Kyjivo pakraštyje Lietuvos karių komanda su automatais AK rankose juda poromis ir šaudo į taikinį su Vladimiro Putino karikatūra. Aplink juos kaukia oro pavojaus sirenos, primenančios, kad tai nėra tik pratybos – jie atvyko padėti ginti Ukrainą.
Lietuvos savanorių būriui vadovauja Sigitas Maliauskas. Kaip ir visi kiti, jis prisistato slapyvardžiu – Pagonis. Prie šešių lietuvių komandos prisijungia ir trys ukrainiečiai.
„Buvome paprašyti suformuoti lietuvių padalinį, kuris galėtų vykdyti autonomines užduotis – žvalgybą“, – sako Pagonis. Tai apima kontaktų tinklo sukūrimą jų veikimo zonoje, kurią kontroliuoja Ukraina, kad jie turėtų „akis ir ausis“, kurios, pasak Pagonio, galėtų informuoti apie Rusijos kariuomenės judėjimą.
„Turime ryšių su artilerija, su priešlėktuvine gynyba, tiesiog perduosime informaciją tam, kam jos reikės. Geras žvalgas yra tas, kuris išeina, randa, ko jam reikia, ir grįžta neiššovęs šūvio,“ – teigia jis.
Ukrainos vadovybė taip pat paprašė jų pasirengti diversinėms „hit and run“ misijoms, kurių tikslas – atakuoti Rusijos konvojus. Nuo pat Rusijos invazijos pradžios vasario 24 d. Ukrainos kariuomenė nustebino daugumą analitikų, sugebėdama rengti pasalas ir greitas atakas, naikinti ištisas Rusijos karių gretas.
„Rusų technika yra per sunki [Ukrainos] laukams, todėl juda tik keliais, – sako Pagonis. – Rusai akivaizdžiai parodo, į kurią pusę judės.“
Ukrainiečiai tuo pasinaudojo – nuo pat karo pradžios degančių rusų tankų ir degalų sunkvežimių vaizdo įrašai paplito socialiniuose tinkluose.
Tuo tarpu lietuviai dėl jų galimai laukiančių mūšių išlieka ramūs.
„Jei reikės [eiti į mūšį], eisiu, – sako Barzda. – Tai mūsų šansas juos sutraiškyti čia – už visą istoriją.“
Sprendimas išvykti
Balandžio pradžioje prisijungti prie kovos atvyksta dar trys Lietuvos savanoriai. Automobilis su lietuviškais numeriais įvažiuoja į Kyjivo viešbučio, dabar tapusio tarptautinių savanorių centru, automobilių stovėjimo aikštelę.
Perėję per kadaise buvusį prabangų fojė, trys vyrai eina pasirašyti dokumentų ir pasidaryti asmens tapatybės nuotraukų. Jų kelionė kovoti už Ukrainą prasidėjo.
Pagonis teigia, kad viešbutis yra „tarptautinių savanorių surinkimo ir paskirstymo centras“. Jis priduria: „Kartais, pavyzdžiui, atvyksta šarvuočių vairuotojai, kurie vėliau siunčiami į skirtingus [Ukrainos kariuomenės] batalionus.“ Čia jie taip pat susitiko su kartvelais, lenkais, ispanais ir škotų kovotojais.
Pagonis parodo srautą žinučių, kurias gauna iš kitų lietuvių, prašančių leisti prisijungti prie jo būrio. Tačiau jis priima tik tuos, kurie jau turi karinės patirties: „Kartais pasižiūriu į jų „Facebook“ profilius ir pamąstau, kad gal tau tiesiog reikėtų likti namie.“
„Labai dažnai būna daug entuziazmo, bet kai papasakoji jiems visus niuansus, [...] jie sėda į traukinį ir grįžta atgal“, – sako jis. Vienas iš tokių atvejų esą buvo susijęs su užsienio kovotoju, ne lietuviu, kuris turėjo prisijungti prie jų būrio, bet nusprendė vykti atgal.
Pagonis taip pat teigia, kad jam skambino iš Lietuvos kariuomenės ir prašė atsisakyti šiuo metu tarnaujančių karių.
„Nepriklausomai nuo to, kad esame NATO valstybės narės rezervo karininkai, nekalbama apie žmones, kurie šiuo metu tarnauja, – sako Pagonis. – Buvo žmonių, kurie [kreipėsi į mane], bet šiuo metu tarnauja kariuomenėje arba Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), jie sakė, kad pasiims atostogas ir atvyks padėti. Taip neveikia.“
Pagonis taip pat teigia, kad Lietuvos kariuomenė nustojo priimti tarnaujančių karių prašymus palikti tarnybą, taip siekdama sustabdyti žmonių, siekiančių kovoti už Ukrainą, srautą.
Rašytiniame komentare Lietuvos krašto apsaugos ministerija teigė, kad „galimi profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo laikini ribojimai, [...] atsižvelgiant į mūsų šalies geopolitinę situaciją“, neužsimindama apie karą Ukrainoje. Pasak ministerijos, kiekvienas prašymas vertinamas individualiai.
„Pažinojau daug žmonių degančiomis akimis, sakančių, kad nori eiti į legioną, nori žudyti, – priduria Barzda. – Karštas kraujas, mažiau mąstymo gali tik privesti prie grįžimo į Lietuvą maiše.“
„Šie žmonės turi labai gerai pamąstyti prieš važiuodami“, – sako jis.
Pagonio komanda vis dar norėtų, kad prie jų prisijungtų daugiau lietuvių, tačiau nenori priimti bet ko.
„Kai atvažiuoji čia ir matai griuvėsius, už kelių metrų gulinčius lavonus, tai stipru, – sako kitas savanoris Lu. – Kai visi šie jausmai pereina per tavo kūną, nusprendi, ar tai tikrai tavo vieta.“
Pagonis parodo vieną trumpą, trijų žodžių žinutę: „Noriu į frontą.“ Į ją Pagonis neatsakė.
Ukrainietiška realybė
Vasario 27 d., praėjus vos trims dienoms nuo rusų puolimo, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis paragino užsienio savanorius prisijungti prie kovos sakydamas, kad „tai ne tik Rusijos invazija į Ukrainą, bet ir karo prieš Europą pradžia“. Atsiliepdami į kvietimą tokie žmonės kaip Pagonis ir Barzda išvyko į Ukrainą.
Tačiau tai, kas vėliau laukė tarptautinių savanorių, kai kurie apibūdino kaip chaosą.
„Manau, kad reikėtų sugalvoti kitą žodį nei „neorganizuotas“, – balandžio mėnesį interviu sakė 57-erių metų savanoris iš Kanados. – Nemanau, kad jie buvo pasirengę tokiam raginimui atvykti.“
Taip pat buvo pranešimų apie tariamą tarptautinių savanorių disciplinos trūkumą, bei apie Ukrainos bandymus geriau patikrinti atvykstančius asmenis. Tarp liudijimų yra kalbų ir apie dezertyravimus pamačius kovų intensyvumą, taip pat Ukrainos kariuomenės logistikos trūkumus.
Tačiau tų, kurie labiau supranta Ukrainą, chaosas neužklupo netikėtai. Per aštuonerius karo Donbase metus pagrindinės aprūpinimo problemos išliko. Saviorganizacija ir paprastų žmonių parama – tai, kas suklestėjo per Euromaidano revoliuciją ir vėl sprogo Rusijai įsiveržus į šalį, – visada buvo reikalinga spragoms užpildyti.
Anksčiau tarptautiniai savanoriai socialiniuose tinkluose skundėsi, kad trūksta šaudmenų, kad jiems nesuteikiama tinkama ekipuotė ar net pakankamai ginklų. Tačiau su tuo jau daugelį metų susiduria patys ukrainiečiai.
„Čia viskas vyksta labai sunkiai, jie čia labai mėgsta mažas dovanėles [kyšius]“, – sako Pagonis.
Atvykus į treniruočių vietą netoli Kyjivo, Pagonis nueina į kitą kelio pusę, kalba telefonu. „Kas dieną po naujieną“, – nusikeikia jis. Lietuviams turėjo būti perduota daugiau ginklų, tačiau atsakingas asmuo neatvyko, nors viskas buvo sutarta prieš dieną. „Čia žodis „rytoj“ nieko nereiškia“, – priduria Pagonis. Tą pačią mintį kartoja daugelis – tiesiog taip viskas vyksta Ukrainoje.
Užsienio kovotojai Ukrainoje gali būti spalvinga kompanija. Lenkijos pasienyje girtas dvidešimtmetis pietų korėjietis, kuris vos kalbėjo angliškai, o rusiškai ar ukrainietiškai nemokėjo nė žodžio, teigė norintis prisijungti prie kovos, sakydamas, kad nebegalėjo sėdėti sudėjęs rankų pamatęs masinių civilių žudynių vaizdus.
Ankstesni karai, į kuriuos vyko užsieniečiai, pavyzdžiui, kovoti prieš ISIS Irake ir Sirijoje, taip pat pritraukė socialinės žiniasklaidos dėmesio siekiančius žmones ir nuotykių ieškotojus.
Tačiau lietuviams karas Ukrainoje yra daugiau nei tai.
„Mano tėvas sakė, kad jis per senas, sakė, kad ir pats eitų“, – sako Lazeris, vienas iš lietuvių savanorių. Jo senelį sovietai ištrėmė į Sibirą, o jis pats turi protėvių sąsajų su kazokais Ukrainoje.
„Darysime, ką reikia daryti, – priduria Lu. – Esame čia tam, kad sustabdytume juos [rusus] šioje žemėje. Jei nesustabdysime jų čia, bus per vėlu tai padaryti Lietuvoje.“
Šiuo metu jų komanda yra dalis 9-ojo Kyjivo teritorinės gynybos bataliono, nepriklausančio užsienio legionui. Pagonis sako, kad jie naudojasi savo statusu tik tam, kad galėtų legaliai veikti šalyje kaip atskira grupė. Tačiau tikslią struktūrą vis dar sunku suvokti, o pats Pagonis pripažįsta, kad „viskas kasdien keičiasi“.
Pirmiausia jie savanoriškai ėmėsi mokyti mobilizuotus ukrainiečius Lvive, sutrumpindami trijų mėnesių bazinį kursą iki dviejų savaičių, o paskui išvyko į Kyjivą. Dabar jie ne tik patys ruošiasi kovinėms užduotims, bet ir mokys ukrainiečių žvalgus.
Nustatyti, kiek šiuo metu Ukrainoje yra užsienio kovotojų, neįmanoma. Pagal kovo mėnesį Ukrainos paskelbtą statistiką, į kvietimą kovoti atsiliepė 20 000 žmonių iš 52 šalių. Tačiau valdžios institucijos niekada neskelbė tikslaus šiuo metu šalyje esančių tarptautinių savanorių skaičiaus.
Neaiškus ir dalyvaujančių lietuvių mastas. LRT žiniomis, Ukrainos ginkluotosiose pajėgose tarnauja dar bent du vyrai, iš kurių bent vienas atlieka aktyvias kovines užduotis. Be abejonės, jų yra ir daugiau.
Pagonio komandai taip pat nežinomos kitos lietuvių grupės. „Mano žiniomis, mes esame vieninteliai kovinė [lietuvių komanda]“, – sako Lu.
„Vieša paslaptis, kad čia yra lietuvių ir kovotojų iš kitų šalių, – sako Lu. – Bet šią žinią reikia skleisti, tai reikia rodyti, nes tokie dalykai įkvepia [kitus prisijungti].“
„Visada geriau būti tarp savų“, – priduria jis.
Nors oficialiai jie priklauso Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, jiems dar nemokamas atlyginimas. Pasak Pagonio, kitiems tarptautiniams savanoriams jis taip pat dar nemokamas. Kol kas jie išsilaiko iš Lietuvos gyventojų, tarp jų ir žinomų verslininkų, aukų.
„Laikui bėgant, mes radome savo rėmėjų“, – sako Pagonis. Komanda taip pat renka lėšas platformoje „Contribee“.
Žudynės aplink Kyjivą
Naktį dideliu greičiu važiuojame tuščiomis Kyjivo gatvėmis. Kiekviename patikros punkte mus pasitinka šypsenos, trumpas pokalbis, žvilgsnis į plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, pritvirtintą prie džipo, o po to pakelta ranka ar kumštis, rodantis konvojui važiuoti toliau.
„Mūsų buvimas čia [...] yra labai didelė moralinė paskata ukrainiečiams kovoti, jie nesijaučia vieni“, – sako Pagonis.
Atvykstame į jų laikiną būstinę. Jie paprašo neatskleisti jos vietos.
Lietuvius, atvykusius kovoti kartu su Pagoniu, čia sieja dešimtmečius trunkanti tarnybos kariuomenėje patirtis. Kai kurie savanoriai buvo vieni iš pirmųjų po nepriklausomybės atgavimo tarnavę kariuomenėje. Tuo tarpu jaunesnieji turi vos kelerių metų patirtį kariuomenėje.
„Pagonis turi daug žinių, iš jo kasdien gali išmokti ką nors naujo, dalykų, kurių neišmokai per trejus metus Lietuvos kariuomenėje, – sako Barzda. – Šis žmogus realiai kaip tėvas.“
„Dėl to žmogaus esi pasirengęs atsukti nugarą [į ugnį], pridengti jį savo kūnu, – priduria Barzda. – Kai tokie žmonės yra kartu, motyvacija didėja, ir mes palaikome vieni kitus tokiu sunkiu metu.“
Lazeris buvo vienas iš trijų vyrų, atvykusių anksčiau tą dieną. „Aš palikau gerai apmokamą darbą Švedijoje“, – sako jis. Civilių žudynės sutvirtino jo sprendimą prisidėti prie kovos. „Aš mačiau scenas iš Irpinės, Bučos. Tą patį vakarą paskambinau savo direktoriui ir pasakiau, kad išvykstu“.
„Neturiu šeimos, vaikų, o tai daugelį kitų sulaiko nuo išvykimo. [...] Čia išsispręsime, o pinigus bet kada galim uždirbti – spėsim“, – šypsodamasis priduria Lazeris.
Kitų šeimoms buvo sunku priimti žinią apie išvykimą. „Jų akyse matėsi, kad [jie mąsto], jog galbūt mato tave paskutinį kartą, – sako Lu. – Tai sunku matyti, [bet] po kurio laiko jie su tuo susitaiko.“
„Svarbiausia palaikyti ryšį, kalbėtis, pasakoti jiems, ką veikiate, – sako jis. – Karas, žinoma, yra sunkus, silpnų žmonių čia niekam nereikia.“
Tekstas ir nuotraukos: Benas Gerdžiūnas
Video reportažas: Augustinas Šulija
