdavo sąlygos po bažnytinių susirinkimų ir pan. Bet Benedikto XVI atsistatydinimas buvo unikalus tuo, kad pirmą kartą Bažnyčios istorijoje popiežius, kuris valdė, savo valia ir viešai pareiškė savo norą atsistatydinti iš pareigų. Tai tikrai yra ypatingas atvejis, atveriantis galimybes ir kitiems popiežiams.
Kanonų teisė, bažnytinė teisė, jau numato tokius atvejus, kai popiežius gali atsistatydinti, tik toks atsistatydinimas turi būti savo noru ir viešai paskelbtas. Šiuo atveju bažnytinė teisė numato, kad popiežiaus valdymas baigiasi arba jo natūralia mirtimi, arba atsistatydinimu savo noru, arba popiežiui susirgus taip, kad popiežius negali eiti pareigų, – tada kardinolų kolegija turi išrinkti naują popiežių.
– Atsistatydindamas jis nepaliko savo įpėdiniui, dabartiniam popiežiui Pranciškui, tų problemų, kurias gavo pats, kai atėjo po labai garbaus amžiaus popiežiaus, nebegalėjusio valdyti visa galia. Visi sutaria, kad jis nebuvo toks charizmatiškas, bet tarsi privertė Bažnyčią stabtelėti ir pradėti tvarkytis viduje. Kokį palikimą gavo pats Benediktas XVI, bet išgelbėjo nuo to dabartinį popiežių?
– Jo atsistatydinimas iš tiesų parodo jo jautrų požiūrį į Bažnyčią ir vadovus, ypač popiežių, jo įpėdinį, kuris turėjo perimti Bažnyčios valdymą. Iš tiesų ligotam popiežiui sunku atlikti savo pareigas, tai buvo matoma per Jono Pauliaus II pontifikatą. Ir darbai buvo sulėtėję, ir kai kurios problemos nebuvo sprendžiamos taip greitai ir laiku, kaip turėjo būti sprendžiamos.
Todėl popiežius Benediktas paveldėjo gan nemažai Bažnyčioje susikaupusių problemų. Visų pirma, dėl finansų skaidrumo Vatikane, nes pasaulio finansinė situacija ir Vatikano finansinės institucijos dar liko dirbti pagal seną tvarką ir nebuvo atsinaujinusios taip, kaip reikėjo.
Kitas dalykas – buvo uždelsta priimti sprendimus, kurie turėjo būti priimti dėl iškilusių pedofilijos skandalų ir kitų problemų šioje srityje, moralinėje srityje, kurias Bažnyčia tuo metu jautė. Tad Benediktui XVI, ką tik išrinktam popiežiui, teko atlikti labai daug darbų ir pradėti daug procesų, kurie buvo uždelsti būtent todėl, kad prieš tai buvęs popiežius jau negalėjo iki galo atlikti savo pareigų. Jo atsistatydinimas yra tikrai toliaregiškas, atliktas su meile Bažnyčiai ir su pagarba paveldėtojui, kuris galėjo iš karto ateiti ir pradėti vadovauti Bažnyčiai be to palikimo, kurį popiežius Benediktas gavo, pradėjęs popiežiaus misiją.
– Ar tai reiškia, kad tai, jog dabar Vatikano bankas yra vis dėlto įgijęs visai kitą reputaciją, negu turėjo, kai atėjo Benediktas XVI, – irgi jo nuopelnas?
– Be jokios abejonės. Visų pirma, formaliai Vatikano banko nėra. Yra Vatikano religinių reikalų institucija, kuri sukurta padėti Bažnyčiai misijose, misijų kraštuose. Tai nėra komercinis bankas, jis sukurtas tik bažnytinėms reikmėms ir ypač misijoms. Ir tai, kad po dešimties metų, Benediktui pradėjus procesą ir su „Moneyval“ institucija, mes turime šią finansinę Bažnyčios instituciją pirmame skaidriausių šio tipo finansinių institucijų pasaulyje dešimtuke, yra didelis pasiekimas, laiku padaryti sprendimai. 2011 m. Vatikano miesto valstybė pradėjo procesą su „Moneyval“ ir tas procesas pasiekė labai teigiamus ir stebėtinus rezultatus.
– Jeigu paprašyčiau jūsų pasakyti svarbiausius punktus, ką palieka istorijai Benediktas XVI, tai be jo atsistatydinimo, jei teisingai supratau, yra visos finansinės sistemos sutvarkymas, tvarkymasis su korupcija, tvarkymasis su seksualinio išnaudojimo skandalais ir turbūt jo mokslinę veiklą irgi reikėtų išskirti?
– Be jokios abejonės. Šiandien Bažnyčia atsisveikino ne vien tik su 265-uoju popiežiumi, bet ir su vienu iš ryškiausių Bažnyčios teologų, palikusiu per 50 savo rašytų veikalų teologijos srityje; taip pat vienu iš aštriausių Bažnyčios protų, daugiau kaip 20 metų vadovavusiu vienai iš svarbiausių bažnytinių institucijų.
Iš tiesų jo teologinis indėlis – labai svarbus Bažnyčiai, nes po Vatikano II susirinkimo reikėjo teologų, kurie teisingai nukreiptų Bažnyčios teologinį, liturginį ir hierarchinį valdymą ta kryptimi, kaip norėjo Vatikano II Bažnyčios susirinkimas. Būtent šis popiežius, Josephas Ratzingeris, arkivyskupas, po to – kardinolas, daug dirbo, kad Bažnyčia įgautų tą veidą, kuris buvo nurodytas Vatikano II bažnytinio susirinkimo. Čia yra vienas iš didžiausių indėlių, kuriuos palieka kaip paveldą, kurį reikia branginti ir perduoti Bažnyčiai šiais laikais. Jis ateityje bus, be jokios abejonės, lyginamas su garsiausiais Bažnyčios teologais, mokytojais.
– Popiežius Pranciškus, kurio valstybės sekretoriate jūs dabar dirbate, taip pat yra parašęs laišką – jeigu taip atsitiktų, kad jis negalės eiti pareigų, manyti, kad jis atsistatydina, ir tuomet rinkti naują popiežių. Bet valstybės sekretorius, kuriam tas laiškas buvo įteiktas, dabar jau pasikeitęs. Ar laiškas tebelieka galioti?
– Reikia paminėti, kad tai nėra pirmas atvejis, kai popiežius tokią savo valią išreiškia laišku ir patiki tai valstybės sekretoriatui per valstybės sekretorių, kardinolą, kuris tuo metu vadovauja valstybės sekretoriatui. 1965 m. Paulius VI buvo parašęs panašaus turinio laišką, jame nurodė, kad jei atsitiktų taip, kad liga neleistų eiti pareigų ir popiežius nebegalėtų pats savo noru atsistatydinti, kardinolų kolegija pradėtų konklavą ir išrinktų naują popiežių.
Tokį pat laišką, tokio pat turinio, su ta pačia mintimi popiežius Pranciškus taip pat yra prašęs ir paviešino tai viename iš naujausių interviu, sakydamas, kad tokiomis sąlygomis jis kviestų kardinolus išrinkti naują popiežių.
Šis laiškas, dokumentas, buvo patikėtas valstybės sekretoriui. Jis dabar yra pasikeitęs, bet laiškas yra adresuotas institucijai, ne asmeniškai kardinolui, kuris tuo metu ėjo pareigas, todėl laiškas lieka galioti ir tokia galimybė yra. Ir bažnytinė teisė taip numato, o dabar jau yra precedentas šiame amžiuje, šiais laikais, kai popiežius yra padaręs tokį žingsnį.
Aišku, dar nėra buvę atvejo, kad popiežius būtų ligos priverstas atsistatydinti, neišreikšdamas savo laisvos valios, kaip nurodyta tame dokumente. Bet turime pavyzdį ir istorinį precedentą, kai popiežius pats atsistatydina. Taigi, toks laiškas yra ir jis nepraradęs savo galios. Tik laikas parodys, kas įvyks ateityje.
