Dabartiniai bandymai politizuoti žiniasklaidą gali sustiprinti žurnalistų bendruomenę, bet gali sukurti ir palankią atmosferą turinio savicenzūrai. Kai kurių jautrių temų (savanoriškas) ribojimas jau ir taip gajus.
Masinio visuomenės pasipiktinimo dėl bandymo politizuoti visuomeninį transliuotoją kontekste dažnai su pasididžiavimu sakome, kad Lietuvoje žiniasklaidos laisvės lygis iki šiol buvo labai aukštas, pasaulyje esame 14-oje vietoje. Visgi reikia prisiminti, kad ši laisvė ilgą laiką nevienodai galiojo kai kurioms mažumų grupėms. Ir labai gali būti, kad nedemokratinėms jėgoms ėmus riboti žodžio laisvę, būtent šios grupės nukentės pačios pirmosios.
Lietuvoje vos prieš metus nustojo galioti teisinis reguliavimas, ribojęs informacijos apie LGBT (t. y. lesbietes, gėjus, biseksualius ir translyčius) žmones prieinamumą. O būtent – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo atitinkamos nuostatos.
Šios įstatymo nuostatos galiojo 15 metų ir formavo žmonių supratimą apie tai, kad informacija apie LGBT žmones yra potencialiai pavojinga, gali būti suprantama kaip „propaganda“, kad ji yra būtinai susijusi su seksualiniais santykiais ar pornografija ir kad ji yra savaime „žalinga“ nepilnamečiams.
Buvusios kadencijos Seimas atsisakė problematiškas Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatas išbraukti net ir tuomet, kai 2023-iaisiais Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) jas nustatė esant nesuderinamomis su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Galiausiai jos nustojo galioti prieš metus, 2024 gruodžio 18 d., Konstitucinio Teismo nutarimu.
Kaip apskritai atsirado šios, dabar jau antikonstitucinėmis pripažintos Nepilnamečių įstatymo pataisos?
Sunku nepastebėti paralelės su kaimynystėje tuo metu vykusiais procesais. Tuo metu Rusijoje jau kelerius metus buvo siūlomi įstatymo pakeitimai, draudžiantys „homoseksualumo propagandą“, o pirmą kartą į teisės aktus ši sąvoka buvo įtraukta 2006 metais Riazanėje. Panašiai kaip vėliau Lietuvoje, Riazanėje šis draudimas buvo suformuluotas argumentuojant, kad tai padės apsaugoti vaikus nuo jiems esą žalingos informacijos. Vėliau ir kiti Rusijos miestai bei regionai priėmė panašius įstatymus.
Visgi reikia prisiminti, kad ši laisvė ilgą laiką nevienodai galiojo kai kurioms mažumų grupėms. Ir labai gali būti, kad nedemokratinėms jėgoms ėmus riboti žodžio laisvę, būtent šios grupės nukentės pačios pirmosios.
Federaliniu lygmeniu Rusijoje toks įstatymas buvo priimtas 2013 metais ir apribojo informacijos apie „netradicinius seksualinius santykius“ skleidimą nepilnamečiams.
Lietuva paskubėjo net anksčiau nei Rusija federaliniu lygmeniu įsivesti beveik identiškas teisines nuostatas – 2010-aisiais. Šias įstatymo pataisas tuomet pasiūlė ne antivalstybiniai veikėjai, o tuo metu daugumą Seime turėjusios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovai.
Pirmoje pasiūlytoje formuluotėje buvo siūloma drausti tokią informaciją nepilnamečiams, kuria „propaguojami homoseksualūs, biseksualūs ir poligaminiai santykiai“. Tuometė Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė pasirašyti šį įstatymą ir grąžino jį Seimui. Galiausiai, po tarptautinių organizacijų kritikos buvo priimtas įstatymo variantas su pakeista formuluote, kalbančia apie informaciją, kuria „niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“.
Nors ir perfrazuota, žinia liko ta pati – kad informacija apie seksualines mažumas ir „netradicinius“ šeimų bei santykių modelius yra žalinga nepilnamečiams ir turi būti ribojama.
Įstatymas realiai įgalino cenzūros atvejus, iš kurių ypač pagarsėjo Neringos Macatės-Dangvydės knygos „Gintarinė širdis“ sklaidos apribojimas, dėl kurio autorė kreipėsi į EŽTT ir bylą prieš Lietuvą laimėjo (deja, pati sprendimo nebesulaukė). Įstatymas taip pat palietė ir televizijų transliuojamą turinį. Pvz., dėl jo buvo apriboti „Baltic Pride“ reklaminių filmukų ir kitų socialinių reklamų rodymo laikai.
Visų blogiausia gal net ne realūs cenzūros atvejai, kurių buvo vos keli, tačiau bendra atmosfera, kurią 15 metų kūrė šis įstatymas, – kad bet kokia informacija LGBT tematika yra potencialiai įtartina, galbūt pavojinga nepilnamečiams, galbūt reikalaujanti kažkokių papildomų apribojimų. Tai įtvirtino automatinę savicenzūrą, kuri gaji iki šiol.
Pavyzdžiui, dvi dienos prieš protestą „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ LRT portale pasirodė interviu su Lietuvoje gyvenančią translyte moterimi iš Sakartvelo. Norint interviu perskaityti, reikėjo patvirtinti, kad esi pilnametis (-ė) (vėliau šis reikalavimas buvo panaikintas). Kadangi jokio įstatyminio pagrindo tokiam ribojimui jau metus nebėra, N-18 ženkliuko uždėjimas greičiausiai buvo instinktyvus, įdiegtas ilgalaikio LGBT temų aktyvaus cenzūravimo ir blokavimo Lietuvoje – tiek institucinio, tiek ir entuziastingai savanoriško, ateinančio iš įvairių visuomeninių ir religinių grupių.
Nepilnamečių įstatymas padrąsino homofobiškus veikėjus garsiai reikšti nepritarimą bet kokiam informacijos apie seksualines mažumas pateikimui viešumoje, kompromitavo kalbėjimą šiomis temomis. Pavyzdžiui, 2019 metais LRT parodžius Elenos Reimerytės kuriamą laidą „Spalvos“, kurioje buvo pasakojama apie vaikus auginančias dviejų vyrų šeimas, prie televizijos rinkosi piketuotojai, nenorintys matyti tokio turinio, buvo rašomi skundai įvairioms komisijoms.
Sunku būtų nepastebėti, kad šios temos užkliūva tik tuomet, kai apie LGBT žmones kalbama kaip apie normalius žmones, šviečiant visuomenę, o ne naudojantis šiomis temomis skandalui kelti ar paspaudimų skaičiui didinti.
Sunku būtų nepastebėti, kad šios temos užkliūva tik tuomet, kai apie LGBT žmones kalbama kaip apie normalius žmones, šviečiant visuomenę, o ne naudojantis šiomis temomis skandalui kelti ar paspaudimų skaičiui didinti.
Panašu, kad Nepilnamečių įstatymas sėkmingai normalizavo įsitikinimą, kad kompleksišką ir subtilų kalbėjimą LGBT temomis galima ar net reikia riboti, vengiant suerzinti visuomenę. Ir vien teismo sprendimas šito įsitikinimo nepakeis.
VDU docentas Ainius Lašas, praėjusią savaitę „Facebook‘e“ pasidalijęs minėtu LRT interviu su translyte Luna, retoriškai klausė: „Kaip jūs manote, kaip tokią medžiagą priima vyresnio amžiaus socialiai konservatyvi Lietuvos publika? Taip, jie traktuoja tai kaip leftistinę propagandą, kurios anksčiau LRT portale jie nematydavo.“ Toliau jis teigė, kad vidutiniam Lietuvos piliečiui toks turinys turbūt atrodytų problemiškas.
Taip pat skaitykite
Lašo pastebėjimas galbūt ir taikliai nusako dalies žmonių požiūrį į LGBT temos aptarimą viešumoje. Tačiau kokia iš to turėtų sekti išvada? Ar kad LRT (ar kitos žiniasklaidos priemonės) turėtų prisižiūrėti savo turinį, kad šis neišprovokuotų įsivaizduojamos visuomenės daugumos?
Manau, toks mąstymas yra neproduktyvus.
LGBT tematika, nors ir gali pasirodyti marginali, ypač karo ir kitų geopolitinių nestabilumų fone, iš tikrųjų yra jautri vieta visuomenės dezinformavimo požiūriu – šiuo metu ji bene lengviausiai pasiduoda manipuliacijai, sąmokslo teorijoms. Žiniasklaida šiuo metu turėtų ne vengti kalbėti šiomis temomis, bet aktyviai užsiimti visuomenės švietimu, kad padarytų žmones atsparesnius nepagrįstoms baimėms. Be abejo, minėtas interviu su translyte moterimi ir yra tokio švietimo pavyzdys, kurio vis dar trūksta bendroje Lietuvos informacinėje erdvėje.
Rusijos valstybinė televizija, panašiai kaip ir JAV „Fox News“, skiria neproporcingai daug laiko skandalingam kalbėjimui apie translytiškumo klausimą, šitaip pajuokdama liberaliosios Vakarų demokratijos tariamą nuopuolį.
Knygoje „UAB Autokratija“ Anne Applebaum rašo, kad LGBT tematika yra labai mėgstama autokratų, pradedant Vladimiru Putinu. Rusijos valstybinė televizija, panašiai kaip ir JAV „Fox News“, skiria neproporcingai daug laiko skandalingam kalbėjimui apie translytiškumo klausimą, šitaip pajuokdama liberaliosios Vakarų demokratijos tariamą nuopuolį. Sergejus Lavrovas, Rusijos užsienio reikalų ministras, mėgsta pasakoti apie savo „nežmonišką“ patirtį, kai Švedijoje jam teko eiti į lyčiai neutralų tualetą (t. y. tualetą, tiesiog pažymėtą ženklu WC). V. Putinas netgi mėgino pateisinti karą Ukrainoje, teigdamas, kad taip siekia apsaugoti tradicinę šeimą ir tradicinį lyčių supratimą nuo tariamos seksualinės degradacijos, vykstančios Vakaruose. Remiantis prieš LGBT nukreipta retorika Europa yra vaizduojama kaip žlunganti civilizacija, siekiama skaldyti jos vienybę. Nieko naujo – Vakarų seksualinė revoliucija buvo mėgstamas sovietinės propagandos tropas.
Žiūrint į tai, kas paskutiniu metu vyko Latvijoje – ten iš naujo populistiškai linksniuojama Stambulo konvencija, labai tikėtina, kad su LGBT žmonėmis susijusios provokacijos kartosis ir Lietuvoje, nes Lietuva nėra atspari šiems klausimams.
LGBT žmogaus teisių apsauga vis dar matoma kaip mažumos problema, marginalus rūpestis. Kovojant už platesnius dalykus, kaip žodžio ir spaudos laisvė apskritai, galima lengvai šią sritį pamiršti. Visgi kompleksiškų diskusijų nuslopinimas, dėmesio jautrioms temoms sumažinimas, išankstinis žurnalistų noras save cenzūruoti jau būtų dalinis pralaimėjimas.
