Naujienų srautas

Pasaulyje2026.11.17 11:00

Politikos filosofijos dėstytoja iš Serbijos: šalyje įsibėgėja demokratijos eksperimentas

Marius Jakštas, ELTA 2026.11.17 11:00

Akiplėšiškos korupcijos įpykdyti serbai nuvertė nepajudinamu atrodžiusį šalies autokratinį režimą ir tęsia demokratijos eksperimentą, Eltai pasakojo Leideno universiteto dėstytoja iš Serbijos dr. Jelena Belic. Antradienį į pirmąjį posėdį renkasi naujasis Serbijos parlamentas, kuriame daugumą užsitikrino Studentų sąrašas, sudarytas iš studentų judėjimo atrinktų, iki šiol politiniame gyvenime nedalyvavusių žmonių.

Pašnekovė visgi pabrėžia, kad Studentų sąrašas nėra politinė partija su aiškiai apibrėžta politine ideologija – tai pereinamojo laikotarpio politinis darinys.

„Jo mandatas ribotas, o pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas artimiausioje ateityje, galbūt maždaug po dvejų metų, surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus, kuriuose varžytųsi politinės partijos ir būtų užtikrintas politinis pliuralizmas“, – paaiškina Nyderlanduose įsikūrusio universiteto politikos filosofijos dėstytoja.

Todėl, pasak jos, Lietuvoje bene daugiausiai dėmesio sulaukiančiu Serbijos glaudžių ryšių su Rusija klausimu greitų pokyčių nereikėtų tikėtis: apie tai rinkimų kampanijos metu apskritai nebuvo diskutuojama. Pagrindinis Studentų sąrašo prioritetas bus korupcijos naikinimas, teisinės valstybės atkūrimas ir esminių valstybės funkcijų užtikrinimas.

„Pirmiausia ši vyriausybė turi užtikrinti, kad visuomenėje tinkamai veiktų esminiai dalykai, ir tik tada bus galima pereiti prie aukšto lygmens politikos klausimų“, – pabrėžia dr. J. Belic, turėdama galvoje ir Serbijos integracijos į Europos Sąjungą (ES) perspektyvą.

Na o vienas pirmųjų naujojo parlamento darbų, pasak jos, bus užtikrinti atsakomybę už tragediją Novi Sado rekonstruotoje geležinkelio stotyje, per kurią žuvo šešiolika žmonių ir kuri tapo ryškiu Serbijoje giliai įsišaknijusios korupcijos simboliu, mobilizavusiu serbus aktyviai balsuoti spalio 25 d. parlamento rinkimuose.

Išskirtiniame interviu Eltai ji išsamiai papasakojo apie milžinišką Serbijos studentų judėjimo nuveiktą darbą, organizacinius principus, griežtus reikalavimus į parlamentą keltiems kandidatams ir šio politinio eksperimento unikalumą. Aptartos ir paralelės su politiniais procesais Vengrijoje ir JAV, taip pat Serbijos artimiausiu metu laukiantys prezidento rinkimai.

– Lietuvoje, be abejo, buvome girdėję apie studentų protestus Serbijoje ir juos sukėlusį įvykį – Novi Sado geležinkelio stoties stogelio griūtį. Žinojome ir apie vyksiančius rinkimus. Tačiau net ir su kolegomis žiniasklaidoje visiškai nesitikėjome tokios studentų judėjimo pergalės. Tad norėčiau paklausti, kaip tai išgyvenote jūs? Ar pergalė jus nustebino? Kaip jautėtės pirmosiomis dienomis ir kokios nuotaikos dabar, praėjus porai savaičių?

– Taip, tai buvo didžiulė staigmena. Tačiau prieš paaiškindama, kodėl, norėčiau pabrėžti, kad į visa tai žvelgiu šiek tiek iš šalies, nes jau 15 metų gyvenu ne Serbijoje. Žinoma, ten turiu šeimą ir draugų, grįžtu į gimtinę, bet vis dėlto neturiu tokios tiesioginės patirties kaip žmonės, kurie paskelbus rinkimų rezultatus buvo Belgrado gatvėse. Be to, prieš mūsų pokalbį supratau, kad iš tikrųjų niekada negyvenau Aleksandaro Vučićiaus autokratinio režimo sąlygomis, nes iš Serbijos išvykau likus metams iki jo Pažangos partijos atėjimo į valdžią. Taigi pati tiesiogiai nepatyriau, ką reiškia gyventi valdant šiam režimui. Tačiau iš šeimos narių, draugų patirties ir retkarčiais lankydamasi Serbijoje susidariau tam tikrą supratimą.

Rinkimų rezultatai nustebino dėl kelių priežasčių. Pirmiausia nebuvo patikimų rinkimų prognozių. Apklausų buvo, tačiau jas visas vykdė režimo kontroliuojamos agentūros, todėl nepriklausomų apklausų nebuvo. Visos tos agentūros prognozavo dar vieną Pažangos partijos ir A. Vučićiaus pergalę. Taigi tam tikra prasme klaidžiojome tamsoje. Vis dėlto daugelis žmonių turėjo vilčių, o studentų judėjimas labai daug dirbo, kad sutelktų kuo daugiau rinkėjų. Buvo intuityviai suprantama, kad kuo didesnis bus rinkėjų aktyvumas, tuo daugiau galimybių laimėti turės Studentų sąrašas. Galiausiai taip ir nutiko.

Kita priežastis, dėl kurios rezultatai mane taip nustebino ir kuo sunkiai galėjau patikėti, susijusi su pačia rinkimų diena. Kartu su mama laukiau eilėje prie Serbijos ambasados čia, Hagoje, kad galėtume balsuoti. Eilė buvo labai ilga. Nyderlanduose buvo užsiregistravę 2 tūkst. rinkėjų – precedento neturintis skaičius. Palyginti su ankstesniais Serbijos rinkimais, rinkėjų aktyvumas Nyderlanduose buvo keturis kartus didesnis. Veikė tik viena balsavimo apylinkė, todėl teko labai ilgai laukti. Suskaičiavome – eilėje praleidome penkias valandas.

Tačiau nuotaika eilėje buvo labai pakili. Visi stebėjome, kas vyksta Serbijoje. Ten žmonės taip pat laukė prie balsavimo apylinkių dar prieš joms atsidarant. Man atrodo, kad jau iki 10 val. ryto rinkėjų aktyvumas siekė bent 12 proc. Taigi buvo ženklų, kad aktyvumas bus labai didelis, ir būtent tai visą dieną stebėjome. Galiausiai paaiškėjo, kad rinkėjų aktyvumas siekė beveik 70 proc., tiksliau, 69 su trupučiu procento. Tai buvo didžiausias rinkėjų aktyvumas per visą Serbijos istoriją.

Dar prieš paskelbiant rezultatus tai suteikė vilties, kad A. Vučićiaus valdymui gali ateiti galas. Visą dieną ši viltis augo – tiek man asmeniškai, tiek aplinkiniams, tiek žmonėms socialiniuose tinkluose. Visi labai džiaugėsi rinkėjų aktyvumu. Tačiau iš karto kilo kitas klausimas: net jeigu studentai laimės, kaip A. Vučićius pripažins pralaimėjimą? Ar jis apskritai su juo susitaikys?

Rinkimų dieną, vėlyvą popietę, režimas į Belgrado gatves pasiuntė specialiąsias pajėgas. Tai jau buvo nerimą keliantis ženklas. Aš labai bijojau, kad gali prasiveržti smurtas, nes maniau, kad net ir pralaimėjęs rinkimus A. Vučićius nepripažins pralaimėjimo ir valdžios perdavimas nebus taikus. Taigi visą dieną džiaugsmas maišėsi su baime. Tada užsidarė balsavimo apylinkės. Po valandos A. Vučićius pirmasis paskelbė rezultatus. Jis kalbėjo ramiu balsu, bet su didžiule neapykanta, ir pripažino, kad jie pralaimėjo rinkimus. Jo paskelbti rezultatai buvo beveik tikslūs. Studentų sąrašas jį įveikė maždaug 15 proc. persvara (...).

Tai buvo tarsi staigus režimo subliūškimas. Nieko neįvyko – staiga žmonės tiesiog pradėjo švęsti gatvėse. Pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose matyti, kaip specialiųjų pajėgų pareigūnai tyliai pasitraukia, sulipa į automobilius, o didžiuliai sunkvežimiai ramiai išvažiuoja iš Belgrado. Gatvėse žmonės šventė, dainavo ir džiaugėsi.

Taigi staigmena buvo dvejopa. Pirma, Studentų sąrašas laimėjo milžiniška persvara. Antra, bent jau kol kas viskas vyko be smurto, valdžios perdavimas buvo taikus. Atrodo, kad tai galima palyginti su Vengrija. Manau, taikų procesą galima paaiškinti tuo, kad balsų skirtumas buvo toks didelis, jog autokratai – tiek A. Vučićius, tiek Viktoras Orbanas – nebegalėjo nieko pakeisti. Jei skirtumas būtų buvęs mažesnis, A. Vučićius dar būtų galėjęs griebtis įvairių gudrybių, pasitelkti specialiąsias pajėgas, anuliuoti rinkimų rezultatus kai kuriose Serbijos vietovėse, surengti pakartotinį balsavimą ir galiausiai susirinkti reikiamus balsus. Tačiau persvara buvo tokia didelė, kad jis nebegalėjo to padaryti.

– Visai kaip su Trumpu Amerikoje. Buvo daug požymių, kad jis ruošė dirvą ginčyti rinkimų rezultatus, bet tada kilo šis didžiulis „mėlynasis cunamis“ (Demokratų partija triuškinamai rinkimus), kuris, regis, jį pribloškė. JAV prezidentas, net ir norėdamas, nieko nebegalėjo padaryti.

– Taip. Palyginus keturias pastarąsias, taip sakant, demokratines pergales keturiose šalyse, visur matyti didžiulis piliečių susitelkimas ir labai aukštas rinkėjų aktyvumas. Nepaisant visko – dėl Brazilijos nesu tikra, bet žinome apie įvairius institucinius kišimosi į rinkimus atvejus JAV, o Serbijoje ir Vengrijoje rinkimų sąlygos buvo itin nesąžiningos – nepaisant visų šių nesąžiningų veiksmų, mėginimų sukčiauti, papirkti rinkėjus ir panašiai, jie vis tiek pralaimėjo. Nes žmonėms viskas įgriso iki gyvo kaulo.

– Žiniasklaidoje daug prirašyta apie tai, kad dvi pagrindinės studentų judėjimo temos, kuriomis buvo grindžiama jų rinkimų kampanija, buvo korupcija ir teisinės valstybės principo užtikrinimas. Tačiau jeigu lygintume Serbijos atvejį su Vengrija ir JAV, tiek JAV demokratai, tiek Vengrijoje rinkimus laimėjusi partija „Tisza“ ne tik iškėlė panašias problemas, bet ir stengėsi parodyti, kaip korupcija ir teisinės valstybės principo pažeidimai veikia žmonių pinigines ir ekonomiką plačiąja prasme. Ar Serbijos studentai taip pat siejo šias temas su paprastų žmonių ekonominiais sunkumais, ar tiesiog sakė, kad reikia atsikratyti korupcijos ir atkurti teisinę valstybę?

– Manau, kad būtent čia šis palyginimas nebetinka. Deja, Serbijos išskirtinumas tas, kad korupcija ten labai ilgai buvo išsikerojusi klientelizmu ir protekcionizmu grindžiamoje sistemoje. Iš esmės viena politinė partija ir vienas žmogus buvo užvaldę visas institucijas. Taigi teisinės valstybės nebuvo. Kaip žinote, Vengrijoje V. Orbano režimas buvo apibūdinamas kaip valdymas pasitelkiant įstatymus, o Serbijoje A. Vučićius iš esmės valdė savo nuožiūra. Taigi padėtis buvo dar blogesnė nei Vengrijoje. Jis net nesistengė manipuliuoti įstatymais – šalį valdė visiškai pagal savo įgeidžius.

– Labiau primena Trumpą nei Orbaną...

– ...tačiau ryškiausias korupcijos pavyzdys, po kurio žmonių kantrybė galutinai trūko, buvo jūsų pokalbio pradžioje paminėtas įvykis. Visą studentų judėjimą paskatino tragedija, kai vidury dienos viešoje vietoje žuvo 16 žmonių, ant kurių užgriuvo geležinkelio stoties stogelis. Studentai iš karto suprato šio įvykio reikšmę. Tai buvo nepaprastai stiprus simbolis. Jie tiesiog pasakė: „Korupcija tiesiogine prasme žudo.“

Nuo tada buvo paskelbta daugybė vaizdo įrašų, pilietinės žurnalistikos medžiagos ir kitokios informacijos apie įvairias problemas. Ankstesnis režimas, ypač A. Vučićius, labai didžiavosi savo inicijuotais ir įgyvendintais didžiuliais infrastruktūros projektais – visos Serbijos atnaujinimu, kelių, geležinkelių, stočių, ligoninių ir kitų objektų statyba bei rekonstrukcija. Tačiau paaiškėjo, kad dėl korupcijos visi šie projektai buvo įgyvendinti labai nekokybiškai.

Architektai taip pat buvo perspėję, kad Novi Sado geležinkelio stotis nesaugi ir neturėtų būti atidaroma; ji buvo rekonstruota vos prieš kelis mėnesius iki tragedijos. Žmonės perspėjo, kad pastatas nesaugus, tačiau A. Vučićius primygtinai reikalavo atidaryti stotį, kaip ir kitus viešuosius objektus, vien tam, kad padidintų savo populiarumą tarp rinkėjų: štai, mes padarėme tą, padarėme aną. Ir tada ši didžiulė konstrukcija užgriuvo žmonėms ant galvų ir juos pražudė!

Būtent šis vaizdinys tapo lūžio tašku. Studentams nereikėjo kalbėti apie pavogtus pinigus ir panašius dalykus. Padėtis buvo daug blogesnė. Pirmoji stipri jų žinia buvo: „Korupcija tiesiogine prasme žudo.“

– Dabar pakalbėkime apie patį judėjimą. Ar jame yra kokių nors iškilių figūrų, ar tai iš apačios kylantis judėjimas, kurį vienija jo skleidžiama žinia? Papasakokite plačiau apie judėjimo sudėtį ir pobūdį.

– Tiesą sakant, manau, kad judėjimą vienija būtent tai, jog jame sąmoningai nėra vieno ryškaus lyderio.

Pokalbį pradėjome nuo staigmenų. Man pats šio judėjimo atsiradimas buvo didžiulė staigmena. Kaip žmogui, jau seniai gyvenančiam už Serbijos ribų, man buvo nuostabu staiga pamatyti, kaip visoje šalyje atsiranda šie jauni žmonės ir mėgina organizuotis. Jau vien tai buvo savitas reiškinys.

Tad apie patį judėjimą (...) Dėl įvairių priežasčių jis sąmoningai organizuotas kaip visiškai horizontali, hierarchijos neturinti struktūra. Pirmiausia studentai, nepaisydami didelių tarpusavio skirtumų, įskaitant ideologinius, buvo pasiryžę rasti ir praktiškai taikyti tokią demokratinę sprendimų priėmimo procedūrą, kuri leistų jiems priimti sprendimus ir imtis veiksmų. Tai viena priežasčių, kodėl judėjimas organizuotas horizontaliai. Prie to dar grįšiu.

Kita priežastis buvo taktinė. Bet kokį iškilų judėjimo atstovą režimas būtų nedelsdamas viešai „paskerdęs“. Režimas visiškai kontroliavo beveik visą žiniasklaidą, todėl jo propagandos mašina buvo nepaprastai galinga. Bet kuris į pirmą planą iškeltas žmogus būtų tiesiog viešai sudorotas. Todėl studentai pasitelkė savotišką partizaninę taktiką: nuolat pasirodydavo vis naujų veidų, ir režimas nežinojo, kurį dabar užsipulti. Tai buvo labai, labai protinga studentų taktika.

Grįžtant prie organizacinės struktūros, labai įdomu tai, kad studentai nuosekliai laikėsi šio principo, nors kai kurie mano sutikti studentai pasakojo, kad tai daryti buvo ir tebėra labai sunku. Judėjimą sudaro įvairūs organai, kuriuos jie vadina plenumais. Iš esmės tai yra svarstomosios asamblėjos. Serbijoje universitetai suskirstyti į fakultetus, o fakultetuose veikia įvairūs institutai. Kiekvienas universitetas ir kiekvienas jo fakultetas turi savo plenumą, savo svarstomąją asamblėją, kurioje gali dalyvauti visi to fakulteto studentai. Jie kartu sudaro darbotvarkę ir tada svarsto klausimus. Girdėjau, kad jie diskutuoja iki nukritimo (juokiasi – ELTA), ypač dėl dalykų, kuriais nesutaria, tačiau sprendimus priima bendru sutarimu.

Man tai atrodo tarsi savotiškas politinis eksperimentas, kuris tiesiog neįtikėtinas, nes dalyvauti tokiame procese reikia labai daug pastangų. Reikia būti pasirengusiam išklausyti kitaip mąstantį žmogų, kantriai ieškoti bendrų sprendimų ir tada apie juos informuoti platesnę visuomenę. Be to, studentai mėgina į panašias diskusijas įtraukti ir kitus piliečius. Kai suprato, kad tokios svarstomosios asamblėjos veikia studentų aplinkoje, jie, man atrodo, daugiau kaip prieš metus net parengė (rašytinį – ELTA) vadovą, kaip tokias diskusijas organizuoti tarp piliečių. Šį vadovą jie platino visoje Serbijoje. Kai kuriose tokiose asamblėjose dalyvavo ir mano draugai bei šeimos nariai. Šiuos vadovus paskaičiau ir pati.

Piliečiai rinkdavosi viešosiose erdvėse, nepriklausomai nuo vietos savivaldos institucijų, ir kartu svarstydavo iš anksto nustatytos darbotvarkės klausimus. Tam tikra prasme šis svarstymų modelis, sėkmingai veikęs tarp studentų, padėjo įveikti ideologinius skirtumus ir susitarti dėl tam tikrų pagrindinių principų, kurių visi įsipareigojo laikytis. Svarbiausias jų – atkurti teisinės valstybės principą Serbijoje ir atsikratyti režimo.

Vėliau šis politinio organizavimosi ir mobilizacijos modelis išplito visoje Serbijos visuomenėje. Matome, kad studentai ne tik davė pradžią tam tikriems procesams, bet ir didino žmonių sąmoningumą, vėl paskatino juos veikti.

Tai padėjo ir per pačius rinkimus. Daugybė piliečių dėl visiškai suprantamų priežasčių jautėsi atitolę nuo valstybės. Jie nebedalyvavo rinkimuose, buvo praradę viltį, o opozicinės partijos niekaip nesugebėjo jų sutelkti. Tada studentai pradėjo keliauti po visą Serbiją – bėgo, važiavo dviračiais, lankėsi viename kaime po kito, kalbėjosi su žmonėmis ir jų klausėsi. Būtent tokį organizavimosi modelį jie pasirinko. Jo pagrindas buvo įsipareigojimas laikytis teisėtų, demokratiškų procedūrų, nepaisant esminių ideologinių skirtumų. Jie susitarė dėl procedūros, o tada įsipareigojo laikytis pagal ją priimtų sprendimų. Manau, tai labai svarbu. Kadangi studentai taip veikia jau dvejus metus, tikiuosi, kad, be institucinių reformų, kurių, viliuosi, sulauksime, šie principai įsitvirtins ir politinėje kultūroje.

Nes, mano manymu, būtent politinei kultūrai labiausiai reikia pokyčių. Negali turėti demokratinių institucijų be demokratinės kultūros.

– Labai įdomu, nes išgirdęs apie „studentų judėjimą“ įsivaizdavau, kad studentai tiesiog įkvėpė tam tikrą pilietinę iniciatyvą, o tada ją perėmė platesnė visuomenė ir susiformavo didelis, įvairias grupes vienijantis politinis judėjimas. Tačiau iš jūsų pasakojimo matau, kad būtent patys studentai visa tai pasiekė milžiniškomis organizacinėmis pastangomis.

– Taip, tačiau juos taip pat palaiko daugybė piliečių. Ir ne tik dabar, ypač po rinkimų, bet apie tai dar pakalbėsime... Kai kurie piliečiai nebalsavo už A. Vučićių, o daugelis už jį balsavo dėl šantažo ar kitokio spaudimo, o ne todėl, kad iš tiesų jį palaikė.

Studentai pirmiausia padėjo piliečiams išsivaduoti iš baimės, nes protestai nuolat augo ir tapo masiniai. Prisijungdami prie jų žmonės suprato, kad stiprybė iš tiesų slypi vienybėje – tiek daug žmonių buvo supykę ant režimo. Žinoma, per tą laiką būta represijų, smurto, policija sulaikydavo ir mušdavo studentus. Vyko įvairiausių siaubingų dalykų. Tačiau žmonės matė, kaip sparčiai auga judėjimas ir kiek daug žmonių jį palaiko. Kai režimas užsipuldavo studentus, atsirasdavo daugybė juos ginančių žmonių, advokatų ir kitų pagalbininkų. Taip piliečiai pamažu tapo vis aktyvesni.

Praėjusiais metais vyko vietos savivaldos rinkimai, kurie tapo savotišku lakmuso popierėliu tam, kas bus toliau. Režimas įnirtingai stengėsi laimėti rinkimus dviejuose nedideliuose miesteliuose. Galiausiai jis laimėjo sukčiaudamas, tačiau buvo neįtikėtina matyti, kaip studentų judėjimui nepriklausantys piliečiai iš įvairių Serbijos vietų vyko stebėti rinkimų, mėgino apsaugoti rinkimų rezultatus ir pan. Tokio Serbijos visuomenės suaktyvėjimo ir sugrįžimo į politinį gyvenimą nematėme nuo Slobodano Miloševičiaus laikų.

– Skamba labai įkvepiančiai.

– Tikrai taip. Žinote, paprastai iš Serbijos ateina daugiausia blogos naujienos, todėl mane stebina ir džiugina, kad iš ten gali ateiti ir tokių įkvepiančių žinių.

Buvo ir neįtikėtinų vaizdų. Pavyzdžiui, vyksta masiniai studentų protestai, prie jų prisijungia piliečiai, iš esmės dalyvauja visa visuomenė, o paskui matai, kaip žmonės tvarko gatves. Tokie maži dalykai kaip šiukšlių rinkimas. Taip pat buvo labai nuosekliai pabrėžiama, kad protestai turi būti nesmurtiniai. Ši žinia buvo taip gerai perduota, kad studentai ir platesnis visuomeninis judėjimas – sakykime, šio laisvai organizuoto judėjimo dalyviai – nė karto neperžengė raudonos linijos.

– Antradienį įvyks pirmasis naujojo parlamento posėdis. Ko iš jo tikitės? Kaip įsivaizduojate, kas vyks parlamente? Pirmieji naujosios valdžios prioritetai, kaip minėta, bus kova su korupcija ir teisinės valstybės atkūrimas. Kaip visa tai galėtų atrodyti? Ko galima tikėtis pirmąją dieną, pirmąją savaitę?

– Manau, mūsų laukia dar viena staigmena. Tiesą sakant, man labai sunku įsivaizduoti, kaip visa tai atrodys. Kol kas žinoma – galbūt verta pakartoti pagrindinį faktą – kad studentų rinkimų sąrašą sudaro atskiri kandidatai, kurių dauguma yra universitetų profesoriai, tačiau tarp jų taip pat yra ūkininkų, aplinkosaugos aktyvistų ir kitų žmonių. Tai labai mišri grupė, kurios kiekvieną kandidatą patvirtino plenumas. Įdomu tai, kad per šią procedūrą buvo atmesti kraštutinės dešinės pažiūrų ar radikalesnes pozicijas išpažįstantys kandidatai.

Šiuos žmones vienija tai, kad nė vienas jų anksčiau nedalyvavo politikoje ir nepriklausė jokioms partijoms. Studentai būtent to ir reikalavo. Kai kurie kandidatai per protestus aktyviai reiškėsi viešumoje, komentavo įvykius, tačiau nepriklausė jokiai politinei jėgai. Tai buvo viena iš išankstinių sąlygų.

Taigi man tai atrodo kaip dar vienas eksperimentas. Netrukus pamatysime, kaip į valdžią ateina visiškai naujas politinis darinys. Jis turi daugumą parlamente. Tai nėra politinė partija, o kandidatų sąrašas. Šie žmonės nesudaro jokios organizacijos, tačiau visus juos, kaip jau minėjau, patikrino ir patvirtino studentų judėjimas.

Įdomu tai, kad studentai pareikalavo, jog kiekvienas kandidatas pasirašytų įsipareigojimą laikytis tam tikrų principų. Vienas jų – dirbti visuomenės labui. Ši žinia skambėjo nuo pat pradžių, o studentai ją patvirtino savo veiksmais: tvirtu įsipareigojimu siekti bendrojo gėrio ir ginti viešąjį interesą.

Tai visiška priešingybė tam, kaip paprastai suvokiama politika ir ką su ja padaro korupcija. Tada viskas sukasi apie asmeninę naudą, savanaudiškus interesus, institucijų griovimą, viešųjų išteklių grobstymą ir panašius dalykus. Studentai nori, kad jų iškelti kandidatai į parlamentą siektų visiškai priešingo tikslo – bendrojo gėrio.

– To, kam politika ir turėtų būti skirta...

– Teisingai, būtent to, kam politika ir turėtų būti skirta. Ir jei galiu šiek tiek nukrypti nuo temos, įdomu tai, kad judėjimo pradžioje studentai save vadino apolitiškais. Deja, Serbijoje pati politikos sąvoka turi labai blogą reputaciją. Ji siejama su korupcija, asmeninės naudos siekimu ir panašiais dalykais. Todėl studentai sakė: „Mes esame apolitiški.“

Tačiau, be abejo, jų pradiniai reikalavimai buvo politiniai, ir netrukus jie suprato, kad jų veikla nėra apolitiška. Tai tiesiog kitokia politika, kurią jie dabar siekia įgyvendinti. Manau, tai gerai. Kaip ir sakėte, būtent tokia politika ir turėtų būti.

Taigi man svarbiausias klausimas – kaip šis politinis darinys veiks? Juk paprastai politinės partijos, bent jau idealiu atveju, taip pat yra atskaitomybės užtikrinimo mechanizmas. Jos prižiūri, kad parlamentarai laikytųsi savo programos – bent jau teoriškai turėtų jos laikytis – ir neperžengtų iš rinkėjų gauto mandato ribų. Politinės partijos turėtų tai kontroliuoti.

Dabar studentai teigia patys stebėsiantys, ką veikia jų iškelti kandidatai. Todėl man labai įdomu, kaip šis atskaitomybės mechanizmas veiks.

Atsižvelgiant į tai, ką studentai nuveikė per pastaruosius dvejus metus, jie įrodė, kad – galbūt būtent dėl bendrų svarstymų ir kolektyvinio mąstymo – galiausiai galima priimti išmintingesnius sprendimus. Studentai visada buvo trimis žingsniais priekyje režimo, todėl šis tiesiog nesugebėjo su jais susidoroti. Valdžia nežinojo, ką su jais daryti. Tikiu, kad ir dabar jie yra trimis žingsniais priekyje.

Pavyzdžiui, jau žinoma, kas bus kandidatas į ministro pirmininko pareigas, tačiau jo pavardė dar nepaskelbta. Taip pat jau parengtas konkrečių reikalavimų, kuriuos pateiks naujieji parlamentarai, sąrašas ir kiti dalykai. Studentai tiesiog veikia nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Taigi parlamento posėdis bus staigmena. Kaip viskas atrodys, parodys laikas.

Vienas pirmųjų reikalavimų bus užtikrinti atsakomybę už tai, kas įvyko Novi Sade – nustatyti, kas tiesiogiai atsakingas už tragediją ir kam turi būti taikomos sankcijos. O tada, žinoma, reikės atkurti teisinės valstybės principą. Kol kas tai tik principas, kurį reikės paversti konkrečiomis politikos priemonėmis.

Viena tokių priemonių, žinoma, bus žiniasklaidos išlaisvinimas. Šiuo požiūriu padėtis panaši į Vengrijos. Įdomu tai, kad šie pokyčiai jau vyksta, nors naujasis parlamentas dar nepradėjo darbo. Nepamirškime, kad režimas vis dar valdžioje (interviu vyko penktadienį, lapkričio 13 d. – ELTA). Dabar išgyvename pereinamąjį laikotarpį. Tačiau institucijos jau pradeda veikti, nes žmonės nebebijo šio autokrato ar net diktatoriaus, kuris viską stebėjo, iš esmės visus šnipinėjo ir sekė kiekvieną jų žingsnį. Dabar šios baimės nebėra, žmonės jaučiasi laisvi, o institucijos pamažu pradeda dirbti savo darbą.

Institucijose vis dar yra žmonių, išsaugojusių sąžiningumą ir turinčių profesinės kompetencijos. Pavyzdžiui, oficiali institucija, prižiūrinti, ar transliuotojai laikosi etikos ir žurnalistikos standartų, pagaliau pradėjo bent iš dalies vykdyti savo funkcijas. Ji trumpam sustabdė kai kurių labiausiai propagandinių televizijos laidų transliavimą.

Žinoma, studentai primygtinai reikalauja, kad viskas būtų daroma laikantis įstatymų. Negalima priiminėti skubotų, savavališkų sprendimų. Visi veiksmai turi turėti teisinį pagrindą. Taigi kai kurios institucijos jau pradeda veikti. Šiuo metu vyksta daug sulaikymų. (...) Buvo sulaikyta net aukšto rango policijos pareigūnų, kuriems pareikšti įvairūs kaltinimai, įskaitant smurtą prieš studentus. Būtent tokia ir buvo studentų judėjimo idėja: ne primesti savo valią piliečiams, o suteikti jiems pakankamai galių, kad jie, kaip ir visi padorūs žmonės, vis dar dirbantys korumpuotose institucijose, galėtų išsivaduoti iš baimės ir tinkamai atlikti savo darbą. Ir dabar vis dažniau matome, kad būtent taip ir vyksta.

– Mums Lietuvoje vienas labiausiai rūpimų klausimų, susijusių su Serbija, yra jos santykiai su Rusija. Ar matyti ženklų, kad Serbija ketina atsikratyti šios priklausomybės? Ir kita monetos pusė: kaip bus su europine integracija? Suprantu, kad dar gerokai per anksti prognozuoti, kas nutiks, bet gal nujaučiate? Gal studentai jau yra ką nors apie tai pasakę – kad nori eiti europiniu keliu, atsikratyti Rusijos ekonominės įtakos ir pan.?

– Pirmiausia, manau, svarbu nepamiršti, kad į valdžią ateisiantis Studentų sąrašas yra laikinas, pereinamojo laikotarpio politinis darinys. Jo mandatas ribotas, o pagrindinis tikslas – sudaryti sąlygas artimiausioje ateityje, galbūt maždaug po dvejų metų, surengti laisvus ir sąžiningus rinkimus, kuriuose varžytųsi politinės partijos ir būtų užtikrintas politinis pliuralizmas.

Taigi šis pereinamojo laikotarpio mandatas, mano manymu, ir bus pagrindinis būsimos vyriausybės dėmesio objektas. Žinoma, ji negalės tylėti tokiais svarbiais klausimais, tačiau jie nėra pagrindiniai jos prioritetai. Kaip minėjau, per rinkimų kampaniją apie juos net nebuvo kalbama. Kita vertus, kai kurie studentų siekiai savaime atitinka europines vertybes: teisinės valstybės principo laikymasis, laisva žiniasklaida, laisvi ir sąžiningi rinkimai. Taigi jie jau praktiškai įgyvendina europines vertybes. Be to, Europos Komisija jau užmezgė ryšius su kai kuriais Studentų sąrašo kandidatais.

Kalbant apie Rusiją, iš tiesų nežinau, kas bus, nes, kaip jau sakiau, kandidatų asmeniškai nepažįstu. Kai kurie jų dabar labiau matomi viešumoje ir pasisako įvairiais klausimais (...). Pagrindinė žinia yra ta, kad reikia atkurti visą visuomenę, visą institucinę sistemą, užtikrinti biudžeto stabilumą, kad žmonės gautų pensijas ir panašiai. Kitaip tariant, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad tinkamai veiktų kasdieniam gyvenimui būtini dalykai.

Santykiuose su ES taip pat yra tam tikrų keblumų, nors padėtis jau keičiasi. Kai kurie Europos Parlamento nariai ir atskiros politinės frakcijos labai palaikė studentus. Tačiau, deja, Europos Komisija, bendradarbiaudama su A. Vučićiumi, suteikė jo valdžiai daug legitimumo. Dėl to studentų akyse susiformavo neigiamas Europos Komisijos įvaizdis.

Dabar tai keičiasi, nes Europos Komisija, visų pirma, nėra visa Europos Sąjunga, be to, pačios ES institucijos yra įvairialypės, ypač Europos Parlamentas, kaip jau minėjau. Todėl tikiuosi, kad Serbijai vėl atsivers kelias į Europos Sąjungą. Taip pat labai viliuosi, kad ES bus pakankamai supratinga ir tuo metu, kai naujoji vyriausybė dar tik formuosis, o ką tik iškovota demokratija stovės ant labai trapių pamatų, nekels jai sudėtingų klausimų. Pirmiausia ši vyriausybė turi užtikrinti, kad visuomenėje tinkamai veiktų baziniai dalykai, ir tik tada bus galima pereiti prie aukšto lygmens politikos klausimų.

– Pereikime prie prezidento rinkimų. Jie Serbijoje turi įvykti iki metų pabaigos. Ką apie juos girdite? Kas galėtų kandidatuoti? Ar viskas vyks panašiai kaip per parlamento rinkimus? Gal kandidatus rinks tie patys plenumai?

– Tai bus dar viena staigmena. Pirmiausia studentų judėjimas iškels savo kandidatą. Kol kas nežinoma, kas jis bus, tačiau sklando gandai – nors oficialiai nieko nepaskelbta – kad savo kandidatą jie jau turi.

Tačiau neaišku, kas bus kiti kandidatai. Prieš parlamento rinkimus studentų judėjimas paprašė opozicinių partijų pasitraukti iš rinkimų kovos (...) ir paremti judėjimą. Dauguma jų taip ir padarė. Kai kurios partijos vis dėlto dalyvavo rinkimuose savarankiškai, tačiau pralaimėjo ir negavo nė vienos vietos parlamente. Todėl jos gali apskritai išnykti kaip politinės partijos.

Dabar man kyla klausimas, į kurį neturiu atsakymo: ar per prezidento rinkimus bus pasirinkta tokia pati strategija? Ar, be Studentų sąrašo kandidato, savo kandidatus iškels ir opozicinės partijos? Nežinau. Buvusi valdančioji Pažangos partija kol kas neturi kandidato, nes A. Vučićius nebegali kandidatuoti – jis jau pasiekė Konstitucijoje nustatytą kadencijų ribą. O kadangi visa partija buvo tarsi pokštas, vieno žmogaus spektaklis, ji neturi ką pasiūlyti vietoj jo. Neaišku, ką jie darys. Įsivaizduoju, kad mėgindami išlikti kaip politinė partija jie vis dėlto iškels kokį nors kandidatą, tačiau tai atrodys apgailėtinai. Manau, kartu su A. Vučićiaus žlugimu žlunga ir ši politinė partija.

Taip, jie turės daug vietų parlamente. Pamatysime, kaip elgsis. Tačiau Studentų sąrašas turi daugumą, todėl buvę valdantieji galės tik kritikuoti. Tik ta jų kritika... Atsižvelgiant į dabar atsiskleidžiantį nekompetencijos ir korupcijos mastą, jie visuomenės akyse visiškai neturi nei patikimumo, nei reputacijos, kad galėtų kaip nors kritikuoti būsimą vyriausybę.

Taigi manau, kad prezidento rinkimai bus dar viena staigmena. Tikiuosi, kad Studentų sąrašas iškels gerą kandidatą ir jis bus išrinktas prezidentu. Tada jie galėtų iš tikrųjų įtvirtinti savo valdžią, o vyriausybė laikytųsi pradinio studentų judėjimo pažado. Juk teisinė valstybė reiškia valdžių padalijimą: kiekviena institucija atlieka savo darbą ir prižiūri kitas. Būtent to ir tikiuosi.

Problema ta, kad... Iš esmės Serbija yra parlamentinė demokratija, todėl parlamentas anksčiau turėjo daug įgaliojimų ir galių. Tačiau A. Vučićius perėmė didelę dalį valdžios ir sutelkė ją prezidento rankose. Taigi jei naujiesiems politikams iš tiesų pavyks atkurti teisinę valstybę, tikimasi, kad prezidento vaidmuo nebebus toks svarbus, koks buvo valdant A. Vučićiui.

Taigi konkretesnio atsakymo neturiu. Tai bus dar viena staigmena. Pamatysime, ką jie sugalvojo.

– Iš visko, ką pasakojate, panašu, kad jie tikrai įgavo pakankamai pagreičio, jog pasiektų savo.

– Tikrai taip. Ir žinote, nuostabu stebėti visus šiuos jaunus žmones. Man net įdomu, kaip jie sugeba mokytis ir laikyti egzaminus. Man atrodo, kad dauguma jų jau prarado vienus studijų metus (...). Tačiau jie tikrai labai sumanūs, mąsto keliais žingsniais į priekį, todėl manau, kad sugalvos ką nors gero.

– Iš to, ką girdžiu, susidaro įspūdis, kad entuziazmas dėl visų šių pokyčių anaiptol neišblėso. Bent jau jūsų atveju, o tikriausiai ir tarp Serbijos gyventojų. Neatrodo, tarsi rinkimai ėjo ir praėjo, o po jų gyvenimas teka įprasta vaga.

– Ne, manau, žmonės vis dar labai džiaugiasi. Ir aš taip pat. Mus džiugina jau vien tai, kad atsirado galimybė ką nors pakeisti, nes anksčiau tai atrodė neįmanoma. Atrodė neįmanoma patraukti atsakomybėn bent vieną su režimu susijusį žmogų.

Žinote, pirmiausia niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn už tai, kas įvyko Novi Sade. Vidury dienos žuvo 16 žmonių, nes jiems ant galvų užgriuvo plytos. Buvo žmonių, kurie automobiliais partrenkdavo pėsčiuosius, užmušdavo juos gatvėse ir už tai nesulaukdavo bausmės. Paaugliai šaudydavo mokyklose ir likdavo nenubausti, nes buvo kokių nors įtakingų asmenų vaikai.

Taigi buvo plačiai paplitęs nebaudžiamumo jausmas ir įsitikinimas, kad režimas nepajudinamas, visagalis ir pan. O dabar kasdien vyksta sulaikymai, sustabdytos A. Vučićiaus propagandinės laidos, vis dar plinta vaizdo įrašai, kuriuose jis mėgina kreiptis į tautą, bet atrodo toks apgailėtinas, kone graudus – štai jis savo partijos būstinės virtuvėje tepasi sumuštinius. Neįtikėtina matyti, kaip šis, regis, visagalis žmogus dabar atrodo toks apgailėtinas.

Neseniai paklausiau vieno Serbijoje gyvenančio draugo: „Na, kaip laikaisi? Ką šiomis dienomis veiki?“ Jis atsakė: „Tiesiog valgau spragėsius ir kiaurą parą žiūriu žinias.“ Tai tikrai nuostabu.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą

Naujausi, Skaitomiausi