Net ir po Bučos skerdynių net ir Lietuvoje vis dar atsiranda rusų liaudies gynėjų, bandančių įrodyti, kad dėl karo sukėlimo ir jo baisybių yra kaltas tik Putinas, o patys rusai dėl karo niekuo dėti. Ko tik rusų advokatai nesigriebia, bandydami išsukti Rusijos liaudį. Ypač charakteringas aiškinimas, kad atsakomybė negali būti kolektyvinė, o tik individuali.
Tai – nedoras bandymas veržtis pro atviras duris.
Niekas, net pats radikaliausias Rusijos kritikas, niekada neteigė, kad visus rusus reikės teisti Hagos tribunole. Tačiau be fizinės kaltės ir atsakomybės, kurią mes vadiname juridine, yra dar ir metafizinė kaltė ir metafizinė atsakomybė.
Metafizinė kaltė kyla iš to, kad nė vienas individas nenukrenta į savo žemę iš dangaus. Joks žmogus nėra nei pradžia, nei pabaiga, todėl žmogiškai net ir individualiai mes atsakome už viską, ką gero ir ką blogo padarė mūsų protėviai, ir net už tai, ką padarys kartos po mūsų.
Dar kartą būtina pabrėžti – už metafizinę kaltę nėra ir nebus juridinės atskomybės, bet be šito atsakomybės ir kaltės jausmo nėra ir negali būti bent kiek civilizuotos tautos.
Ta maža saujelė rusų, kurie smerkia Rusijos invaziją į Ukrainą, jaučia savo kaltę ir atsakomybę dėl rusų karo nusikaltimų Ukrainoje. Jiems gėda už tai, ką rusai daro Ukrainoje, nepaisant to, kad Putino režimo patys yra žiauriai persekiojami. Bėda, kad jų tik saujelė. Kaip sakė rusų rašytojas J. Nagibinas, didžiausia rusų kaltė yra ta, kad jie visada jaučiasi nekaltais savo pačių akyse.
Tiksliau nepasakysi. Absoliuti dauguma Rusijos visuomenės serga rašizmu – rusiškojo fašizmo atmaina. Putinas yra tik rusų visuomenės tęsinys.
Tiksliau nepasakysi. Absoliuti dauguma Rusijos visuomenės serga rašizmu – rusiškojo fašizmo atmaina. Putinas yra tik rusų visuomenės tęsinys.
Be rusų visuomenės pritarimo Putinas niekada nebūtų ryžęsis užgrobti Krymo, juolab pradėti didžiausią karą Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Nebūtų leidęs plėšti ir prievartauti.
Ne tik prijaučiantieji rašistams ir jiems naudingi idiotai bando išsukti rusų liaudį nuo metafizinės kaltės. Popiežius Pranciškus tik abstrakčiai pasmerkė karą, bet nepasmerkė agresorės Rusijos.
Jo pirmtakas Jonas Paulius II tokį elgesį vadino moraliniu reliatyvizmu. Po ištisų Ukrainos miestų sunaikinimo, po Bučos skerdynių, grupinių moterų ir mergaičių prievartavimų, kuriuos Ukrainoje masiškai vykdė Rusijos kareiviai, pacifistiškai smerkti karą, vaizduoti, kad nėra aišku, kas šitame kare yra blogis, o kas gina gėrį, reiškia pritarimą blogiui.
Lygiai kaip ir aiškinti, kad dėl visko kaltas tik Putinas. Bučoje mergaites grupiniu būdu prievartavo ne Putinas, o konkretūs rusai. Konkretūs rusai vykdo nusikaltamus įsakymus taikytis į ligonines ir civilių namus raketomis. Milijonai rusų šlovina šituos „didvyrius“ kabutėse.
Bent jau 56-ąją Rusijos karo nusikaltimų dieną turėtume baigti ginčus dėl kolektyvinės kaltės ir atsakomybės. Ponai advokatai, neapsimeskite, kad ginate teisės viršenybę. Ginate visų banditų ir milijonų jų pakalikų teisę likti klaidoje ir dar netgi nepasmerktiems.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
