Švietimas ir sveikatos apsauga buvo ir yra labiausiai politikų mėgstamos temos, tačiau, nepaisant šio politinio prioriteto, pandemija apnuogino skaudžią realybę. Tik sveikatos sektorius su savo ydom, trūkumais, korupcinių sprendimų padariniais – lyg ant delno, o štai apleista švietimo sistema kerta iš pasalų.
Auga kovidinė karta, grėsmingai skelbia gydytojas profesorius Rimantas Kėvalas, su kuria mes turėsime gyventi.
Kas tai yra kovidinė karta? Ką tai reiškia? Kuo ji išsiskirs? Klausimų daugybė. Ir taip pagal daugybę rodiklių mūsų švietimo sistema šviesmečiais atsiliko jau ne tik nuo suomių, bet ir nuo estų, o dabar dar ir pandemija. Ir visa auganti nauja karta – kovidinė.
Prieš kelias savaites savo feisbuko paskyroje kolega žurnalistas Gintaras Sarafinas pasidalijo informacija, kad Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje pacientai nebetelpa. Tad, rašo žurnalistas, dalis vaikų ir paauglių, kuriems dėl didžiulio nerimo, streso, depresijos, savęs žalojimo, nenoro gyventi, suicidinių minčių yra reikalinga stacionarinė pagalba, guldomi į kitus šios ligoninės skyrius. Tai esanti vieša paslaptis. Vieša paslaptis, kad šiandien ligoninėse gydytojai gydo bandžiusius nusižudyti trylikamečius, nes šie nebesusitvarko su nerimu ir pandemijos sukeltais iššūkiais. Gydytojas R. Kėvalas teigia, kad tokių savižudžių pagalbos skyriuje aiškiai padaugėjo.
Apie šią viešą paslaptį ir kiek vaikų kamuoja tokios problemos, kitas kolega žurnalistas Deividas Jursevičius paklausė švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės. Ši atsakė, kad nežino.
Kai Lietuvoje psichologai, kurių vis dar nesuvokiamai trūksta, be atokvėpio konsultuoja vaikus, kai jau ir artimiausias ratas pasakoja apie gilias savo vaikų depresijas, kai šie net nepakyla iš lovos prisijungti prie pamokų, kai pasaulio žiniasklaida skambina varpais apie žiaurias šios pandemijos pasekmes jaunajai kartai, ypač paaugliams, švietimui Lietuvoje vadovaujanti ministrė bukai skaito iš kompiuterio ekrano eilutes, kiek valdžia yra skyrusi pinigų mokyklų psichologams, ir sako, kad jau pavargo nuolat atsakinėti į klausimus, nes organizuoja darbą taip, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas.
Kadangi jau tokia problema, o ją pildo kiti baisūs skaičiai apie smurtą namuose, apie tai, kad kone per pusę sumažėjo vaikų lankymasis pas gydytojus, sumažėjo vaikų, atvedamų skieptis nuo kitų užkrečiamųjų ligų, ypač nuo tymų, gal jūs girdėjote kurio nors kito, nebūtinai švietimo, ministro pasisakymus šia tema? Pavyzdžiui, ką mano apie tai socialinės apsaugos ir darbo ministrė? Arba sveikatos apsaugos ministras? Vienas iš jų, atrodo, turi laisvo laiko pagalvoti, kuo iliustruoti savo feisbuko įrašus, pavyzdžiui, kokiu nors judančiu traukinuku.
Nes gal dar ne prarasta toji kovidinė karta? Gal jai galima padėti ir juk yra būdų, kaip padėti.
Diskusijų tarp valdančiųjų ir Prezidento apie tai, kam važiuoti į Europos Tarybą, apstu, tačiau apie pandemijos paženklintus vaikus iš visų postų – spengianti tyla.
Apie pasiekimų lygį jau niekas nebekalba. Koks dar pasiekimų lygis, kai dalis Lietuvos vaikų ir, kaip tyčia, jautriausia grupė – paaugliai – beveik visus mokslo metus jau praleido prie kompiuterio ekrano be jokio gyvo kontakto su bendraamžiais, be jokios socializacijos, išskyrus šeimos narius? Vilniuje yra mokyklų, kurių moksleiviai nuotoliu mokosi nuo spalio iki pat dabar, bet sunku rasti daug civilizuotų valstybių, kurios būtų laikiusios savo paauglius be kontaktinio mokslo nuo spalio iki mokslo metų pabaigos, beveik aklinai uždarytas mokyklas nuo gruodžio iki beveik dabar ir jau ėmusis karantino laisvinimų, pradedant ne nuo mokyklų, o nuo prekybos centrų, kavinių, sporto klubų ir teatrų.
Šiandien beveik viskas atverta, tačiau paaugliai vis dar mokosi namie, nes kai Ingridos Šimonytės Vyriausybė atlaisvino verslą, švietimo, mokslo ir sporto ministrė 5–11 klausių moksleiviams jokio plano neturėjo. Šie vaikai buvo prisiminti tik tada, kai Vyriausybę viešai pradėjo kritikuoti jos pačios suburti ekspertai. Ir jokiais pavidalais neegzistavęs planas staiga atsirado. Premjerė pareiškė, kad 5–11 klasių moksleiviai į mokyklas gali grįžti nuo gegužės 10 d., tačiau sprendimus priims savivaldybės, žinoma, pasitarusios su tėvų bendruomenėmis ir vaikus privalomai testuojant.
Koks saliamoniškas sprendimas – neuždrausti, tik padaryti neįmanomą. Bet simptomatiškas šiai Vyriausybei, kuri nesiliauja stebinti tuo, kad per kelis mėnesius, kai jiems buvo leidžiama daryti beveik viskas, sugebėjo išbarstyti beveik visą pasitikėjimą tuo, kad negali priimti sprendimų tada, kai jų reikia, o priimtiesiems trūksta logikos. Nes šiandien gegužės 9 d., tačiau jau aišku, kad absoliuti dauguma Lietuvos 5–11 klasių moksleivių baigs mokslo metus nuotoliu.
Vilniuje yra mokyklų, kurių moksleiviai nuotoliu mokosi nuo spalio iki pat dabar, bet sunku rasti daug civilizuotų valstybių, kurios būtų laikiusios savo paauglius be kontaktinio mokslo nuo spalio iki mokslo metų pabaigos, beveik aklinai uždarytas mokyklas nuo gruodžio iki beveik dabar ir jau ėmusis karantino laisvinimų, pradedant ne nuo mokyklų, o nuo prekybos centrų, kavinių, sporto klubų ir teatrų.
O kaip gali būti kitaip? Kokį kitokį sprendimą gali priimti savivaldybės ir jų skirti mokyklų vadovai, kurie tuo metu, kai staiga nukrito sprendimas dėl paauglių mokymosi, dar vadavosi su užduotimi, kaip sugrąžinti į mokyklas pradinukus ir dvyliktokus? Ir kokį sprendimą gali priimti tėvai, kai išvakarėse gauna karštligišką sms žinutę iš klasės auklėtojos, jog rytoj turi būti pateiktas tėvų atsakymas, su kokios formos mokymusi sutiktų tėvai: likti nuotoliniu, rinktis mišrų su testavimu ar mokymąsi lauko erdvėse, jį derinant su nuotoliniu.
Aš bandau mintyse įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti tas paskutinysis perpildytose Vilniaus mokyklose su vienu stadionu ir kokia motyvacija jį įdiegti, kai Vyriausybė leidžia apsispręsti patiems, kai vaikų grąžinimas į mokyklas nėra joks prioritetas ir privaloma užduotis, kai pasiruošti mišriam ugdymui nebuvo skirta jokio laiko ir kai liko mokytis TIK du mėnesiai.
Niekaip kitaip nei imitacija šio vaikų grąžinimo į mokyklas proceso neišeina pavadinti, lygiai kaip ir to fakto, kad Vyriausybė staiga įžvelgė savivaldybėse lyderystę Lietuvos švietimo sunkiame kelyje į proveržį, kurios anksčiau kažkaip nepastebėta.
Šiandien beveik viskas atverta, tačiau paaugliai vis dar mokosi namie, nes kai Ingridos Šimonytės Vyriausybė atlaisvino verslą, švietimo, mokslo ir sporto ministrė 5–11 klausių moksleiviams jokio plano neturėjo. Šie vaikai buvo prisiminti tik tada, kai Vyriausybę viešai pradėjo kritikuoti jos pačios suburti ekspertai.
Netgi atvirkščiai. Jei savivaldybėms rūpėtų vaikai ir jų ateitis, XXI a. Lietuvoje nekalbėtume apie sujungtas klases ir ne švietimo, o socialinės paramos funkciją atliekančias mokyklas, kuriose nėra nei mokytojų, nei modernių priemonių vaikams suteikti reikiamą išsilavinimą, o vienoje klasėje su ta pačia mokytoja mokosi ir pirmokas, ir antrokas, ir trečiokas, ir ketvirtokas. Tos varganos regionų mokyklos liko neuždarytos tik todėl, kad ciniškiems vietos politikams labiau nei vaikų ateitis rūpi jie, jų valdžia ir įtaka, o jie patys jau ilgus metus buvo ir yra tos niekaip neįgyvendinamos regioninės politikos maitintojai.
Galime čia skalbti šonus Šimonytei, Šiugždinienei, Dulkiui ir kitiems, tik tenka pripažinti, kad opozicija šiuo klausimu lygiai tokia pati neįgali. Kitaip tariant, jai nerūpi.
Ramūnas Karbauskis, nuo pat šio Seimo kadencijos pasižymėjęs dramatiškais ėjimais, šįkart išstojo su ne mažiau dramatišku klyksmu ne apie tai, kaip vaikus sutraumavo pandemija ir kaip jiems padėti. Jį patį kone traumavo faktas, kad konservatoriai drįsta uždaryti dar 100 mokyklų, o Landsbergienės verslas toliau klesti. Tų šimto mokyklų, kurios seniai turėjo būti uždarytos, nes neužtikrina vaikams reikiamo išsilavinimo.
Ir tą patį argumentą bruka dabar, juo grasindamas pasitraukti iš derybų dėl nacionalinio švietimo susitarimo.
Jei netrūkų drąsos buvusiam premjerui Sauliui Skverneliui, tai vietoj Karbauskio argumentų atkartojimo, jis turėtų pasakyti, kad R. Karbauskis ir jo parankinis Eugenijus Jovaiša, būtent šie du asmenys aname Seime, ir sužlugdė jo paties Vyriausybės pastangas ir jo Vyriausybės suplanuotą švietimo reformą. Galbūt buvusiai ministrei Jurgitai Petrauskienei trūko politinės patirties ir diplomatinių gebėjimų, bet mokyklų tinklo optimizavimas buvo vienas iš Skvernelio Vyriausybės uždavinių.
Tai, ko nepasako politikai, pasako sąžinės nepraradę jų buvę patarėjai. Tai štai buvusi Skvernelio patarėja švietimo klausimais Unė Kaunaitė palinkėjo šiai Vyriausybei sėkmės uždarant tas mokyklas, kurios negeba suteikti vaikams tos švietimo paslaugos, kuri jiems būtų bilietas į kitokį gyvenimą ir neatimtų iš jų teisės į kokybišką išsilavinimą, nesvarbu, kur vaikas gyvena – kaime ar mieste. Buvusi Skvernelio patarėja primena, kad per pastaruosius šešerius metus, iš kurių ketverius valdė valstiečiai, buvo uždaryta daugiau nei 200 mokyklų.
Šiandien to paties Karbauskio į Seimą kažkada atvesti Mindaugas Puidokas su Dainiumi Kepeniu savo dėmesiu it degalais ant rusenančio laužo aprūpina tėvų antivakserių mitingus, palaikydami juos jų klaidžiojimuose, kad kaupinių metodu paimti tepinėliai iš nosies landos – pagaliau nors kažkoks duotas įrankis grąžinti vaikus į mokyklą – prilygsta eksperimentams su jais. Ir tai tik dar labiau didina įtampą ir nepasitikėjimą visa švietimo sistema ir valstybe apskritai, o kitiems vaikams prieš jų ir jų tėvų valią užtrenkia mokyklos duris.
Kitas opozicijos veikėjas Gintautas Paluckas taip pat visur regi Landsbergienės šmėklą, gąsdindamas save ir aplinkinius miglota vizija, kas būtų, jei jo elektorato vaikui netyčia išpultų patekti į ant popieriaus kol kas išguldytą Tūkstantmečio gimnaziją. Įtariu, kad baisiausia, jog netyčia elitiniu vaiku tapęs moksleivis niekada nebalsuos už socialdemokratus – juk kovidinė karta auga, nežinia, ko iš tokios laukti.
