Žygimantas Matekonis yra vienas iš nedaugelių Ukrainoje kovojančių lietuvių. Vos po mėnesio fronte jis buvo sužeistas. Apie kovas Chersono srityje ir jo paties karo kelią Ukrainoje – išskirtiniame LRT.lt interviu.
Ž. Matekonis patyrė galvos sužeidimą – kontūziją. Fronto kovose dominuojant artilerijai, tai yra viena dažniausių traumų, sukeltų greta vykusių sprogimų. Pasekmių gali būti įvairių – atminties ir psichikos sutrikimai, kalbos ir klausos sunkumai, kita ilgalaikė žala.
Tačiau po mėnesį trukusios reabilitacijos Ž. Matekonis vėl išvyko į frontą, ten Teritorinės gynybos pajėgų gretose jis kovoja su dar vienu lietuviu. Šis pokalbis vyko kelios savaitės iki jo antrojo išvykimo kovoti.
– Kiek jau laiko esi Ukrainoje, ką veikei iki šiol?
– Esu Ukrainoje jau septynis mėnesius. Atvažiavome su pirma misija mokyti ukrainiečių. Bet tai man nelabai prilipo prie širdies, pačiam geriau kariauti. Nusprendžiau su keliais kolegomis važiuoti į kovinį batalioną ir po keturių ar penkių mėnesių treniravimosi gavome įsakymą vykti į frontą.
– Pačiam buvo įdomu stebėti, kaip Teritorinės gynybos pajėgų savanoriai virto iš civilių su ginklais į profesionalius karius?
– Taip, čia ta pradžia sunki buvo, nes ukrainiečiai nesitikėjo to karo, kad rusai pradės pulti. Iš pradžių buvo sąmyšis, bet, atkovoję visas teritorijas aplink Kyjivą, jie pradėjo normaliai kurti kovinius vienetus.
Taip pat skaitykite
– Tu buvai turbūt viename iš pirmųjų profesionaliai suformuotų teritorinės gynybos vienetų?
– Taip, tas batalionas prieš tai vadinosi 11-osios specialiosios paskirties kuopa. Jie nuo pat karo pradžios normaliai dirbo, jiems gerai sekėsi. Su labai mažais nuostoliais jie gerai kolonas orkų daužė. Tai iš to ir išsivystė, rinko žmones su motyvacija, kūrė, lipdė ir šiandien turime visą batalioną.
– Kai jus dislokavo pietuose, kaip atrodė jūsų kovos?
– Atvažiavom konvojumi iš karto iš Kyjivo į tą vietą. Ten atėjo vadas [dalinio], kurį turėjome pakeisti. Pristatė situaciją, ką galima daryti, ko negalima, ką daryti griežtai draudžiama, nes gausi ugnies. Pavyzdžiui, draudžiama važiuoti su įjungtomis šviesomis automobilyje, rūkyti, skleisti kokią nors šviesą. Iš karto išjungti telefonai, išjungtos geolokacijos. Į pozicijas net pistoletų neimam, tai telefonų tuo labiau.
Pistoletas tai papildomas svoris, jis tiesiog nereikalingas. Jei ant automatų uždėti kolimatoriai, optiniai taikikliai, viską nusiimi, nes kai prasideda apšaudymas, tu ten viską sudaužysi. Eiti į pozicijas ten pusantro kilometro, su savimi neši nemažai vandens, maisto ir kaip pašildyti tą maistą. Plius ta šilta apranga, nes naktimis žiauriai šalta.
Tu nuolat dirbi, jei vienas miega, tu stebi su termovizoriumi, dieną su žiūronais. Stebi ir klausaisi. Tarp pozicijų 800 metrų, yra kai kur ir 400 ar 500 metrų. Tai sukosėk, tau pasakys „į sveikatą“.
Mes iš automato nė vieno šūvio nepaleidome. Jie per atstumą mus apšaudė iš minosvaidžių, „Grad“ raketų, fosforo [amunicijos], kasetinių minų. Jie turėjo viską, o mes tik 122 mm minosvaidžių.
Ten girdi, kaip virš tavęs tanko sviedinys skrenda, minosvaidžiai švilpia. Ten nuolat girdi, bet sėdi ir stebi, sėdi ir stebi, sėdi ir stebi. Jei išgirsti, kad jau link tavęs skrenda, tada jau į apkasus, lauki, kol viskas praeis. Praeina, vėl išlendi, vėl stebi.
– Toks kaip Pirmasis pasaulinis karas?
– Na, toks karas dar ir vyksta. Tiesioginį kontaktą [turėjo] mūsų antra kuopa. [Rusai] kažkaip sugebėjo mus apeiti, išlindo į antrą kuopą, jie turbūt nesitikėjo ten karių, šoko į tiesioginį kontaktą gal 300 ar 400 metrų atstumu. Jie kažkaip sugebėjo mus apeiti per lauką, šliaužė ten gal porą kilometrų.
Turbūt jie nesitikėjo ten [aptikti ukrainiečių karių], nes kaip tik praėjo mūsų rotacija, jie galvojo, kad gal viskas taip bus, kaip seniau. Bet mes dar vienoje atkarpoje pastatėme kuopą, ir jie ten to nesitikėjo. Tikėjosi, kad ta diversinė žvalgybinė grupė ateis tyliai, išpjaus visus ir vėl grįš. Neišėjo.
[Mūsiškiai] labai gerai padarė, kad nepastebimai spėjo įkišti tą kuopą, tai kai skraidė [rusų bepilotis] „Orlanas“, nepastebėjo, kad ten jau yra žmonių, jie gerai užmaskuoti. „Orlanai“ ten kaip balandžiai skraidė nuolatos. Neturėjome nieko prieš juos.
Net reljefo pačio nekeitėm, stengėmės nieko aplink nekeisti – nepjauti krūmų ir panašiai, kad jie iš paukščio skrydžio nepastebėtų. Nes jei koks nors pakeitimas, jie iš karto kviečia artileriją į visą [žemėlapio] kvadratą – nesvarbu, ten vienas gali žmogus sėdėti, jie užvarys ir tą vieną žmogų ugnimi.
– Sakei, kad jus po mėnesio pradėjo mažiau apšaudyti. Ar tai dėl to, kad ukrainiečiai gilumoje pradėjo naikinti jų sandėlius, tiekimą?
– Čia jau buvo prieš pat tą rusų atsitraukimą už Chersono. Mano manymu, jie jau po truputį galvojo tas pagrindines pajėgas išvežti. Labai pastebima buvo, kad iš pradžių daužė, o paskui mažiau ir mažiau. Fosforo nebėra, „Grad“ nebėra, tik minosvaidžiai ir AGS dirba.
Mano nuomone, greičiausiai [jau tada] traukė pajėgas, nes savaitė po to, kai gavau kontūziją, atėjo žinia, kad išlaisvintas Chersonas.
– Gaila, kad nebuvai?
– Gaila, žiauriai gaila. [Mūsiškiai] ėjo į valymą.
– Ar sutiko priešą?
– Ne, ten jau visi pabėgę buvo. Buvo ten ir sviedinių paliktų, amunicijos pilna buvo. Kaip eilinį kartą – susirinko mašinas ir pasitraukė.
Keista, kad jie taip staigiai atsitraukė, nes pozicijas jie gerai laikė. Jie mus [apšaudydavo] nuolat, o mes net neturėjom nieko, be minosvaidžių. Jie [rusai] daužydavo labai gerai, nes ten ne vieną mėnesį sėdėjo, labai gerai prisišaudę buvo. Juos išrūkyti iš ten būtų reikėję ne tik aviacijos, bet ir geros artilerijos, o mes nieko neturėjom.
[Pulti tiesiogiai tą poziciją] būtų buvę neįmanoma. Jeigu mes eitume tiesiai, tai eitume tiesiai į mėsą. Plius visur užminuota aplinkui.
– Tiek mėnesių buvai čia, Ukrainoje, ruošei kitus, paskui pats ruošeisi ir tik paskui pakliuvai į kovas. Ar buvo, kas tave fronte nustebino?
– Kai atvažiuoji į frontą, supranti, kad čia ne mokymai, ne žaidimas. Kai pirmi sviediniai nukrenta netoli tavęs, net jei ir už 500 metrų ar už kilometro, tu jau tada į viską pradedi žiūrėti rimtai. Kai jau buvo apšaudymas, tik išgirdom iš orkų pusės, kad link mūsų skrenda, visi pas mus kaip „Lego“ gražiai sugriuvo. Buvo taip ištobulinta, labai gražiai dirbome. Galbūt dėl to ir nebuvo netekčių pas mus.
Vėliau vienas žuvo avarijoje, kažkaip nesuvaldė automobilio, o kitas pozicijose. Žmogelis sėdėjo, rūkė, nesuprato, kad tiesioginiame kare yra. Tankas siekia 2 ar 3 kilometrus, matyt, [jį] užmatė. Kai atvažiavo jo pasiimti, jis taip ir toliau sėdėjo saulėkaitoje, [žuvęs nuo skeveldros]. Jis net nesuprato, kas įvyko.
– Kaip buvai sužeistas?
– Mūsų kuopoje kiekvienas būrys kas ketvirtą parą keičia pozicijas. Pozicijos yra apie 8 kilometrus nuo pagrindinės dislokacijos vietos ir nuolat važiuojame, pabūname dvi paras ir keičiamės, nors mūsų tą dislokacijos vietą taip pat bombarduoja.
Atėjo mūsų eilė, ketvirtas mano ten išvažiavimas.
Dieną prieš tai sunaikinome tanką, laimingi grįžom, pernakvojom ir išėjom atgal į pozicijas, atbuvom dvi paras. Tada atėjo kita grupė mūsų pakeisti. Mes atsitraukėm, tiesiog ėjom keliu į savo evakuacijos tašką, kur mus turėjo paimti evakuacijos grupė, kad išvežtų. Ir jau einant nuo pozicijų kokie 800 metrų kaip tik prasidėjo trys šūviai iš AGS [automatinio granatsvaidžio].
Kai ten nuolat daužo iš tų ginklų, mes pagalvojome, kad tiesiog sutapimas. Paėjom dar apie 100 ar 200 metrų, pasigirdo trys šūviai ir iš karto krito pas mus. Mes iš karto ant žemės, paskui paeinam dešimt metrų ir tada vėl ant mūsų krenta. Ir taip buvo porą gerų valandų – tik pakeli galvą, iš karto tau virš galvos bum, bum, bum.
Mus išgelbėjo tai, kad šalia kelio buvo betoninis kanalas, kur laukuose vanduo kaupdavosi. Laimė, kad neprasidėjo minosvaidžių ugnis, nes jei būtų pataikę į kanalą, ne vienas ir ne du būtų buvę sunkiai sužeisti.
Sulindome į didelį vamzdį, einantį po keliu, vienas ant kito. Ten jau dzin buvo – purvina, ne purvina, žiurkės, ne žiurkės. Išlaukėme momento, kada jau aprimo, vienas be ginklo ėjo tiesiog patikrinti, ar šaudys, ar ne. Paėjo porą šimtų metrų, pasakė, kad nešaudo, ir visi mažomis grupelėmis tada ėmėme atsitraukti.
Evakuacijos grupė mūsų paimti nebegalėjo, mačiau, kad daužo ir mūsų evakuacijos tašką, nes jie jau žino, kad į tą punktą turi atvažiuoti mašina. Kai jau atsitraukėme kokius 3 kilometrus, buvo ramiau. Bet vis tiek, žinai, ta įtampa.
Paskui grįžom į dislokacijos vietą, adrenalinas veikia, chi chi, cha cha, vieni kitiems pasakojame, juokiamės ir pan. Ir kitą dieną atsikeliu, galva tokia, lyg su kūju būtum gavęs, nesupranti, kas darosi. Skauda absoliučiai visą galvą.
Iš šimto žmonių kuopos šeši patyrėme kontūzijas. [Kitame padalinyje] buvo vienas sužeistas skeveldrų, nes ten taip pat nemenkas apšaudymas buvo. Šeši žmonės – viskas, pusė grupės nebėra.
Mus išvežė, kai pamatė, kad su mumis jau kažkas ne taip. Pirmame blokposte stovėjo mūsų karo medikai ir mus pristatė į Mykolajivą, į karo medicinos tarnybą.
– Kokia situacija karo ligoninėje?
– Mus apžiūrėjo, paguldė porai parų. Ten nuolat patenka rimtesnių pacientų, sužeistų skeveldrų, tai kad nemaišytume, mus išsiuntė į Odesą. Ten pragulėjome 22 dienas.
Keista buvo, nes toje karo ligoninėje Mykolajive sąlygos buvo žiaurokos, atrodo grynai kaip Antrojo pasaulinio karo ligoninės. Vaistus lašina koridoriuje. Vietos mažai, vienoje palatoje guli aštuoni žmonės, vos ne vienas per kitą turi eiti, kad iki savo lovos nueitų.
Personalo nedaug, vien karo medikai. Ten labai griežtos sąlygos, jei išeisi rūkyti ne į tą vietą, iš karto bauda. Iš teritorijos išeiti negali. Buvo ten palatoje vienas, kuris su skeveldrom atvažiavo, buvo girdėti naktį, kad aimanavo žmogelis.
Paskui, kai nuvažiavome į Odesą, ten sąlygos – kaip kokioje geroje Vilniaus klinikoje. Personalas – tiesiog auksinis, ko reikia – pasakyk, iš karto bus. Atvažiavom, iš karto nauja sportinė apranga, masažai, viskas.
Odesoje niekas nežiūri, jeigu nori ir tau leidžia pagrindinis daktaras išeiti pasivaikščioti, tai ten gali ir į miestą išeiti. Atvažiavo artimieji, tai būdavo taip, kad net su nakvyne galėdavo išleisti. Odesoje supratingesni žmonės nei ten karo ligoninėje.
Dabar mano reabilitacija yra tokia, kad dalį laiko leidžiu su mergina, dalį laiko einu į masažus, galvos masažus, bandau fiziškai atsigauti, kad galėčiau judėti atgal į frontą.
[Dabar] lašelinės, vaistai, masažai. Pokalbių su psichologu buvo, nes pirmosiomis naktimis galėdavau pamiršti apie miegą iš tų visų skausmų. Nuo tų lašelinių taip rankos skaudėjo, net rankos valdyti nebegalėjau.
[Psichologai] žiūri ir atmintį. Pagal tai ir mato, [ar yra potrauminių efektų].
– Kas tavęs laukia toliau?
– Kare įsivažiuoji į tą ritmą, atrodo, kad jau nebegali gyventi be to. Būna momentų, kad jau ten tave užknisa ir tau jau norisi grįžti pailsėti, bet kai būni namie, labai pasiilgsti to viso adrenalino. Net nežinau, kaip pasakyti. Pasiilgsti tų draugų, su kuriais mūšio lauke esi.
Tu esi čia, Kyjive, tu nežinai, kaip ten tavo draugai, gal juos ten skerdžia, tu nori ten važiuoti, palaikyti juos, būti su jais.
Šis pokalbis buvo sutrumpintas.
