Pasaulyje

2019.10.02 19:58

Baltarusijos intelektualas: Baltarusija santykius su Lietuva mato kaip neišsprendžiamą problemą

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2019.10.02 19:58

Astravo AE Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai pirmiausiai yra įrankis sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Šį esminį Lietuvos ir Baltarusijos santykių iššūkį būtų galima išspręsti, bet baltarusiai pirmi veikiausiai iniciatyvos nesiims, teigia Vilniuje besilankantis žinomas Baltarusijos intelektualas, „Nasha Niva“ žurnalo redaktorius Andrejus Dynko.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtame pokalbyje, kurį moderavo politologas Vytis Jurkonis, A. Dynko aptarė A. Lukašenkos politiką, Baltarusijos ir Lietuvos santykius ir jų perspektyvą.

Laukia Lietuvos ženklų

Astravo atominę elektrinę, statomą padedant Rusijai, A. Lukašenka sumanė kaip įrankį sumažinti priklausomybę nuo Rusijos išteklių, projektas abiem pusėms naudingas finansiškai, o ne geopolitiškai, teigia A. Dynko.

Vis tik, jo nuomone, Baltarusijos vadovas galėjo neįvertinti, kokią kategorišką poziciją šiuo klausimu užims Lietuva, ir tikėtis elektros energiją tiekti ir kaimyninei šaliai.

„Mano supratimu, Baltarusijos Užsienio reikalų ministerijoje ir prezidento administracijoje santykių su Lietuva problema matoma kaip neišsprendžiama. Manoma, kad Lietuva prisiėmė „blogo policininko“ vaidmenį ir dabar tiesiog reikia išlaukti“, – teigia A. Dynko.

Paklaustas, ką Lietuva galėtų padaryti, kad parodytų gerą valią perkurti santykius su Baltarusija, A. Dynko pirmiausiai pabrėžia pinigus.

„Lukašenka yra marksistas, jam svarbūs pinigai kaip tikram marksistui. Visa kita jis suvokia kaip antstatą“, – teigia A. Dynko. Todėl, pasak jo, hipotetiškai Lietuva galėtų pasiūlyti Būtingėje pastatyti terminalą suskystintoms Rusijos dujoms, didinti geležinkeliais pervežamus krovinius.

„O trečia, galiu net įsivaizduoti jo intonaciją, žodžius, jei jam pasakytumėt, gal mes iš jūsų Astravo pirktume elektrą, nes tai abipusiai naudinga“, – juokavo A. Dynko.

Itin svarbiu įvykiu galėtų tapti ir vieno iš 1863-iųjų metų sukilimo vadų – Konstantino Kalinausko – palaikų perdavimas laidoti Baltarusijoje, kur jis laikomas nacionaliniu didvyriu.

„Jei Nausėda padarytų tą gestą, pateiktų viešą pasiūlymą, kad mes esame pasirengę perduoti Kalinauską, nes žinom, kad tai baltarusių tautinis didvyris, šis gestas būtų labai kilnus ir gražus. Kamuolys būtų BLR valdžios pusėje, gestas padarytas, o tada jau jie turėtų suktis“, – sako A. Dynko.

Integracija ir laviravimas

Sutartis dėl Baltarusijos ir Rusijos sąjunginės valstybės įkūrimo buvo pasirašyta dar 1999-aisiais, tačiau pastaruoju metu Maskva gana ultimatyviai bandė primesti savo integracijos planą. Baltarusijos Užsienio reikalų ministras Vladimiras Makejus paneigė Rusijos dienraštyje „Kommersant“ paskelbtą esą jau parengtą valstybių integracijos planą kaip neatitinkantį Baltarusijos interesų.

„Pareiškimas buvo gan vienareikšmis – Baltarusija nesutiks, kad būtų kuriami viršnacionaliniai organai, Baltarusija niekur neis ir nepasirašys jokių formalių deklaracijų, jei eilinį sykį nebus sumažintos naftos, dujų kainos Baltarusijai“, – nurodo A. Dynko.

Jis teigia, kad Baltarusija kategoriškai laikosi po 2014 metais Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir karo Rytų Ukrainoje imtos deklaruoti neutralumo politikos, o šiandieniniai Rusijos ir Baltarusijos santykiai primena Sovietų Sąjungos ir jos satelitų ryšius, kurie skyrėsi ir nebuvo paremti vien pavaldumu.

A. Dynko priminė, kad neseniai viename interviu ukrainiečių žurnalistams A. Lukašenka pareiškė, jog nėra įsikibęs valdžios taip smarkiai, kad dėl to paaukotų Baltarusijos suverenitetą. „Tai nebuvo žinutė (Ukrainos prezidentui Volodymyrui) Zelenskiui ar (Gitanui) Nausėdai, bet adresuota kitam kaimynui“, – teigia A. Dynko.

Taip pat esą reikėtų vertinti ir A. Lukašenkos pareiškimą, jog jei kiltų grėsmė šalies suverenitetui, jis kiekvienam baltarusiui išdalintų po automatą ir taip visuomenė galėtų gintis, nors kyla klausimas, ar žmonės iš tiesų priešintųsi.

Kartu esą galima pastebėti ir tam tikrų atsiribojimo nuo Rusijos žingsnių ekonomikoje, karinėje bei kultūros srityse. Nors Baltarusijos ginkluotąsias pajėgas esą galima vertinti kaip savotišką Rusijos kariuomenės tąsą, tačiau visiško pavaldumo nėra.

Vis tik, anot A. Dynko, Minskas nesiryš formuoti ar jungtis prie kokio nors antikremliško formato.

Nori stabilumo

A. Dynko teigia, jog A. Lukašenka yra racionalus politikas, siekiantis režimo stabilumo, bet nėra vienintelis Baltarusijos politiką lemiantis asmuo šioje valstybėje, savo balsą turi ir jį supantis elitas.

„Be abejo, Lukašenkos nuomonė irgi lemia, sprendžia jis, bet jis remiasi tam tikra to elito pozicija. Ir visas šis litas mato Rusiją kaip grėsmę“, – teigia A. Dynko.

Dabartinę šalies politikos sistemą jis pavadino „sultonistine diktatūra“, o pats A. Lukašenka esą dažnai viešai grasina neįtinkantiems pareigūnams, tačiau atviras susidorojimas su jais retas. A. Lukašenka galėtų simpatizuoti Armėnijos modeliui, kai ši valstybė ir palaiko santykius su ES, ir gauna paramą iš Maskvos.

„Neteisinga apie Lukašenką galvoti kaip apie žmogų be principų, kuris priimtų bet kokį pasiūlymą tik dėl pinigų. Ne, jis nori stabilaus gyvenimo, sistemos stabilumo“, – sako A. Dynko.