Pirmadienį Valstybės gynimo taryba (VGT) nutarė, kad Lietuva kartu su kitomis Baltijos valstybėmis paankstins salvinių raketų sistemų įsigijimą, bus didinamas šauktinių skaičius. Visa tai vyksta Ženevoje susitinkant JAV ir Rusijos diplomatams, kur aptariami opiausi klausimai, tarp jų ir grėsmė Ukrainai.
Apie visa tai LRT laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su Krašto apsaugos ministru Arvydu Anušausku ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Laurynu Jonavičiumi.
– Pone ministre, šiandien vyko Valstybės gynimo taryba, buvo paskelbta, kad nutarta didinti šauktinių skaičių, Lietuva paankstins kartu su Baltijos valstybėmis salvinių ugnies sistemų įsigijimą, kodėl to reikia?
A. Anušauskas: Dėl salvinių ugnies sistemų įsigijimo kalba buvo jau senokai, tačiau susitikę su Baltijos kaimynių Latvijos ir Estijos ministrais tarėmės, kad įsigyti reikėtų anksčiau, nes tai yra ginkluotė, kuri leidžia pasiekti taikinius ir kartu sukurti galimam agresoriui tam tikras strategines dilemas gana dideliu atstumu. Ir dabar tiesiog tai buvo patvirtinta, kad mes tai darome. Tai nėra labai greitas įsigijimas, bet iš tikrųjų jis labai reikalingas.
Dėl šauktinių, jų skaičius bus didinamas apie dešimtadaliu, gal šiek tiek daugiau, tačiau tas didinimas leidžia mums palaipsniui artėti prie apskritai privalomo šaukimo modelio, kai šaukiami visi. Demografinė situacija dabar tokia, kad, jeigu būtų privalomas šaukimas ir mes, visus patikrinę, atsijoję tuos, kurie negali eiti tarnybos, turėtume apie 6 tūkstančius vaikinų. Dabar pašauksime 4,4 tūkstančio ir, kaip matote, esame labai arti tos situacijos, kai faktiškai de facto būtų įgyvendintas jau visuotinis šaukimas.
– Koks jūsų požiūris dėl merginų šaukimo į privalomąją karo tarnybą?
A. Anušauskas: Ir dabar merginos yra kviečiamos kaip savanorės jungtis, jų yra tikrai nemažai. Ir kariuomenėje visuose lygiuose moterų, merginų skaičius yra tikrai nemažas, net lyginant su kaimyninėmis valstybėmis. Žinoma, su Skandinavijos valstybėmis negalime lyginti, nes pas juos yra visuotinis šaukimas ir vaikinų, ir merginų, tačiau, taikydami tokį modelį, jie vis tiek atsirenka sau reikalingus žmones. Lietuvoje, manau, visuomenė apie tai turi diskutuoti. Ar dabar jau mes esame išdiskutavę ir savyje priėmę tam tikrus politinius sprendimus? Manyčiau, kol kas, sprendžiant iš apklausų, dar ne, nes šaukimo modeliui keisti reikalingas visų politinių jėgų sutarimas.
– Pone Jonavičiau, šitos priemonės, kurias išvardijo Valstybės gynimo taryba, kurias ministras minėjo, jūsų akimis, labiau simbolinės ar reikšmingos?
L. Jonavičius: Jos atlieka signalizavimo funkciją, per tą signalizavimą siunčia atgrasymo žinutę išoriniams veikėjams, ja siekiama pasakyti, kad mes matome, kas vyksta, mes esame pasirengę ir jeigu būtų koks nors sprendimas pulti ar daryti kokius nors kitus dalykus, mes būsime pasirengę kovoti, tai čia tik tiek turbūt.
– Kita tema – Ukraina ir derybos Ženevoje tarp amerikiečių ir Rusijos. Yra nuogąstavimų, kad vėlgi nėra čia Europos, nėra pačios Ukrainos. Jūsų akimis, kiek tai gali būti derybos mums už akių?
L. Jonavičius: Kol kas tai dar nėra turbūt derybos, tai yra apsižiūrėjimas, kokiose pozicijose, kiek toli pasirengusios eiti abi pusės. Tai, kad prie stalo nesėdi ukrainiečiai, europiečiai, galbūt galima laikyti tam tikru Rusijos privalumu, nes jos tikslas visada yra dvišališkai su svarbiausiais veikėjais susitarti ir ignoruoti mažesnių, silpnesnių ar mažiau įtakingų, kaip jie supranta, pozicijas ir interesus, bet kol nėra jokių rezultatų ar bent jau indikacijų, kur gali būti nusileidžiama ar nenusileidžiama, kol kas apie tokias išdavystes ar susitarimus turbūt sunku kalbėti. Amerikiečiai davė labai aiškias garantijas, kad be Europos Europos saugumo klausimai nebus sprendžiami, Ukrainos – taip pat.
– Koks būtų jūsų aiškinimas, kodėl Rusija to siekia dabar, kodėl kelia ultimatumus ir reikalauja, kad NATO nesiplėstų ir dėl ginkluotės bazių Vidurio ir Rytų Europoje?
L. Jonavičius: Nėra turbūt vieno tokio labai aiškaus atsakymo. Vienas dalykas – iniciatyvos parodymas, pirmo žingsnio žengimas suteikia tam tikrą taktinį galbūt pranašumą, nes pastato kitą pusę, šiuo atveju amerikiečius ir Vakarus, į tokią reaguojančią poziciją, tai yra primeta darbotvarkę, į kurią reikia atsižvelgti ir prie kurios reikia derintis. Neleidžia nustatinėti Vakarams savo darbotvarkės ir sako, kad svarstysim būtent šiuos klausimus. Tai toks strategiškai, taktiškai iš Rusijos pusės teisingas sprendimas. Kodėl dabar? Turbūt tai susiję su tokiais labiau globaliais pokyčiais apskritai tarptautinėje sistemoje, kai tie patys Vakarai jau domisi ir problemas patiria ne vien iš santykių su Rusija.
Ta pati Amerika vis daugiau problemų turi santykiuose su Azijos, Ramiojo vandenyno regiono šalimis, su ta pačia Kinija. Dar vienas galimas aiškinimas – sakoma, kad įtampą mėgsta kurti ar paprastai kuria valstybės, kurios yra arba augančios galios, arba silpstančios galios. Tai čia dar vienas toks aiškinimas gali būti, kad Rusijos ekonominė padėtis, tas pats Kinijos augimas yra indikatorius Maskvai, kad jos galia ilgalaikėje perspektyvoje yra mažėjanti, todėl kol dar tos galios daugiau ar mažiau yra, galbūt galima ką nors išspausti iš esamos situacijos.
– Pone Anušauskai, kaip jūs žiūrite į Vašingtono ir Maskvos derybas – ar nekyla grėsmė, kad bus imamasi tam tikrų kompromisų Rusijos atžvilgiu ir, tarkime, gali sustoti NATO plėtra?
A. Anušauskas: Žinot, sunku vertinti nedalyvaujant tuose pokalbiuose, tačiau galima pamėginti. Manau, kad Rusija pasirinko tą momentą ne šiaip sau. Rusijos įtaka Ukrainoje akivaizdžiai mažėja. Ir ne tik dėl agresijos, kurią vykdė prieš Ukrainą, atimdama Krymą ir įsitvirtindama Rytų Ukrainoje, tačiau ir dėl to, kad Rusijos pozicijos pačioje Ukrainoje, kurias ji dažnai realizuodavo vietos oligarchų pagalba prezidentui Volodymyrui Zelenskiui vykdant savo politiką, kuri kartais nukreipiama ir prieš įtakingus asmenis, turinčius interesų Rusijoje ir Ukrainoje. Manau, kad jie pastebėjo tą momentą, kad laikui bėgant Rusija niekaip negalės susigrąžinti Ukrainos į savo įtakos sferą, ir stengiasi daryti spaudimą, maksimaliai išnaudodama dabar susikurtas savo karines galimybes. Tos karinės galimybės konfliktui su Vakarais yra nepakankamos, tačiau pakankamos spausti Ukrainą ir sudaryti tokios labai realios grėsmės Ukrainai vaizdą. Tą ji labai sėkmingai daro beveik visus 21-uosius metus, ypač metų pabaigoje. Aš manau, kad situaciją jie patys modeliavo, patys sukūrė, patys apkaltino dabar Vakarus, kad NATO siekia įsitvirtinti Ukrainoje, ir mėgina savo saugumo situaciją keisti kitų šalių saugumo sąskaita. Manau, čia yra pagrindinė jų žinutė, kurią siunčia Vakarams.
– Pone Anušauskai, šiandien po Valstybės gynimo tarybos nuskambėjo mintis, kad siekiama išvengti blogiausio scenarijaus galimybės. Koks būtų tas blogiausias scenarijus?
A. Anušauskas: Blogiausių scenarijų gali būti, kokių tik norite, bet blogiausias scenarijus būtų, jeigu Vakarų valstybės, tarp jų ir NATO, atsisakytų kokių nors saugumo garantijų Rytų Europos šalims arba jos sumažėtų. Tai yra patys blogiausi, bet, mano supratimu, tai yra neįmanomi scenarijai. Šiuo atveju aš manau, kad Rusija darys viską, kad išgautų maksimalią naudą, bet galiausiai viskas pasibaigs. Čia, aišku, galiu spėti, viskas pasibaigs galutiniu kariniu Baltarusijos pajungimu, tai yra kai Rusijos koviniai daliniai atsidurs Baltarusijos teritorijoje ne mokymų tikslais, galbūt su mokymų pretekstu, ir realiai grasins kaimyninėms valstybėms – ir Ukrainai, ir Lenkijai, ir Lietuvai.
– Pone Jonavičiau, ar sutiktumėte su šia ministro įžvalga, kad mes kalbame apie Ukrainą, bet iš tikrųjų reikėtų atidžiau žiūrėti ir į Baltarusiją?
L. Jonavičius: Kompleksiškai reikia žiūrėti, čia galima žiūrėti turbūt ir į Baltarusiją, galima ir į tą patį Kazachstaną net žiūrėti. Gal tai nėra tiesiogiai susiję dalykai, bet pasinaudojama proga iš Rusijos pusės turbūt ganėtinai akivaizdžiai. Tikrai reikia matyti bendresnį vaizdą, nesifokusuoti į vieną klausimą, nes Rusija dažnai bando pridengti vieno klausimo sprendimą ar kažkokių tikslų pasiekimą, nukreipdama dėmesį, sukurdama kokią nors kitą problemą. Šitas tikrai įmanoma ir su ministru sutinku.
– Ar manote, kad įvykiai Kazachstane gali kaip tik atbaidyti Rusiją nuo agresijos Ukrainoje?
L. Jonavičius: Vėl tas klausimas, kiek Rusija turi interesų pradėti agresiją Ukrainoje. Tai, kas vyksta dabar tarp Rusijos ir Amerikos, yra vadinamasis viščiuko žaidimas, žaidimų teorija, kai dvi mašinos visu greičiu bando lėkti viena į kitą ir klausimas, kas pirmas sumirksės ar išsuks iš kelio. Rusija kol kas bando išvystyti maksimalų greitį ir taip išgąsdinti Vakarus bendrąja prasme, amerikiečius tiesiogine prasme. Klausimas, kiek amerikiečiai, kiek Vakarai sugebės atlaikyti tą viščiuko žaidimą ir neišsukti iš kelio, nes, lyginant mašinų gabaritus, tai Vakarų automobilis yra tikrai didesnis ir galingesnis už Rusijos. Čia daug tokių psichologinių dalykų.
