LRT ieško sprendimų
Migrantai Druskininkuose

Pasaulyje

2021.08.03 18:20

Suomija migrantų srautą sustabdė dvišaliu susitarimu su Rusija: ar galėtume tokiu pavyzdžiu sekti ir mes?

Giedrė Trapikaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.08.03 18:20

Suomija prieš kelerius metus susidūrė su iš dalies panašia situacija, kokia šiuo metu yra Lietuvoje. Tada migrantai į šalį vyko per Rusiją. Jau ir taip daug prieglobsčio prašytojų tuomet sulaukusi Suomija griežtino sienos kontrolę ir įstatymus, tačiau iš esmės minėtas migrantų srautas sustojo po dvišalio susitarimo su Rusija.

Į Lietuvą šiemet bandė patekti daugiau nei 3 tūkst. neteisėtų migrantų. Dėl tokios situacijos stiprinama sienos apsauga, Lietuvai paramą teikia Europos Sąjunga. Vis dėlto pažymima, kad dalis migrantų gaus prieglobstį ar laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, todėl svarbu galvoti ne tik apie didesnį pareigūnų skaičių, bet ir apie migrantų integraciją. „LRT ieško sprendimų“ komanda domisi, kokių veiksmų dėl migrantų srautų ėmėsi kitos valstybės ir kokių gerųjų praktikų turime Lietuvoje.

Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.


Taip pat skaitykite

Kai kurie politologai pabrėžia, kad tiesioginių derybų su Baltarusija Lietuvos politikai greičiausiai nesiims, o jei ir imtųsi – tai esą būtų tik trumpalaikis sprendimas. Lietuvoje veikiantys nevyriausybininkai ragina atkreipti dėmesį į Suomijoje steigtus priėmimo centrus, kai sprendžiant migrantų apgyvendinimo klausimą buvo įtraukta vietos valdžia ir nevyriausybinės organizacijos.

Migrantų srautas iš Rusijos sustojo po susitarimo

Suomija su staiga išaugusiu migrantų srautu, atvykstančiu per Rusiją, susidūrė 2015 metų pabaigoje. Pasak Helsinkio universiteto profesoriaus Osteno Wahlbecko, staigus migrantų vykimas į šiaurinę Suomijos dalį buvo netikėtas, nes iki tol Rusija iš savo pusės labai griežtai ir efektyviai kontroliavo judėjimą per sieną.

„Tuometis laikotarpis sufleruoja, kad Rusija norėjo parodyti, jog kontroliuoja migracijos bangas, o Europa turi žinoti, kad prieglobsčio prašytojai gali atvykti ir per Rusiją. Nors iki šiol neaišku, kiek Rusija, kaip valstybė, buvo įsitraukusi į migrantų atvykimą, neabejotina, kad vietinės valdžios atstovai turėjo žinoti apie tai, nes be bendradarbiavimo su Rusijos pasieniečiais kirsti sieną prieglobsčio prašytojams yra neįmanoma“, – teigia migracijos mokslininkas.

LRT RADIJO bendradarbė Suomijoje Aurelija Kaškelevičienė teigia, kad apie Rusijos įsitraukimą organizuojant migrantų srautus kalbėjo ir dalis politikų.

„Tuometis Suomijos užsienio reikalų ministras Timo Soini aiškiai pasakė, kad tai yra hibridinis karas. Atvirai buvo teigiama, kad Rusija tiesiog praleidžia migrantus Šiaurėje, Laplandijoje, per sieną. Manoma, jog tai buvo organizuota. Iš Rusijos pusės siena buvo visiškai neprižiūrima, nekontroliuojama. Tie migrantai tiesiog bandė patekti į Suomiją ir pateko“, – sako A. Kaškelevičienė.

Tuometis Suomijos užsienio reikalų ministras Timo Soini aiškiai pasakė, kad tai yra hibridinis karas. Atvirai buvo teigiama, kad Rusija tiesiog praleidžia migrantus Šiaurėje, Laplandijoje, per sieną.

A. Kaškelevičienė

Tiesa, Rusijos pareigūnai atkakliai neigė valdę migrantų srautus Europos link. Vadinamuoju Arkties keliu prieglobsčio prašytojai kiek anksčiau vyko ir į Norvegiją. Iš pradžių vizų neturintys žmonės į Suomijos teritoriją atvykdavo su dviračiais, nes Rusija neleisdavo savo sienos kirsti pėsčiomis. Vėliau Suomija sugriežtino patekimą, leido migrantams atvykti tik automobiliais.

Pasak LRT RADIJO bendradarbės, stengdamasi suvaldyti srautą, Suomija sugriežtino įstatymus ir sąlygas, kuriomis prieglobsčio prašytojai galėjo likti šalyje. Pakeitimai pasunkino šeimų susijungimą, sutrumpintas laikas, kai galima apskųsti sprendimus dėl nesuteikto prieglobsčio ar pakartotinai teikti paraiškas.

Helsinkio universiteto profesoriaus O. Wahlbecko teigimu, 1340 kilometrų besitęsiančios Suomijos ir Rusijos sienos iš Suomijos pusės iš esmės stiprinti visgi neprireikė. Per kelis mėnesius iš Rusijos atvykus maždaug 2 tūkst. prieglobsčio prašytojų, jų srautas sustabdytas po dvišalio susitarimo.

Pasak A. Kaškelevičienės, derybos su Rusija vyko aukščiausiu lygiu, inicijavus Suomijos prezidentui Sauli Niinisto.

„Buvo susitarta, kad pusę metų Suomijos ir Rusijos sieną Šiaurėje gali kirsti Suomijos, Rusijos ir Baltarusijos piliečiai ir jų šeimų nariai. Dėl to susitarus situacija nurimo, žurnalistų teigimu, net šiek tiek ir prisimiršo. Vėliau pradėta žiūrėti į konkrečius atvykusiųjų atvejus. Bet kito tokio antplūdžio jau nebebuvo“, – teigia LRT bendradarbė.

Susitarimo sąlygos neaiškios

Helsinkio universiteto profesorius, kaip mokslininkas, nesiima vertinti, ką Suomija turėjo įsipareigoti Rusijai, kad migrantų srautai būtų sustabdyti. Oficialaus susitarimo teksto, anot jo, nėra.

Po Suomijos ir Rusijos prezidentų susitikimo 2016 kovą Suomijos prezidentūros išplatintame spaudos pranešime cituojami abiejų šalių vadovai (ir Vladimiras Putinas). Jų teigimu, sankcijos tarp Europos Sąjungos ir Rusijos sumažino prekybą tarp šių šalių, o S. Niinisto pareiškė, kad būtų naudingiausia, jei būtų įvykdyti vadinamieji Minsko susitarimai ir sankcijos būtų panaikintos.

Kai kurie apžvalgininkai primena, kad iki šio susitarimo, po Rusijos agresijos Ukrainoje, Helsinkis buvo apribojęs dvišalius santykius su Maskva. Dalis politologų pabrėžia, kad dvišalėmis derybomis buvo susilpnintos Europos Sąjungos galimybės vykdyti bendrą politiką Rusijos atžvilgiu. Taip pat yra svarstančių, kad migrantų srautu ir susitarimu su Suomija Rusijai bent kuriam laikui pavyko užsitikrinti, jog kaimyninė šalis bijotų imtis žingsnių narystės NATO link.

Tuometę Suomijos situaciją vertinantys apžvalgininkai pabrėžia, kad ši šalis 2015 metais susidūrė su beprecedenčiu prieglobsčio prašytojų skaičiumi. 2015 metais iš viso Suomija gavo 32 tūkst. tokių paraiškų, daugiausia iš Irako ir Afganistano piliečių, taip pat iš Somalio bei Sirijos, tai 9 kartus daugiau nei ankstesniais metais. 2015–2016 metais su vadinamąja pabėgėlių krize susidūrė ir kitos Europos Sąjungos šalys.

Ar Lietuva galėtų tartis su Baltarusija?

Po susitarimo su Rusija prieglobsčio prašytojų srautas iš šios šalies į Suomiją sustojo. Svarstant, kaip sustabdyti į Lietuvą per Baltarusiją atvykstančių migrantų srautą, taip pat pasigirsta raginimų derėtis su Minsku, jei ne pačiai, tai per trečiąsias šalis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius teigia, kad derybas su Rusija vedusi Suomija visgi buvo kitokioje situacijoje.

„Suomijos ir Rusijos santykių istorija yra labai specifinė ir ji turbūt buvo gerokai palankesnė galimybei kokiu nors lygiu kalbėtis Rusijos ir Suomijos pareigūnams. Taip pat Suomijos politika Rusijos atžvilgiu neprilygsta Lietuvos politikai tiek Rusijos, tiek Baltarusijos atžvilgiu. Mūsų ir retorika, ir visa kita keletą dešimtmečių yra griežta ir gana radikali, ir ji yra bendra“, – teigia politologas.

Pasak L. Jonavičiaus, tarp Lietuvos ir Suomijos pozicijų kaimyninių šalių atžvilgiu yra gerokai daugiau skirtumų nei panašumų, todėl jis teigia nematantis didelių prielaidų ir pagrindo kalbėti apie Lietuvos vykimą į Baltarusiją ir bandymą geranoriškai susitarti.

„Tas dialogas su Lukašenka čia ir dabar galbūt galėtų būti veiksmingas trumpuoju, vos ne savaičių, laikotarpiu, kad štai, savaitę migrantų nebebus. Bet tai niekaip neužkirs kelio perspektyvai, kad režimas vėl nenorės pasinaudoti šiuo instrumentu, kai jam atsiras poreikis arba pasikeis politinės aplinkybės.

Tas dialogas su Lukašenka čia ir dabar galbūt galėtų būti veiksmingas trumpuoju, vos ne savaičių, laikotarpiu, kad štai, savaitę migrantų nebebus.

L. Jonavičius

Tai čia yra pasirinkimo klausimas, ką mes norime daryti. Ar rodyti, kad sugebame spręsti problemą čia ir dabar ir turėti tą dialogą, bet iš esmės – turėti galimybę su šiomis problemomis vėl susidurti po kelių mėnesių ar metų. Čia yra esminė problema“, – sako Vilniaus universiteto dėstytojas.

L. Jonavičius pabrėžia, kad ir Europos Sąjungos pajėgumai padėti Lietuvai šioje situacijoje nėra iki galo aiškūs. Jis primena, kad yra su dideliais migrantų srautais susidūrusių bendrijos šalių, joms iki šiol kyla problemų grąžinant prieglobsčio prašytojus į jų kilmės šalis, ypač – į Iraką.

„Imigracija, ypač paskutiniais metais, ir ta migracija, kuri yra skatinama dėl politinių priežasčių, kuri yra susijusi su nusikalstama veikla, yra tikrai labai sunkiai kontroliuojama netgi tokioms veikėjoms kaip Europos Sąjunga ir Jungtinės Amerikos Valstijos. (...)

Sunku tikėtis, kad yra koks nors vaistas nuo problemos, su kuria mes susidūrėme, nes pasaulis susiduria jau gana seniai ir gana seniai negali jos išspręsti, reikia tiesiog objektyviai žvelgti realybei į akis. Svarbu suprasti, kad tai yra tikrai didžiulis iššūkis, kad tai nėra tas iššūkis, kurį kas nors gali išspręsti čia ir dabar“, – pabrėžia politologas.

Kaip Suomija sprendė apgyvendinimo klausimą?

Suomijai, susidūrusiai su rekordiniais prieglobsčio prašytojų skaičiais, teko ieškoti greito sprendimo dėl atvykusių žmonių apgyvendinimo. Pasak Helsinkio universiteto profesoriaus O. Wahlbecko, tai buvo vienas didžiausių iššūkių, tačiau, įtraukus vietos bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas, jį pavyko išspręsti.

„Tam, kad būtų užtikrinta tam tikra į šalį atvykusių žmonių kontrolė, Šiaurės Suomijoje buvo steigiami registracijos centrai. Visi atvykę prieglobsčio prašytojai šiuose centruose buvo registruojami. Čia jie galėjo kelias dienas pagyventi, vėliau buvo perkeliami į priėmimo centrus, tų centrų reikėjo greitai įkurti visoje šalyje.

Toks sprendimas reikalavo glaudaus valstybės, vietinės valdžios ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo. Visi jie buvo įtraukti, ieškojo vietų, kur apgyvendinti žmones“, – teigia O. Wahlbeckas.

Pasak mokslininko, stengiantis surasti pakankamai vietų dideliam prieglobsčio prašytojų skaičiui, priėmimo centrai kurti visoje šalyje. Kitaip nei dabar Lietuvoje, Suomijoje tuomet steigti gerokai mažesni centrai.

„Iš vienos pusės – aišku, kad mažesni centrai veikia geriau ir padeda lengviau integruotis į vietos bendruomenę, iš kitos pusės – klausimas, kiek šalis pajėgia tam skirti lėšų“, – sako Helsinkio universiteto profesorius. Jo teigimu, nors priėmimo centrus valdo skirtingi administratoriai, jiems visiems už šią veiklą moka valstybė. Mokslininkas išskiria Raudonojo Kryžiaus vaidmenį kuriant tokius centrus.

Iš vienos pusės – aišku, kad mažesni centrai veikia geriau ir padeda lengviau integruotis į vietos bendruomenę, iš kitos pusės – klausimas, kiek šalis pajėgia tam skirti lėšų.

O. Wahlbeckas

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programų vadovė Eglė Samuchovaitė teigia, kad, spręsdama atvykusių žmonių apgyvendinimo klausimą, Lietuva turėtų atkreipti dėmesį į Suomijos pavyzdį.

„Buvo pritaikytos ir tam tikros senos turėtos vietos. Tik čia labai svarbu akcentuoti, kad jos buvo pritaikytos. Reikėjo skirti finansų ir tą infrastruktūrą sutvarkyti, kad ji atitiktų bent minimalius standartus. Antras dalykas – buvo stengiamasi skaidyti žmones pagal grupes.

Pavyzdžiui, vienoje vietoje apgyvendinti nelydimus nepilnamečius, atskirti šeimas. Tai tam tikra prasme taupo resursus, nes tu vienoje vietoje ar keliuose centruose turi vienodų paslaugų reikalaujančius žmones“, – pastebi E. Samuchovaitė.

Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovės, kitaip nei Lietuva, Suomija neribojo prieglobsčio prašytojų judėjimo laisvės. Anot jos, sulaikymo centrų skaičius iš principo buvo labai nedidelis ir žmonės galėjo judėti. E. Samuchovaitė pabrėžia, kad priėmimo centruose buvo po bent vieną slaugytoją, kuris galėdavo nusiųsti prieglobsčio prašytoją pas gydytoją. Tai, anot pašnekovės, leisdavo užtikrinti geresnę į Suomiją atvykusių žmonių sveikatos priežiūrą.

Tokiuose centruose taip pat buvo teikiama socialinių darbuotojų, vertėjų pagalba, pasitelkti savanoriai, organizuojamas užimtumas.

„Šalia to informavimo apie tai, kokiomis sąlygomis gyveni, kokios čia taisyklės, kokios tavo teisės ir pareigos, buvo netgi ir kursas apie Suomijos visuomenę. (...) Tos temos įvairios – ir apie lygybę, ir apie vaikų bei moterų teisių apsaugą. Kad tiesiog suprastum, kokiame kultūriniame kontekste atsiradai ir ką šioje visuomenėje svarbu suvokti, kokių taisyklių visi kartu laikomės“, – teigia E. Samuchovaitė.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programų vadovė pastebi, kad prieglobsčio prašytojus apgyvendinant tokiuose centruose Suomijai kilo iššūkių, reikėjo nemenkų finansinių ir žmogiškųjų resursų. Pasak LRT RADIJO bendradarbės A. Kaškelevičienės, sunkumų kilo ir siekiant užtikrinti į šalį atvykusių vaikų ugdymą. Klaidų, anot jos, neišvengta pradėjus dirbti skubiai apmokytiems darbuotojams, kurie svarstė prieglobsčio suteikimo atvejus.

Svarbus dialogas su vietos bendruomene ir valdžia

A. Kaškelevičienė pastebi, kad 2015–2016 metais Suomijoje kilo nesutarimų ir visuomenėje, nes gyventojai migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu buvo nusiteikę skirtingai. Dalis žmonių buvo pasirengę priimti karo pabėgėlius, ypač iš Sirijos. Buvo sprendžiama, kaip jiems suteikti pagalbą drabužiais ar elementariais buitiniais dalykais.

„Aišku, buvo ir kita grupė, kuri sakė, kad pirmiausia reikia uždaryti visas sienas, jokių migrantų, pabėgėlių, jokio prieglobsčio. Pirmiausia jie buvo susirūpinę dėl saugumo. Kai kuriose vietovėse netgi buvo rengiamasi organizuoti gyventojų grupes, kurios užtikrintų saugumą – vietinius budėtojus, kad vietiniai gyventojai ramiau jaustųsi. Labai skirtingai žmonės reagavo ir buvo toks lyg ir susipriešinimas“, – teigia LRT RADIJO bendradarbė.

Pasak O. Wahlbecko, visuomenės nuomonės išsiskyrė ir dėl priėmimo centrų, vieni gyventojai jų steigimą palaikė, kiti – priešinosi ir rengė demonstracijas.

„Tai rodo, kad vietinė bendruomenė turi būti įtraukta į šį klausimą. Vietinė valdžia turi turėti tam tikrą įtaką sprendžiant, kur ir kokie priėmimo centrai yra kuriami, bendruomenės nuomonė taip pat turi būti išklausyta. Tai ypač svarbu ilguoju laikotarpiu.

Dažnai nutinka, bent jau Suomijoje, kad teisiniai procesai svarstant, ar suteikti prieglobstį, ar ne, tęsiasi labai ilgai. Tai reiškia, kad žmonės šiuose priėmimo centruose būna ilgą laiką, kartais – ir kelerius metus.

Tuomet svarbu, kad jie galėtų integruotis į visuomenę. Todėl reikia vietos bendruomenę ir valdžią įtraukti nuo pat pradžių, nes tokios situacijos iš tiesų reikalauja ilgalaikių sprendimų“, – pabrėžia Helsinkio universiteto profesorius.

Pasak mokslininko, atvykusiųjų integraciją Suomijoje paskatina ir tai, kad tiems prieglobsčio prašytojams, kurių tapatybė yra nustatyta, po trijų mėnesių nuo paraiškos teikimo leidžiama dirbti. O. Wahlbeckas svarsto, kad tokia politika gali būti naudinga šalyje trūkstant darbo jėgos.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programų vadovė taip pat išskiria dialogo su vietos bendruomene svarbą. Pasak E. Samuchovaitės, žmonių grąžinimas į kilmės šalis gali užtrukti ir ilgiau, todėl reikės spręsti jų apgyvendinimo klausimą. Pašnekovės teigimu, dabar visuomenėje kylančių įtampų būtų buvę mažiau, jei su bendruomenėmis būtų kalbama iš anksto, atvirai ir sąžiningai, kad jos būtų telkiamos.

Žinote pavyzdžių, kaip kiti sprendžia tam tikras problemas ir kokius sprendimus taiko? Parašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.