Lietuvos istorijos institutas pristato Adamo Michniko knygą „Chamai ir Angelai. Rinktinė II". Knygos sudarytojas Rimvydas Valatka.
Adamas Michnikas – vienas ryškiausių modernios Lenkijos mąstytojų. Disidentas. „Solidarumo“ ideologas. Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ įkūrėjas ir nepakeičiamas vyr. redaktorius. Neprilygstamas polemistas. Laisvės karys. Ši knyga – pavėluotas skolos grąžinimas. Ne tiek Seimo Laisvės premijos (2014 m.) laureatui, VDU ir Klaipėdos universiteto garbės daktarui Adamui Michnikui už jo nesumeluotą meilę Lietuvai, kiek lietuvių skaitytojui, kuris seniai nusipelnė skaityti jį lietuviškai.
Kam Dievas sutvėrė Michniką?
Lenkų kalboje nėra tokios užgaulės, kuri nebūtų tėkšta Michnikui į veidą, bet nėra ir tokios pagyros, kuria jis nebūtų pagerbtas. Michnikas plūstamas ir giriamas, tačiau ar tai reiškia, kad jis suprantamas? Tokie du požiūriai – ne visada pora. Neketinu čia rungtis nei su piktliežuviais, nei su saldžialiežuviais, norėčiau – kiek įmanoma – suprasti. Sakoma: suprasti, – vadinasi, pateisinti. Nežinau, gal ir teisybė... Jeigu taip ir yra, jeigu supratimas iš tikro gali būti pateisinimas, tokiu atveju nesidrovėkime ir pasistenkime pateisinti kaip reikiant. O jeigu jau ketiname pateisinti kaip reikiant, turime paklausti eschatologiškai: kam Dievas sutvėrė Michniką? Juk turėjo būti koks nors tikslas. Jeigu nebūtų tikslo, nebūtų ir Michniko. O Michnikas yra. Kai kas mano, kad net pernelyg yra! Tad kam? Adamas Michnikas išsilavinimu – istorikas, profesija – žurnalistas, o pašaukimu – žmogus, amžiais kovojantis dėl „moralės politikoje“.
Pirmiausia krinta į akis „kova“. Vyksta ji ne abstrakcijos danguje, o konkretybės stichijoje. Jeigu būtų abstrakti, netrikdytų niekam ramybės, susilauktų – arba nesusilauktų – tik specialistų dėmesio. Michnikas eina į žmones, terpiasi į konkrečias situacijas visuomenėje, o jeigu sutriuškina kokią idėją, tai padaro neužgauliodamas ją išsakiusių žmonių. Idėja be vardo jam neįdomi. Kaip ir vardas be idėjos. Tokia „kova dėl moralės“ meta iššūkius, provokuoja ir erzina. Vienus pamalonina, kitus įskaudina. Įžiebia visą gamą jausmų, tokių, kuriuos žmogus jaučia žmogui, jausmų, kurių su idėja niekaip nesusiesi. Kartais išgirsti, kad „Michnikas verčia mąstyti“. Vis dėlto daug dažniau sakoma „Michnikas duoda pylos“. O jeigu jis „duoda pylos“, tai ir jam reikia „duoti pylos“. Išeina, kad dažniausiai taikomas polemikos su Michniku būdas yra „Michniko pačirškinimas“. Už ką gi jis „čirškinamas“ – už pažiūras ar už tai, kad išvis yra? Michniko politinės etikos koncepcija nėra sistema ir niekada tokia nebus. Ta koncepcija gimsta vertybėms jautrioje sieloje – sieloje, pasinėrusioje į istoriją.
Kunigas Józefas Tischneris
Rimvydas Valatka. Pagiriamasis žodis Michnikui ir „Chamų ir angelų“ II tomui
[…]
„Negaliu patikėti. Mane išleido lietuviškai. Aš – lietuviškai! Maniau, kad tai niekada neatsitiks.“
Ta nesuvaidinta pripažinto pasaulyje autoriaus, kuris gali pasigirti savo knygų vertimais kone į visų didžiųjų tautų kalbas, reakcija rodė, kad Adamui Michnikui jo knyga, pasirodžiusi lietuvių kalba, reiškia labai daug. Jis taip džiaugėsi ja. Antra vertus, Lietuva ir lietuviai, kaip ir kitos Vidurio Europos tautos ir valstybės, Michniką domina ne mažiau nei lenkai ir Lenkija. Antrajame Adamo rinktinės tome – daug lietuviškų ir Vidurio Europos akcentų. Knyga prasideda skyriumi „1968-ieji ten ir čia“. Antrajame tome rasite Michniko kreipimąsi į bičiulius lietuvius iškart po Sausio 13-osios, kai jis, tuometis Lenkijos Seimo narys ir „Gazeta Wyborcza“ dienraščio vyr. redaktorius, atlėkė į tuometę Aukščiausiąją Tarybą, ir jau kitą dieną parašė svarbų tekstą „Vilniaus scenarijai“, kurį pradeda vaizdu, kaip prie karsto septyniolikmečio, žuvusio prie Televizijos bokšto, rauda jo artimieji. Šį tekstą taip pat rasite knygoje.
[…]
Kviečiame skaityti knygos ištraukas.
Vilniaus scenarijai
Vilnių pažinojau tik iš Miłoszo, Konwickio ir Venclovos apsakymų. Dabar išvydau legendinį miestą – gedintį. Tautinės vėliavos, jų pilna, nuleistos iki pusės ir perrištos juodai. Parlamentas ir jo link vedantys keliai užblokuoti sunkvežimiais, autobusais, viela.
Aplink televizijos bokštą vis dar suka sovietų tankai. Prie parlamento minios skanduoja nepriklausomybės ir antisovietinius šūkius. Daug suplėšytų sovietinių pasų – tai lietuvių atsakymas į Kremliaus sprendimus. Bažnyčios netoli Aušros Vartų požemiuose mačiau sekmadienį nušauto 17-mečio berniuko palaikus. Man akyse visada stovės jo tėvų, draugų, apsiverkusios merginos veidai ir skausmingai suspaustos Krzysztofo Dowgiallos lūpos. Interviu ZET radijui apie tai įtaigiai papasakojo Andrzejus Celińskis. Jis kreipėsi į lietuvius ir per Kauno radiją.
I
Sovietų scenarijus buvo banalus. Promaskvietiškos organizacijos turėjo surengti protesto mitingą prieš Lietuvos vyriausybės paskelbtą kainų kėlimą. Tai turėjo tapti destabilizacijos pradžia. Visa kita iki nuobodulio pažįstama iš sovietų intervencijų Budapešte, Prahoje ir Afganistane, iš karo padėties Lenkijoje. Tos pačios melagystės ir įžeidimai, tie patys kliedesiai apie žmonių grupes, maldaujančias Maskvą įsikišti, tie patys melai, esą lietuviai žudė beginklius komandosus. Galiausiai tas pats kolaborantų valdžios kūrimo modelis – kažkoks anoniminis Nacionalinio gelbėjimo komitetas, nuo kurio atsiribojo net promaskvietiškos Lietuvos komunistų partijos lyderiai. Jankelevičius – partijos Centro komiteto sekretorius, beje, lenkas – interviu radijui akcentavo neturįs nieko bendro su šio komiteto veikla.
[...]
III
Jie pasiruošę viskam, taigi ir blogiausiam. Prezidentas Vytautas Landsbergis su mumis kalbasi antrą nakties, iš sekmadienio į pirmadienį, vilkėdamas neperšaunamą liemenę. Jis po senovei ironiškas ir sąmojingas, bet labai įsitempęs ir siaubingai pavargęs. Nemiegojo dvi naktis, jaučia didžiulę atsakomybės naštą. Jis pats ir jo bendradarbiai mąsto tiksliai ir blaiviai. Stipriai akcentuoja trijų Baltijos valstybių sekmadienio susitarimą su Rusija, reprezentuotą Boriso Jelcino. Vidaus padėtį analizuoja subtiliai. „Ko reikia Maskvai?“ – mąsto jie. Ar tai koordinuota akcija? O gal greičiau konflikto tarp kariuomenės ir KGB elementas, jei jau akcijoje dalyvavo tik kariuomenė? Gal tai išeities taškas generolų valstybės perversmui visoje Sovietų Sąjungoje ir demokratinių permainų proceso sustabdymui? O gal sovietų maršalų, vakarykščių Saddamo Husseino sąjungininkų, strateginės minties išraiška? Pagal tokį scenarijų intervencija Lietuvoje būtų bandymas blokuoti Irako puolimą ginant Kuveitą. Galiausiai svarstė: kas už visa tai sumokės? Jazovas ar pats Gorbačiovas? Klausimų čia daugiau nei atsakymų.
[…]
V
Lenkas po Vilnių vaikšto kupinas prieštaringų jausmų.
Lietuvos vadovai baiminasi, kad prieš juos gali būti panaudota „lenko korta“. Bijo, kad pasinaudojusios sumaištimi ir konfliktais promaskvietiškos lenkų grupės paskelbs dalies Lietuvos autonomiją. Todėl ir nepasitiki. Iš čia – neteisingi žodžiai ir vertinimai.
Bet būkime teisingi: ponas Visockis, Šalčininkų tarybos pirmininkas, sekmadienį TASS korespondentui pateikė gėdingą deklaraciją. Pareiškė, esą netrukus Landsbergis bus laikomas ne tautos didvyriu, o nusikaltėliu. „Bijau, kad tarp kolaborantų rasis nemažai lenkų“, – sakė man žymus Vilniaus lenkų bendruomenės veikėjas. Deja, tai nebuvo pavienis balsas.
Tačiau tokie deputatai lenkai, kaip Česlavas Okinčicas ar Medardas Čobotas, vienareikšmiškai palaikė lietuvių nepriklausomybės siekius. Palaikė juos ir Janas Sienkievičius, Lietuvos lenkų sąjungos pirmininkas. Labai svarbu, kad būtent dabar lenkų balsas – Lenkijos lenkų – skambėtų taip aiškiai ir suprantamai. Nes laisvės draugą nelaimėje pažinsi.
Manau, turime būti dėkingi Vilniaus lenkų bendruomenės vadovams. Sunkią akimirką jie sugebėjo pareikšti, kad teisių Lietuvos lenkams sieks tik lojalios paramos Lietuvos nepriklausomybei keliu.
VI
Niekas negali numatyti, kas nutiks Vilniuje. Tai posūkio taškas visam totalitarinės tvarkos destrukcijos procesui. Perestrojka nusibaigė Vilniaus gatvėse. Atsirado nauja dinamika. Kas bus dabar? Teroras ar palaipsnis imperijos irimas? O gal ir tas, ir tas? Vilniuje kalbėjomės su įvairiais žmonėmis. Lietuviais, lenkais, rusais. Nuostabiais žmonėmis, žvelgusiais į akis mirtinam pavojui. Visi jie sutarė dėl vieno: grįžimas prie sovietų komunizmo nebeįmanomas. Šis puikus išdidus miestas nebenulenks sprando prieš bolševikų politrukus. Pasipriešinimas tęsis! Kol į Miłoszo, Konwickio ir Venclovos miestą sugrįš Laisvė.
„Gazeta Wyborcza“, nr. 13, 1991-01-16
(Iš kn. Adam Michnik, Dwie dekady wolności, 2009, p. 394–398)
Iš lenkų kalbos vertė Edita Gudišauskaitė
[…]
Keltis anksti, rašyti, o paskui – uogauti...
Su Czesławu Miłoszu kalbasi Adamas Michnikas
Adamas Michnikas: Daug kartų rašei ir minėjai, kad esi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vaikas. Kaip ten iš tiesų buvo?
Czesławas Miłoszas: Dar kai buvau jaunas, mano aplinkoje netrūko žmonių, kurie, nors patys labai skirtingi, smarkiai prijautė Didžiosios Kunigaikštystės tradicijoms. Štai, pavyzdžiui, kunigas Walerianas Meysztowiczius, ultrakonservatyvių pažiūrų žmogus, garbino Kunigaikštystę kaip lietuvių aristokratijos ir bajorijos kūrinį. Laikė save to luomo nariu, aukštino jo išskirtinumą. Ir Meysztowiczius, ir jo amžininkai didžiavosi moką lietuvių kalbą, bet apsaugok, Viešpatie, jam pasakyti, kad Lietuvos valstybę sukūrė valstiečiai. Vis dėlto aš jaunystėje tiems dalykams daug dėmesio neskyriau. Buvau kompleksuotas šlėkta, apie tautinę, klasinę nesantaiką žinojau. Tos temos mane domino, bet kad tais laikais būčiau norėjęs stoti kurion nors pusėn, Lietuvos ar Lenkijos, – tikrai ne. Man labiau rūpėjo poezija, prancūzų poezija, avangardas, tokie va dalykai.
Vis dėlto gyvenai tarp įvairių tautybių žmonių. Tarp lietuvių, baltarusių, žydų. Sukaupei specifinės patirties, gyvendamas tarp arba šalia lenkų, nepripažinusių, kad to krašto skirtingų tautybių žmonės gali būti lygūs.
Grupė, kuriai priklausiau, „Žagarai“, buvo griežtai nusiteikusi prieš nacionalizmą, visi jos nariai suvokė gyveną daugiataučiame mieste. Prasimaniau tokį poetą – Aroną Pirmą. Aronas – žydiškas vardas, o Pirmas – lietuviškas skaitvardis. Rašėme šito susigalvoto poeto eiles ir spausdinome „Žagaruose“.
Panaši figūra rusų literatūroje buvo Kuzma Prutkovas, gal jis mus ir įkvėpė? Vis dėlto mes susikūrėme originalų veikėją, kuris tuomečiame tautybių šiupinyje puikiai pritiko.
I
Piłsudskis ir Dmowskis iš esmės visą gyvenimą praleido lenkiškojo dvasingumo terpėje. Du skirtingi temperamentai, dvi vertybių sistemos, du skirtingi požiūriai į valstybę, į lenkų tautą. Ar galėtum iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės perspektyvos ką nors pasakyti apie daugiatautėse, daugiakultūrėse, daugiareligėse teritorijose slypinčias galimybes ir spąstus?
Galimybės ir spąstai... Jaunystėje, studijuodamas, žvelgiau iš kitos perspektyvos, bičiuliavausi tada su prigimtiniu lietuviu, kurio politinės, tautinės pažiūros buvo, suprantama, kitokios.
Kokia kalba šnekėdavotės?
Žinoma, lenkiškai. Jis irgi studijavo mūsų universitete, nors, kai pirmą kartą atėjo į seminarą, dar kalbėjo kažin kokia rusų ir vokiečių kalbų maišalyne...
Ar tik ne Ancevičius, lietuvių politinis veikėjas, kurį jau esi minėjęs?
Taip taip, mano draugas Franas. Dmowskį aš visada vertinau labai neigiamai. O šit Piłsudskį kartais smarkiai palaikydavau. Tokį santykį, ko gero, būsiu perėmęs iš šeimos. Mūsų šeima nei Dmowskiui, nei dmovskininkams nejautė jokios simpatijos. Spąstai, žinoma, tyko labai pavojingi, mat, jeigu pripažįsti kitų pažiūras, tai savo tautybės taip uoliai jau nepalaikysi.
Dabar, pavyzdžiui, matau, kokios teisingos būta Römerio pozicijos. Jis priklausė tiems lenkams, kuriems Lietuva buvo tėvynė. Römeris laikė save lenkiškosios kultūros lietuviu. Panašiai kaip Kalifornijoje neseniai miręs mano profesorius Wiktoras Sukiennickis.
Tokia pozicija – šiandien jau suprantu – teisinga, bet laikytis jos be galo sunku. Dabar man aišku, kad Piłsudskio federacijos idėja nepralaimėti negalėjo, kadangi jos nenorėjo niekas – nei lenkai, nei lietuviai, nei baltarusiai.
Lietuviai – dėl labai paprastos priežasties: jie jautė didžiulę lenkų kalbos, kultūros grėsmę, nes buvo pamažu, nepriverstinai lenkinami, lenkų kultūra siurbė juos į save ir po truputį glemžė kalbą. Čia norėčiau paaiškinti: niekada nesiskelbiau esąs lietuvis, todėl, kad Lietuvoje tas, kas kalbėjo lietuviškai, buvo lietuvis, kas kalbėjo lenkiškai – lenkas, ir tokios pozicijos, kaip Römerio, buvo labai sunku laikytis. Kitaip nei Suomijoje, kur švedų ir suomių kalbos iki šiol sugyvena: Mannerheimas, tautos didvyris, suomiškai net nekalbėjo.
Kai su Tomu Venclova lankėmės Jogailos universitete, jis kalbėjo kaip prolenkiškas lietuvis, o aš – kaip prolietuviškas lenkas.
II
Emociškai ir giminystės ryšiais artimas tau buvo Oskaras Miłoszas, savotiškas fenomenas. Žymus prancūzų poetas, kalbėjęs lenkiškai ir apsisprendęs Paryžiuje atstovauti Lietuvai...
Reikėtų prisiminti, kokiomis aplinkybėmis jis apsisprendė tapti lietuviu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Miłoszas priklausė Lenkų menininkų draugijai Paryžiuje. Jo autobiografinė apysaka parašyta iš lenko, ne lietuvio perspektyvos. Būti lietuviu jis nutarė Pirmojo pasaulinio karo metais. Kas gi lėmė tokį sprendimą? Bene 1917 metais Dmowskis, lankydamasis Jungtinėse Valstijose, išdėstė savo credo. Tuo be galo nepalankiai nuteikdamas nemažai amerikiečių prieš Lenkiją. Dmowskis sakė, kad visa, kas Rytuose, yra Lenkija. Nesą jokių lietuvių, baltarusių, ukrainiečių. Išgirdęs tai, Oskaras Miłoszas pareiškė: „Jeigu Lenkija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos valstybės, būsiu aš verčiau lietuvis.“
Ar vien to užteko, ar Oskarui Miłoszui nekilo tapatybės klausimas?
Mūsų giminėje būta aršių konfliktų. Oskaro senelis Arturas Miłoszas, mūšyje prie Ostrolenkos netekęs kojos, apdovanotas Virtuti Militari ordinu, buvo priverstas emigruoti. Italijoje susituokė su Natalia Tasistro, „La Scala“ dirigento dukra. Giminei toks mezaljansas buvo tiesiog baisus, įsivaizduokite, vedė kažkokią italę! Vėliau sutuoktiniai apsigyveno Vilniuje. Oskarui Miłoszui tokia vienas kitą mylinčių žmonių pora atrodė nuostabi, tikri didvyriai. Jis seneliais labai didžiavosi. Oskaro tėvas, Władysławas Miłoszas, tapęs našlaičiu – tėvai anksti mirė, – augo pas giminaičius, vis dėl to paties mezaljanso jų plūstamas. Oskaras Miłoszas yra sakęs, kad tėvas jam įskiepijo nepasitikėjimą Lenkija. Šit kodėl Oskarą traukė mūsų šeima, kilusi iš etninės Lietuvos. Galų gale Władysławas vedė žydaitę. Ir giminaičiai smerkė jį toliau.
[…]
XXII
Pastaruoju metu dažnai pasisakydavai apie Baltijos šalis. Tai yra toks nenykstantis tavo dvasios bruožas – ir „Pavergtame prote“ rašei apie baltus, ir manei esant būtina tarti žodį apie juos nobelisto prakalboje.
Stokholme apie Baltijos šalis ir Ribbentropo–Molotovo paktą kalbėjau, jausdamas moralinę pareigą. Net ir labai drąsiai svajodamas negalėjau tikėtis, kad sulauksiu dienos, kai tas paktas bus oficialiai pasmerktas ir Baltijos valstybės atgaus Nepriklausomybę. Tokie dalykai atrodė pernelyg tolimi. O dėl skyriaus apie baltus... Gerai prisimenu, kaip dvejojau, ar dėti jį į „Pavergtą protą“.
Kodėl dvejojai?
Nelaikiau savęs karžygiu, besikaunančiu su Blogio karalyste. Norėjau apsiriboti literatūra. O įtraukti skyrių apie baltus reiškė žengti iš tos sferos ir už Lenkijos, apie kurią kalbėjau knygoje, ribų. Vis dėlto apsisprendžiau įtraukti.
Baltai mane ir toliau domina, bičiuliaujuosi su Tomu Venclova. Esu išvertęs į lenkų kalbą, iš anglų, kelis estų poeto Jaano Kaplinskio eilėraščius.
[…]
„Gazeta Wyborcza“, nr. 132, 1991-06-08
(Iš kn. Adam Michnik, Wśród mądrych ludzi, 2009, p. 278–312)
Iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas
