Prieš 20 metų visuomenė atleido Kremliui už abejingumą nuskendusio atominio povandeninio laivo „Kursk“ įgulos žūčiai ir tokiu būdu nesąmoningai padėjo valdžiai įvesti šalyje griežtą kontrolę. Konstantinas Eggertas mano, kad šiandien tai būtų neįmanoma, rašo „Deutsche Welle“.
„Jis nuskendo“, – tai buvo bene pirmasis sparnuotas Vladimiro Putino, tada dar vos spėjusio apšilti kojas prezidento pareigose, posakis. Praėjus dvidešimčiai metų, šis posakis vis dar gyvas šimtuose interneto memų. Kad ir kaip būtų paradoksalu, būtent dėl jo šiandieniniai dvidešimtmečiai žino apie atominio povandeninio laivo „Kursk“ ir jo įgulos žūtį, nors iš tiesų žino labai mažai arba praktiškai nieko.
„Kursk“ kaip priežastis
Tai simboliška. Juk per dvidešimt metų, kurie prabėgo nuo tos dienos, kai naujienų kanaluose pasirodė pranešimas apie prarastą ryšį su povandeniniu laivu, matėme daug visko: teroristinius išpuolius Dubrovkoje ir Beslane, karą su Sakartvelu, konfliktą su Ukraina, intervenciją į Siriją, Anos Politkovskajos ir Boriso Nemcovo nužudymus, Michailo Chodorkovskio bylos tyrimą, Bolotnoje aikštę, pandemiją ir protestus Chabarovske. Tačiau „Kursko“ žūties istorija ypatinga. Žvelgiant iš šiandienos tampa aišku, kad dar tada, 2000 m. rugpjūtį, joje pasireiškė visi pagrindiniai V. Putino valdymui būdingi bruožai, K. Eggertas rašo „Deutsche Welle“.
Pirmiausia tai – abejingumas žmonių likimams, požiūris į juos kaip į valstybinės mechanizmo detales. Kremliaus atsisakymas priimti britų ir norvegų siūlomą pagalbą, vykdant gelbėjimo darbus, panašu, atėmė iš kelių sprogimą išgyvenusių povandeninio laivo jūreivių bet kokią galimybę išsigelbėti. O tuo metu vyriausiasis karinių pajėgų vadas sau ramiai atostogavo Sočyje.
Be to, tas nesibaigiantis oficialus melas, pirmiausia apie tai, kad avarija „Kurske“ lokalizuota, vėliau apie ryšį su įgula, po to apie galimą susidūrimą su amerikiečių povandeniniu laivu. Tais laikais melas dar buvo prastai atidirbtas, nei Šiaurės jūrų laivyno vadovybė, nei prezidento administracija dar nebuvo pasiekusi tokio ryšių su visuomene parengties lygio, koks stebimas šiandieninėse Rusijos valdžios struktūrose. „Jų ten nėra“, „Konstitucijos nekeisim“, „Rusijos Federacijoje nėra jokių privačių karinių bendrovių“ bus šiek tiek vėliau, tačiau suvokimas, kad valdžia neprivalo sakyti visuomenei tiesos, iki politikos principų buvo pakylėtas būtent tą rugpjūtį prieš 20 metų.
Tada V. Putinas visai šaliai parodė, kad valdžiai alternatyvios nuomonės slopinimas yra kertinis Kremliaus politikos elementas. Už kritišką šalies valdžios atžvilgių reportažą Sergejus Dorenka buvo atleistas iš ORT televizijos. Galima kaip nori vertinti šio velionio žurnalisto karjerą, tačiau būtent nuo jo atleidimo ir prokurorų reido televizijos NTV patalpose V. Putinas pradėjo sėkmingai susiklosčiusią kovą už visišką televizijos kontrolę, kuri praktiškai iki pat šių dienų reiškė ir visišką šalies kontrolę, K. Eggertas rašo „Deutsche Welle“.
Istorijos spąstai V. Putinui
Tiesą pasakius, yra ir tam tikrų skirtumų nuo šiandienos. Oficialaus „Kursko“ žūties tyrimo pasekmės – bene vienintelis atvejis, kai per pastaruosius 20 metų „dėl apsileidimo karinėje parengtyje“ buvo atleista praktiškai dvi dešimtys valstybės tarnautojų, admirolų ir vyresniųjų laivyno karininkų. Paprastai tariant, atleisti jie už tai, kad labai daug dalykų laive buvo atliekama ne pagal instrukcijas ir labai daug ekipažo narių neatitiko einamų pareigų.
Griežta Kremliaus pozicija kariškių atžvilgiu lengvai paaiškinama – atominio raketnešio žūtis pačioje prezidentavimo pradžioje suteikė V. Putinui netikėtą progą susidoroti su Boriso Jelcino laikų kariuomenės elitu, atleisti gynybos ministrą Igorį Sergejevą ir į jo vietą paskirti savo statytinį KGB generolą Sergejų Ivanovą.
Nuo to laiko žmonėms su antpečiais ir civiliams tarnautojams V. Putino Rusijoje nebeegzistuoja tokios sąvokos kaip reputacija visuomenės akyse ar visuomenės kontrolė. Reputacija yra tai, ką apie tave šią minutę galvoja prezidentas, o visuomenės kontrolė – skambutis vidinio ryšio telefonu iš kurio nors prezidento administracijos kabineto.
Kodėl tauta, taip mėgstanti kalbėti apie didžiavimąsi kovine savo šalies kariuomenės dvasia ir pagarbą kritusiems kariams, lengva ranka atleido valdžiai už „Kursko“ žūtį? Man atrodo, kad 2000 m. tai buvo neišvengiama. Pirmiausia, į V. Putiną tuo metu buvo dedama labai daug vilčių. Ir nors valdžios kritikų balsai buvo pakankamai aiškiai girdimi, jie negalėjo nepaskęsti prezidentui ditirambus nuoširdžiai ar iš išskaičiavimo giedojusiųjų chore. Antra, posovietinė visuomenė yra persmelkta cinizmo, kurio ištakų reikėtų ieškoti sovietmetyje, ypač paskutiniuosiuose jo dešimtmečiuose, K. Eggertas rašo „Deutsche Welle“.
SSRS žlugimas ir dešimtojo dešimtmečio išbandymai dar labiau jį sustiprino ir pavertė visuotiniu noru perleisti atsakomybę už šalį, o iš tiesų tai už savo gyvenimą, vadui-gelbėtojui. V. Putinas tai pajautė ir cinizmo bei pilietinio neatsakingumo kultivavimą pavertė viena pagrindinių politinio Rusijos valdymo priemonių. „Kurskas“ jam tapo pirma aiškia pamoka apie moralinę visuomenės būklę. Ir jis ją puikiai išmoko.
Visgi dvidešimt metų – pakankamai ilgas laiko tarpas, kad viltys žlugtų, brutalumas, prastakalbė ir daugiareikšmės užuominos įsipyktų, o atsakomybės vengimas ir klastingumas imtų erzinti. Bejėgystė, kurią akistatoje su COVID-19 epidemija demonstruoja, atrodė, galinga autoritarinė sistema, atvėrė naują epochą, kai šis nusivylimas rusams tapo įprasta būsena. Tie, kas buvo dar vaikai, kai atominiame povandeniniame laive „Kursk“ sprogo mokomoji torpeda, šiandien savo socialinių tinklų paskyrose rašo: „Kas nutiko ligoniams ir senukams? – Jie užduso“. Istorinė atmintis – pavojingas reikalas. Ypač cinikams.
