Pasaulyje

2021.08.29 18:46

Mao melavo šypsodamasis – kaip Kinija apgavo ir užkariavo Tibetą

Robert Stefanicki, Gazeta Wyborcza2021.08.29 18:46

Jeigu komunistinė Kinija laikytųsi prieš 70 metų pasirašyto septyniolikos punktų susitarimo, Dalai Lama galėtų būti Kinijos parlamento nariu, užuot vadovavęs Vyriausybei tremtyje.

Šis straipsnis – originalus LRT.lt partnerio Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ kūrinys.

Tibetas ir regiono, pasak Kinijos nomenklatūros, „taikus išvadavimas“, yra kupinas paradoksų, kurių apstu septyniolikos punktų susitarime ir kuriuos galima išvysti vėlesnėje šio susitarimo istorijoje. Klasta primestas dokumentas tapo Lhasos kapituliacijos aktu, nors numatė išlaikyti (ribotos) valdžios struktūrose iki šiol veikusį, nepriklausomybės siekiantį elitą. Būtent šis elitas – o ne jo pavaldiniai „vergai“, kuriems komunistinė tvarka sietųsi su visuomeninės padėties pagerinimu – galų galiausiai sukilo prieš Pekiną.

Po to, kai Dalai Lama pabėgo į Indiją, o sukilimas Lhasoje buvo kruvinai numalšintas, Kinijos premjeras Zhou Enlai paskelbė, kad maištas sugriovė septyniolikos punktų susitarimą. Ši data – 1959 m. kovo 28 d. – užkariautame Tibete yra minima kaip Vergų emancipacijos diena, o susitarimo metinės (1951 m. gegužės 23 d.) yra švenčiamos per Taikaus išvadavimo dieną. Todėl tibetiečius galima laikyti vienintele tauta, kuri buvo dukart išvaduota, tų pačių išvaduotojų patvirtinant ir anuliuojant tą patį dokumentą.

Daugelį dešimtmečių Pekino juodinamo Dalai Lamos siekis buvo atkurti dvasią susitarimo, kurį puoselėja kinai ir kurio gėdijasi tibetiečiai.

1 paradoksas: Susitarimas be sutarimo

1951 m. balandžio pabaigoje, prabėgus pusmečiui nuo Mao Zedongo kariuomenės įžengimo į Tibeto teritoriją, į Pekiną nuvyko delegacija, atstovaujanti Tibeto Vyriausybei ir jaunajam Dalai Lamai. Tuo metu jis, baimindamasis kinų veiksmų, paliko Lhasą ir apsistojo prie sienos su Indija. Delegacijai vadovavo Ngabo Ngawangas Jigme, ministras ir pirmasis akivaizdus kolaborantas tarp aristokratų. Būtent jis, būdamas generaliniu Khamu gubernatoriumi, neturėdamas kitos išeities, įsakė pasiduoti Tibeto armijai Čamdo, taip atvėriant komunistų pajėgoms kelią į Lhasą. Po kelių metų, pabėgus Dalai Lamai, būtent N. N. Jigme kinai patikės ceremonines pareigas, kurias ankščiau ėjo Tibeto vadovas.

Ngabo vadovaujama misija, kuri buvo įgaliota tik vesti derybas dėl taikos sąlygų, pasirašė dokumentą, formaliai nulemiantį Tibeto kaip Kinijos dalies likimą. Tibetiečiams buvo netgi parodyti suklastoti jų Vyriausybės antspaudai, kurių jie nepasiėmė su savimi. Grįžęs į Tibetą, Ngabo pranešė Dalai Lamai, kad originalaus antspaudo nebuvimas atleidžia jį nuo būtinybės pripažinti dokumentą ir atveria kelią deryboms dėl naujų sprendimų. Tarsi viskas vyktų Londone, o procedūrinę klaidą būtų galima apskųsti tarptautiniam tribunolui. Naivumas tapo viena iš pagrindinių Tibeto elito nuodėmių.

2 paradoksas: Kam reikalingas susitarimas, jeigu Tibetas laikomas Kinijos dalimi?

„Septyniolikos punktų susitarimas priverčia susigėsti ne tik tuos, kurie mano, kad Tibetas buvo nepriklausoma valstybė, bet ir besilaikančius nuomonės, kad jis visada buvo Kinijos dalimi“, – sako Song Limingas, Florencijos universiteto dėstytojas ir pabėgėlis iš Tibeto.

Pasak daugelio Vakarų mokslininkų, 1912– 1951 metais Tibetas de facto buvo nepriklausoma valstybė; šios nuomonės taip pat laikėsi kai kurie Kinijos valdininkai Qing dinastijos ir respublikos laikais.

Susitarimo primetimą galima laikyti šios tezės patvirtinimu. Dar prieš pirmąjį Kinijos kariuomenės įžengimą į Lhasą 1910 m. ambanas, tai yra Kinijos imperatoriaus atstovas pavaldžiose teritorijose, atmetė idėją pasirašyti susitarimą su XIII-uoju Dalai Lama. Jo manymu, kadangi Tibetas buvo pavaldus Kinijai, nebuvo jokio poreikio pasirašyti su juo jokių traktatų.

Pirmame susitarimo punkte numatoma, kad „Tibeto tauta sugrįš į didelę gimtinės šeimą“. Tai tikriausiai reiškia, jog ankščiau ji nepriklausė šiai „šeimai“. Aštuntame punkte rašoma, kad „Tibeto kariuomenė bus palaipsniui prijungiama prie Kinijos kariuomenės ir ateityje taps Kinijos Liaudies Respublikos krašto apsaugos sistemos dalimi“. Tai turėtų reikšti, kad iki tol Tibetas turėjo savo kariuomenę ir kad Kinija nebuvo atsakinga už Tibeto sienų apsaugą. Tuo tarpu keturioliktame punkte rašoma, kad „KLR centralizuotai valdys visus tarptautinius Tibeto teritorijos kontaktus“. Tai rodo, kad iki tol Tibetas savarankiškai plėtojo diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis.

3 paradoksas: Mao susitaria su aristokratais ir vienuoliais

Susitarimu Pekinas garantavo Tibetui plačią autonomiją, vietos tikėjimo ir papročių, ypač Dalai Laimos statuso ir valdžios, pripažinimą bei puoselėjimą. Tačiau šie pažadai nebuvo vykdomi. Įdomu tai, kad Mao Zedongas ilgus metus plėtojo susitarimus su tais, kuriuos vėliau išvadino išnaudotojais.

Kinijos komunistų partija visiškai neskubėjo pradėti revoliucijos Tibete ir iš pradžių net nemėgino įvedinėti jokių reformų. Didžiajam vairininkui rūpėjo vien pavergti Lhasą, sugrįžti prie 19 a. situacijos, kuomet Quing dinastijos imperatoriai tvirtino, kad Tibetas priklauso jiems, o tam garsiai nesipriešinanti ir sumaniai laviruojanti Potala (Dalai Lamos rezidencija) valdė šalį savaip, stengdamasi nepykinti savo rėmėjo.

Partija buvo supratinga klasės priešų atžvilgiu. Atsižvelgiant į dvyliktą susitarimo punktą, „jeigu buvę valdininkai nutrauks ryšį su imperializmu ir Kuomintangu, nesipriešins ir nevykdys sabotažo aktų, ir toliau galės vykdyti savo pareigas, nepriklausomai nuo savo praeities“. Čamdo, pirmame Kinijos kariuomenės užimtame mieste, buvo įkurtas Liaudies išlaisvinimo komitetas, tarp kurio devynių vicepirmininkų buvo septyni tibetiečiai. Visi jie, išskyrus vieną komunistą, buvo kilę iš aristokratijos. Apskričių komitetuose dirbo 14 kinų ir 154 tibetiečiai. Visi jie priklausė Tibeto elitui.

Kol Lhasa reiškė norą „sugrįžti į didelės šeimos glėbį“, tol pirmininkui Mao netrukdė „feodalinė vergystės sistema“. Viešėdamas Pekine Dalai Lama, išgirdo, kad reformos bus įgyvendinamos tibetiečiams priimtinu tempu. Jos net galės būti atidėtos penkiasdešimčiai metų. Todėl Tibeto elitas nusprendė, kad budistinis Tibetas ir komunizmas gali sugyventi.

Tačiau taip neįvyko. Reformų buvo atsisakyta tik Autonominiame regione, tai yra Centriniame Tibete. Visos likusios teritorijos, apgyvendintos tibetiečių, tai yra Kham ir Amdo, 1950– 954 metais buvo formaliai prijungtos prie Kinijos provincijų. Jau 1950 m. ten buvo įvykdyta kolektyvizacija, žemės perskirstymas ir klasių kova, kurios tapo maištų ir įtampų priežastimi. Juos vainikavo 1959 m. kovą Lhasoje įvykęs sukilimas.

4 paradoksas: Liaudis nenori būti išlaisvinta

Kinijos komunistų ir tradicinio Tibeto elito susitarimo nutraukimą įdomiai interpretuoja nepaklusnus kinų rašytojas ir tyrinėtojas Wang Lixiongas. Jo manymu, Tibeto elitas komunistų politikoje įžvelgė grėsmę savo privilegijoms. Kelius tiesiančių darbininkų dienos atlyginimo įvedimas buvo palaikytas išpuoliu prieš amžiną neatlygintino darbo sistemą (ulag), nemokamos mokyklos buvo priešpriešoje su monarchijos monopoliu švietimo srityje, o žmonių su baudžiavine praeitimi siekis pagerinti savo padėtį visuomenėje tapo iššūkiu esamai socialinės hierarchijos sistemai.

1957 m. valstietis iš Lhoki buvo sumuštas savo šeimininko už tai, kad nesilaikė ulago sąlygų. Už tai dažniausiai grėsė žiaurios bausmės. Tačiau šiuo atveju auka buvo partijos narys, dirbantis vietos administracijoje. Ši byla tapo atspirties tašku Kinijos komunistų partijos politikoje, taikomoje Tibeto atžvilgiu. Partijos taikoma strategija numatė nesikišimą, tačiau šiuo atveju tai galėjo būti palaikyta iš valstiečių kilusių aktyvistų išdavyste. Po svarstymo, partija įsakė atleisti savo narius nuo ulago prievolės.

Kylant tolesnei grėsmei privilegijoms, elitas ryžosi pradėti ginkluotą sukilimą, nukreiptą į partiją. Kinijos kariuomenė pradėjo malšinti maištą, kilo susirėmimai. Skurdžiausių tibetiečių masės, nors teoriškai galėjo tikėtis savo likimo pagerėjimo įgyvendinus kinų numatytas reformas, stojo savo buvusių engėjų pusėn.

Valstiečiai laikė vienuolius ir žemvaldžius saviškiais, o štai kinus laikė svetimais ir jų bijojo. „Esant didžiuliai socialinei ir ekonominiai poliarizacijai, – rašo Wang Lixiongas, – tradiciniam Tibetui buvo būdingas vienas stulbinantis bruožas: nebuvo jokių klasinių susirėmimų. Konfliktai kildavo tarp skirtingų elitui priklausančių grupuočių arba etniniu pagrindu. Varguoliai, net jei jautė tapę priespaudos ir išnaudojimo aukomis, susitaikydavo su likimu, kuriame įžvelgdavo bausmę už praeituose gyvenimuose padarytas klaidas.

5 paradoksas: „Dievas-karalius“ stengiasi prastumti reformas marksizmo dvasioje

Kinams buvo palanku, kad XIV-asis Dalai Lama, įvykus invazijai, buvo labai jaunas ir dar nėjo savo pareigų. Tik 1950 m. lapkritį penkiolikmečiui buvo patikėta politinė valdžia ir užduotis išgelbėti šalį. Tai įvyko likus porai metų iki oficialaus valdžios perėmimo. Tai rodo, jog Tibeto elitas jau suvokė situacijos rimtumą.

Dalai Lama pasižymėjo konstruktyviu požiūriu, atvirumu ir optimizmu, kuriuos žvelgiant iš dabarties perspektyvos galima palaikyti jaunatvišku naivumu. Tačiau tuometinėje situacijoje nebuvo geresnio varianto. Po Vyriausybės sudarymo Dalai Lama išsiuntė diplomatines misijas su pavėluotu pagalbos šauksmu. Kai JAV, Didžioji Britanija ir Nepalas visiškai į tai nesureagavo, nepaisant konservatyvių patarėjų patarimų, įkalbinėjusių jį pasislėpti Indijoje, Dalai Lama mėgino susitarti su kinais.

Įsitikinęs Tibete galiojančios valdžios sistemos nesąžiningumu ir laikydamas geru ženklu vieną iš septyniolikos punktų susitarimo nuostatų, skelbiančių, kad Tibeto vietos valdžia įvykdys reformas savo valia, Dalai Lama panaikino paprotį paveldėti skolas. Jis taip pat liepė Kašagui (Vyriausybei) paruošti teismų ir švietimo reformas. „Skubinau Vyriausybę padaryti viską, kad būtų atsikratyta senų, nenaudingų praktikų. Buvau pasiryžęs paruošti Tibetą žengimui į 20 amžių“, – Dalai Lama rašė savo autobiografijoje.

1954 m. Kinijos Vyriausybės kvietimu Dalai Lama lankėsi Pekine. Mao jį pakerėjo. „Nepaisant mūsų susitikimo ceremonialumo, jis elgėsi labai draugiškai ir spontaniškai. Atrodė, kad mano abejonės buvo visiškai nepragrįstos“.

Didysis vairininkas atrodė linkęs siekti sutarimo: Mao atsisakė karinės komisarų tarybos Tibete, tikino, kad Kinija tik norinti padėti Tibetui įveikti atsilikimą, žadėjo, kad apie reformų tempą nuspręs patys tibetiečiai. Dalai Lamą pakerėjo „materialinė“ Kinijos plėtra ir, kaip pats tikina, jis pradėjo entuziastingai galvoti apie galimybes, kurias žadėjos sąjunga su Kinijos Liaudies Respublika. Jam patiko marksizmas, „sistema, besiremianti lygybe ir sąžiningumu, norinti tapti panacėja visoms pasaulio ligoms“. Dalai Lama išreiškė norą tapti partijos nariu, jis buvo paskirtas eiti ceremoninę Nacionalinio Kinijos liaudies atstovų kongreso – Kinijos parlamento pakaitalo – pastovaus komiteto vicepirmininko funkciją, o 1956 m. jis pradėjo vadovauti Tibeto autonominio regiono Paruošiamajam komitetui.

Gan greitai Dalai Lama suvokė, kad kinai kiekviename žingsnyje meluoja, yra dviveidžiai ir mandagūs vien išorėje – girdami į akis, jie nevengė apkalbinėti už nugaros. Dalai Lama pastebėjo, kad susirinkimų metu žmonės bijo garsiai išsakyti savo mintis. Dar prieš išvažiuojant iš Kinijos, jam buvo pranešta, kad nors šeimininkai stengėsi sudaryti jam gerovės iliuziją, iš tikrųjų skurdas Kinijoje buvo didesnis nei Tibete. Paskutiniu lašu jam tapo pokalbis su Mao, kurio metu Dalai Lama išgirdo, kad „tikėjimas – tai nuodai“.

Netrukus paaiškėjo, kad Kinijos valdžia nejaučia jokių nutarimų įpareigojimų, galiojančių teritorijose, kurios prieš „išvadavimą“ nebuvo kontroliuojamos Lhasos. Ten reformų įgyvendinimas buvo vykdomas prievarta: buvo konfiskuojamas turtas, jo šeimininkai buvo kaltinami nusikaltimais prieš liaudį, kai kurie iš jų buvo pasmerkti mirčiai. Apmokestinti namai, žemė, gyvuliai ir vienuolynai. Vienuoliai buvo verčiami dalyvauti parazitų naikinimo akcijose, nors tikėjimas draudė jiems žudyti bet kokias gyvas būtybes. Buvo vykdomos klajoklių gaudynės.

Rytinėje šalies dalyje, Khame, kilo ginkluotas sukilimas. Iš pradžių Dalai Lama tikėjo, kad kinų valdovas nežino, ką išdarinėja jo pavaldiniai. Siuntė jam laiškus su raginimais nustoti tyčiotis iš tibetiečių. Tik suvokęs, kad Mao liko visiškai kurčias šiems prašymams, Dalai Lama suprato, kad „pirmininko žodžiai yra tarsi vaivorykštė – galbūt gražūs, tačiau iš tikrųjų tušti“.

Daugelis patarėjų įkalbinėjo Dalai Lamą, kad jis pabėgtų į Indiją, atsisakytų septyniolikos punktų susitarimo ir suformuotų savo nuosavą Vyriausybę. Tačiau Dalai Lama nusprendė, kad tokiu būdu jis dar labiau supykins kinus ir pablogins visą situaciją. Jis stengėsi išvengti kraujo praliejimo. Tik 1959 m. kovą, kuomet kinų generolas pakvietė Dalai Lamą stebėti Kinijos šokio ansamblio pasirodymą kariuomenės štabo būstinėje, kartu pabrėždamas, kad Dalai Lama neturėtų nieko bijoti, Tibeto Vyriausybės nariai suprato, kad kinai nori pagrobti jų vadovą. Po Lhasą pasklido gandas, netrukus sukėlęs dideles demonstracijas. Minia užblokavo vasaros rezidenciją, Norbulingką, kurioje tuo metu lankėsi Dalai Lama ir privertė jį pasižadėti, kad jis nesilankys kinų kariuomenės štabe.

Persirengęs Dalai Lama, po smėlio audros uždanga ištrūko iš rūmų ir kovo 30 d. kirto sieną su Indija, tokiu būdu visiems laikams palikdamas gimtąjį Tibetą. Tačiau tai nepadėjo išvengti kraujo praliejimo. Lhasoje prasidėjo dvi dienas trukęs karas. Kariuomenė šaudė į minią, įsitikinusią, kad saugo savo Brangiausią Karalių, namai ir šventyklos buvo bombarduojamos.

6 paradoksas: Susitarimo siekia jį atmetanti pusė

Seni Tibeto kalniečiai mena laikus, kuomet Vyriausybės tremtyje ir Pekino atstovai vedė derybas, nors jos buvo neoficialios ir joms trūko konstruktyvumo. 1982 m. vykusių pokalbių metu tibetiečiai neigė septyniolikos punktų susitarimą, o kinai nuolat stengėsi juo remtis. Tibeto delegacija prašė pritaikyti Tibetui „vienos šalies, dviejų santvarkų“ formulės galiojimą, kurią Pekinas buvo pažadėjęs Taivanui. Tačiau kinai atmetė šį prašymą, aiškindami, kad Kinijos-Tibeto santykiai jau sureguliuoti septyniolikos punktų susitarimo pagalba. Nors būtent jis, ką visi nutylėjos, buvo formulės „viena šalis, dvi santvarkos“ pavyzdys.

Dalai Lama greitai suprato, kad Tibeto nepriklausomybė jau yra neįmanoma ir, nepaisant diasporos dalies pozicijos, sutelkė savo dėmesį siekti autonomijos. Tačiau net tam nebuvo jokių šansų, nes Pekinas buvo visiškai uzurpavęs Tibetą, nors jam iki šiol taip ir nepavyko pavergti tibetiečių širdžių ir protų. Liepos 22 d. Xi Jinpingas, kaip pirmasis KLR vadovas per pastaruosius trisdešimt metų, apsilankė Lhasoje. Nors Potaloje jis pasirodė užkariautojo rolėje ir jam asistavo žinomiausias kinų generolas, apie jų vizitą valstybinė žiniasklaida pranešė tik tuomet, kai vadai saugiai paliko Sniegynų šalį. Tibetietiškų paradoksų sąrašas neturi pabaigos.

Originalų tekstą lenkų k. galite skaityti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt