Dar šeštadienio vakarą, likus dienai iki rinkimų ir Baltarusiją krečiančių protestų pradžios, Minske vyravo nežinios, bet ir tikėjimo permainomis nuotaikos. „Na ką, rytoj revoliucija“, – juokavo jauni baltarusiai, gurkšnodami alų miesto centre. Bet tai, kas prasidėjo jau kitą vakarą, šokiravo net per 26 Aliaksandro Lukašenkos valdžios metus visko mačiusius žmones.
„Ten muša mūsų motinas, man jau visiškai nebesvarbu“, – skaldydamas akmenis keikėsi jaunas protestuotojas. Vos už kelių šimtų metrų nuo jo vis dar stovėjo kariuomenės ir OMON kolona, nuo kurios galimai prieš porą valandų žuvo protestuotojas.
Vaizdai Minske priminė liūdnus pasakojimus iš gūdžiausių totalitarizmo ar Sovietų Sąjungos pasipriešinimo judėjimų istorijų.
Pasiekti Vilnių, kurį nuo visiškos represijos teskiria vos keli šimtai kilometrų, mums pavyko dar antradienį. Tačiau visi šie žmonės toliau lieka ten – miestuose, kurie virto A. Lukašenkos ir jo indoktrinuotų sukarintų struktūrų įkaitais.
Sekmadienį Sviatlanos Cichanouskajos rinkiminiame štabe susirinkę žurnalistai laukė Baltarusijos opozicijos lyderių žingsnių. Paskelbus oficialius pirmosios apklausos duomenis, kurie rodė stulbinančią A. Lukašenkos pergalę, lauke šimtai mašinų ir tūkstančiai žmonių judėjo Minsko centro link.
Nors didžiausią atgarsį jau po pirmųjų protestų rinkimų naktį sukėlė sužeistųjų bei masiškai žmones puolančių saugumiečių vaizdai, didelę dalį baimės režimas kėlė visame mieste vykdomu kiekvieno asmens persekiojimu. Naktimis signalizuojančias ir taip opoziciją palaikančias automobilių kolonas pakeitė saugumiečių furgonų konvojai ir mikroautobusų masės.
Laisvai judėti gatvėmis tapo neįmanoma.
Nuo represijų nepabėga niekas, o saugių erdvių tiesiog nėra. Puolami šunis vedžiojantys niekuo dėti žmonės; į tramvajus ir autobusus įbėgę OMON pareigūnai be gailesčio muša visus iš eilės.
Tavo likimas gali būti nulemtas paprasčiausio atsitiktinumo. Vos prieš kelias minutes, paėję kiek toliau nuo S. Cichanouskajos rinkimų štabo durų, su dar trimis žurnalistais prisėdome pailsėti po bėgimo nuo saugumo pajėgų, kurios jau sekmadienį smūgiavo vandens patrankomis, garsinėmis granatomis bei guminėmis kulkomis.
Prie mūsų žaibiškai prilėkęs mėlynas furgonas išniro tarsi iš niekur. Ir čia prasidėjo išgyvenimo loterija. Greta įėjimo į štabą likę dar trys atsitiktiniai žmonės tuo metu stebėjo gatvėse zujančias pajėgas ir rūkydami šnekučiavosi.
Šis atsitiktinumas mus išgelbėjo jų laisvės sąskaita. Iš to paties furgono iššokę keturi juodas balaklavas užsitraukę OMON smogikai puolė prie trijulės priešais mus. Smūgiuodami lazdomis ir keikdamiesi, pareigūnai ėmė tempti juos į furgoną. Vienas OMON pareigūnas liko laisvas, jo akys nukrypo į mus. Nebeliko nieko kito, kaip bėgti. Ant kaklo kabančios kameros ir šviečiančios kolegų žiniasklaidos akreditacijos jų žiaurumo nesustabdo. Per tris neramumų dienas sulaikyta jau 50 žurnalistų, skelbia „Meduza“, o bent keli iš jų yra vis dar prapuolę represinės sistemos koridoriuose.
Pradėjus bėgti, du furgonai pralekia pro šalį, ir mes, nelaukdami jų kitų manevrų, tekini pasileidžiame į tamsius daugiabučių kiemus; didelė tikimybė, jog mikroautobusai jau buvo pilni, šie link mūsų nebepasuko. Jau vien per pirmą neramumų naktį buvo sulaikyta tūkstančiai žmonių.
Grįžome į opozicijos štabą, kuriame užsirakinę duris pro langus vis dirsčiojo Maryja Kalesnikava ir jos rinkiminė komanda. Sugulę ant žemės, su mumis dar bent penki žurnalistai surado prieglobstį, kol išauš.
Likę žmonės štabe tyliais balsais kalbėjo apie jų laukiančią ateitį. Jau kitą dieną S. Cichanouskajos buvimo vieta buvo nežinoma, o antradienį ji neaiškiomis aplinkybėmis atsidūrė Lietuvoje.
Pirmadienio rytą valdžia su protestų padariniais jau buvo susitvarkiusi. Miestas spindėjo kaip įprastai, masiškai valomas žmonių ir mašinų. Švara ir tvarka tėra tik dar vienas šio režimo tikrojo veido maskavimas, bandantis įrodyti, jog sutvarkytomis gatvėmis – kurias taip dažnai mini valdžios propaganda – įmanoma įrodyti šalies gerovę.
Kafkišku siurrealizmu dvelkiančiu sprendimu, kaip sakė su manimi dirbantis lietuvis fotografas Denisas Vėjas, režimas ėmė net dviratininkus laikyti opozicijos simboliais. Po bent poros vadinamųjų kritinės masės susibūrimų, kuomet minios dviratininkų renkasi kartu pasivažinėti, juos imta suiminėti ir net bėgte persekioti.
Su kasdieniniu gyvenimu susimaišę represijų vaizdai, kaip teigė vietiniai, tapo groteskiška norma 26 metų diktatūros akivaizdoje.
Dar kelios dienos iki rinkimų, važiuojant taksi, pro langą kaip filmo juosta bėga Minsko vaizdai, kur žmonės vaikšto į kavines, parduotuves, poromis sėdi ant suoliukų. Šią kasdienišką idilę staiga pertraukia ant žemės gulintys paaugliai, virš kurių palinkę KGB saugumiečiai įnirtingai smūgiuoja lazdomis ir kojomis. Automobiliui judant toliau, „juosta“ pasikeičia, grąžindama sovietmečio utopiniu braižu statyto miesto gyvenimo vaizdus.
Tęsiantis protestams, OMON ėmė naudoti greitosios pagalbos automobilius, siekdamas nepastebėtas permesti pajėgas ir grobti žmones gatvėse. Kitą dieną po rinkimų vykusiuose susirėmimuose iš vieno balkono pasigirdo šūksnis: „Vaikinai, atsargiai, OMON važinėja ir greitukėse.“ Tai buvo tiesa. Net dienos metu matėsi, kaip juodai vilkintys saugumiečiai po miestą kursuoja greitosios pagalbos automobiliais, nepaisydami visų moralės ir teisės normų pažeidimų.
Abi sąvokos, deja, yra stipriai atitolusios nuo režimo sargų principų.
Tai, kas vyksta Minske, varo absoliučią, kartais net beveik paralyžiuojančią baimę, žinant, kad saugių vietų tiesiog nėra, o saugumo struktūros vykdo tarsi okupuoto miesto kontrolę.
Prisidėjus dar vienam dujų ir garsinių granatų apšaudymui pirmadienio naktį, žmonės pasklido į visas puses. Iš nugaros girdėjosi artėjantis riaušių policijos skydų barškėjimas. Vienoje pusėje aidėjo sprogimai, matėsi atvažiuojantys furgonai. Greta liko tik nedidelė grupė paauglių ir net vaikų, jie nelaukdami ėmė bėgti. Vyresni ir labiau pasiruošę vyrai liko stovėti; mūsų beliko tik kelios dešimtys.
Atbėgę iš paskutinio laisvo kelio pusės, vietinio rajono gyventojai pranešė, kad ir ten stovi kariuomenės blokada. „Ten ir į kairę, visai blogai“, – pašaukė vienas iš jų. Tuo metu daugybė automobilių, stovinčių pagrindinėje gatvėje, ėmė signalizuoti, perspėdami apie artėjantį puolimą. Likę žmonės pasileido bėgti į vidinius daugiabučių kiemus.
Bet ir ten, kaip vėliau pamatėme, būriavosi tiek milicijos, tiek OMON pajėgos, laukiančios pabėgti bandančių protestuotojų.
Ėmus skambinti kitiems žurnalistams mieste apima dar didesnis nevilties jausmas, skambučiui atsitrenkiant į neveikiančio telefono signalą. Režimui toliau blokuojant internetą, nebuvo aišku, ar ir jie tapo vieni iš tuzino tą naktį sumuštų ar suimtų kolegų. Pro balkono langus pasigirdo raginimai bėgti – artėja saugumo pajėgos; netrukus sprogo dar pora granatų.
Tuo tarpu net prie Lietuvos pasienio esančioje Ašmenoje vietiniai mums spėjo pasakyti, kad ir čia naktį rinkosi žmonės. Į šį, vos virš 14 tūkst. gyventojų turintį provincijos miestelį netruko atvykti tie patys juodi OMON šešėliai, pasakojo senyvo amžiaus praeivė.
Paklausta, ar eis palaikyti protestuojančiųjų ir šiandien, ji atsako: „O kaip kitaip, žinoma.“
Autobusui sukant link Lietuvos pasienio, aplinkui skiriamaisiais ženklais nežymėti sunkvežimiai jau pradėjo blokuoti pagrindines gatves, kurios tapo dar vienu visą Baltarusiją apėmusio pasipriešinimo židiniu.
