„NATO įsikišimas į šį karą yra neišvengiamas ir geriau tą daryti anksčiau, Ukrainos teritorijoje, kol Ukraina dar nėra visiškai sugriauta ir turime kariaujančią Ukrainos kariuomenę, o ne laukti, kol Putinas sugriaus Ukrainą“, – LRT TELEVIZIJAI sako istorikas, knygų apie Rusijos istoriją bei Rusijos režimus autorius Jurijus Felštinskis. Kalbėdamas apie režimo pasikeitimo galimybes, jis sako, kad kažkuriuo momentu Vladimiro Putino kolegos galbūt jį ir nužudys, „bet to nepakaks pasikeisti Rusijos politikai ir tam režimui, kurį jie kuria nuo 2000-ųjų“.
– Jūs teigėte, kad Rusijoje mafijinė valstybė, jeigu taip galima pasakyti, egzistuos iki 2036 metų. Ar ir pasiliekate prie šios datos, ar ją koreguosite pagal tai, kad Vladimiras Putinas pradėjo karą Ukrainoje?
– Visą laiką kalbėjau su išlyga, kad Putino režimas stabilus, kol jis nepradės didelio karo, o tai jis, manau, padarė šių metų vasario 24 d. Manau, kad tai nulems jo prezidentavimo pabaigą ir Rusijos Federacijos egzistavimą dabartine forma. Kita vertus, manau, kad Ukrainos ir Rusijos karas, deja, yra tik pradinė fazė to karo, su kuriuo mes galime susidurti, jei nesunaikinsime Rusijos režimo jau dabar, Ukrainoje.
– Tai jūs neišsižadate savo prielaidų, kad jeigu bus karas Ukrainoje, tai bus įžanga į Trečiąjį pasaulinį?
– Manau, kad įžanga jau įvyko ir dabar turime 2 scenarijus: pirmasis – sunaikinti Putino režimą dabar Ukrainoje, su Ukrainos kariuomenės pagalba, todėl turime teikti pagalbą Ukrainos kariuomenei ne vien tik ginklais, nors tai labai svarbu, kalbant apie dabar vykstantį pasipriešinimą. Be to tiekimo Ukraina gal iš viso negalėtų taip sėkmingai priešintis. Bet aš manau, kad NATO įsikišimas į šį karą yra neišvengiamas ir geriau tą daryti anksčiau, Ukrainos teritorijoje, kol Ukraina dar nėra visiškai sugriauta ir turime kariaujančią Ukrainos kariuomenę, o ne laukti, kol Putinas sugriaus Ukrainą. Būtent, sugriaus, o ne užims, nes jis šios šalies nenugalės, tačiau sugriauti gali labai daug. Taigi, manau, kad mes jau kare – dėl Putino noro ir dėl Putino kaltės, ir dabar reikia žengti toliau.
Rusijoje istoriškai žmogaus gyvybė nieko verta, turbūt dėl to, kad Rusija niekada nebuvo demokratinė valstybė.
– Knygoje teigiate, kad prezidento postas Putinui – tai jo karjeros KGB tęsinys ir priedanga tai tarnybai. Paaiškinkite, ar tai reiškia, kad jau nuo maždaug devyniasdešimtųjų KGB planavo jį kaip vieną iš kandidatų į šį postą?
– Žinote, visa ši knyga apima periodą nuo 1917-ųjų iki mūsų dienų ir skirta vienam klausimui – istorijai, kaip Rusijoje valdžią užgrobė saugumas. Kaip žinyba, kaip įstaiga. Šiame žaidime Putinas yra laimingiausias statytinis iš kelių buvusių. 1999-aisiais, kai Borisas Jelcinas rinkosi savo įpėdinį, jo kortų kaladėje iš viso buvo trys kandidatai, ir visi iš saugumo: Stepašinas, Primakovas ir Putinas. Putinas, pavadinkime taip, buvo laimingesnis. Tačiau kad ir kas būtų atėjęs į valdžią 1999-aisiais, valdžia vis tiek būtų buvusi KGB rankose ir tai – saugumo pergalė, į kurią jis ėjo nuo tada, kai tarnyba buvo suformuota 1917-ųjų gruodį Sovietų Rusijoje. Reikia suprasti, kad šiandien mes turime reikalą su visiškai unikaliu režimu Rusijos Federacijoje, kai valstybę – branduolinę valstybę – valdo Saugumo departamentas. To niekada nebuvo istorijoje ir nebus, manau, jokioje kitoje valstybėje. Tai labai pavojinga situacija, kai politinės partijos valstybėje praktiškai neegzistuoja. Jų formaliai esama, bet jos dėl valdžios nekovoja ir ne politinės partijos valdo valstybę, bet saugumas. Knyga parašyta iki vasario 24 d., bet jau buvo rašoma, kaip tai pavojinga ir kokios baisios pasekmės gresia visam pasauliui – su tuo mes susidūrėme vasario 24 d. ir tai gali privesti iki Trečiojo pasaulinio, atominio, karo.
– Kaip manote, ar Vakarai iš esmės supranta grėsmę, apie kurią Jūs ir dabar kalbate, ir rašote savo knygoje?
– Manau, kad taip. Nesuprato iki vasario 24 d., bet suvokė, mano didelei nuostabai, gana greitai po jos. Manau, kad pirmą kartą Vakarai yra visiškai vieningi suvokdami, kokią grėsmę kelia Putinas ir jo režimas. Beje, mes sakome „Putinas“, tačiau aš ne iš tų žmonių, kurie tiki, kad pašalinus Putiną viskas iškart pasikeis – ten jau stovi eilė naujų ir nė vienas iš jų nėra geresnis už Putiną. Nė vienas, nes nuo 2000-ųjų valstybei valdyti buvo renkami tik tie žmonės, kurie, paprastai iš saugumo, pritaria tai politikai, kurią vykdo Putinas. Tai priežastis, kodėl mes nematome perbėgėlių, kritikų. Aš nesitikėčiau, ir džiaugsiuosi, jei klystu, kad įvyks Rusijoje perversmas, kad Putiną nužudys jo paties kolegos iš saugumo. Kažkuriuo momentu jie gal jį nužudys, tačiau to nepakaks pasikeisti Rusijos politikai ir tam režimui, kurį jie kuria nuo 2000-ųjų.
Faktas, kad Rusijos armija pralaimi, įskaitant ir žuvusius bei sužeistus karius, nieko nekeičia Rusijos politikoje ir nepakeis. To neužtenka.
– Ar įmanoma Rusiją išlaisvinti iš tos KGB aplinkos? Tai apskritai įmanoma?
– Įmanoma, bet tik tuo atveju, jei Rusija patirs tokią pat karinę katastrofą, kokią patyrė Vokietija ir Japonija 1945-aisiais. Gaila, bet klausimas ne „ar patirs Rusija pralaimėjimą“, bet „nes ji patirs“. Klausimas, kokia bus to pralaimėjimo kaina mums visiems. Kai tvirtinu, kad NATO ir viso civilizuoto pasaulio interesas yra įsitraukti į Putino pradėtą karą kuo greičiau, mano pagrindinis argumentas – norint išvengti šio konflikto plėtros (o Putinas tikrai eis šiuo keliu, nes jo programa jau ne kartą buvo išsakyta), reikia kuo greičiau į jį įsitraukti.
Rusijos politika bus tik žiauresnė, nekreipiant dėmesio į akivaizdžius Rusijos armijos pralaimėjimus Ukrainoje. Rusija, kaip valstybė, ir Putino režimas turi vieną „privalumą“ – jiems visiškai nesvarbu, kiek žmonių jie praranda kovos lauke. Tai buvo, būkime atviri, Sovietų Sąjungos savybė, nes sovietai visuose savo karuose prarasdavo gerokai daugiau nei kiti, bet pats faktas, kad Rusijos armija pralaimi, įskaitant ir žuvusius bei sužeistus karius, nieko nekeičia Rusijos politikoje ir nepakeis. To neužtenka.
Turime reikalą su visiškai unikaliu režimu Rusijos Federacijoje, kai valstybę – branduolinę valstybę – valdo Saugumo departamentas. To niekada nebuvo istorijoje.
– O kodėl rusai tai pakenčia?
– Turbūt todėl, kad Rusijoje istoriškai žmogaus gyvybė nieko verta, turbūt dėl to, kad Rusija niekada nebuvo demokratinė valstybė: iki 1917-ųjų buvo monarchija, o po to komunistų diktatūra. Istoriškai Rusijoje valstybė buvo svarbesnė nei žmogaus asmenybė – tai svarbu suprasti. Rusijoje yra posakis, gal ne posakis, o svarbus principas, kuris naudojamas paaiškinti žmonėms valstybės sprendimus, – „to reikia valstybei“ ir niekam nekyla klausimų. Nes jei reikia valstybės interesams, tai taip, žinoma. Tiktai Rusijoje valstybė dominuoja. Matyt, kaip tik todėl. Būkime atviri – tie, kas nenori eiti į kariuomenę Rusijoje, tie neina, nes Rusija – šalis korumpuota ir už kyšius galima „atsipirkti“, išsilavinę irgi netarnauja, o į kariuomenę eina tik žemiausio sluoksnio žmonės, daugiausia iš provincijos. Kai tokie žmonės mato, kaip elgiasi vadovai su visu kitu pasauliu, tai persiduoda ir jiems, todėl, kai prezidentas Putinas apie Ukrainą kalba „patinka ar nepatinka, bet kentėk, mano gražuole“, kareivis Ukrainos žemėje tai priima kaip leidimą prievartauti ir žudyti, nes kitaip prezidento žodžių jis suprasti negali. Taigi, tie žvėriški dalykai, kuriuos matome Ukrainoje, yra išprovokuoti Rusijos valdžios ir ji už tai atsakinga.
