Gruodžio 14 d. minint žmogaus teisių aktyvisto, Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo 31-ąsias mirties metines, o kartu ir ruošiantis 100 metų gimimo jubiliejui kitąmet, verta prisiminti šios įspūdingos asmenybės reikšmingiausius darbus ir apmąstyti jų reikšmę šiandien.
Kita vertus, ar tikrai verta ir kodėl? Moralinei kultūrai pralaimint daiktiškojo gyvenimo blizgesiui ir įtakai, socialinėms medijoms pakeitus tiriamąją žurnalistiką, o visuomenei vis sunkiau beprisiverčiant mąstyti ima atrodyti, kad pradėjome gyventi taip, tarsi demokratijos atnešta laisvė yra garantuota neišvengiamybė. Neįtikėtina, kaip greitai pasimiršta individualios kovos ir sektini pavyzdžiai siekiant užtikrinti šias garantijas...
A. Sacharovas neabejotinai buvo žmogus, savo pavyzdžiu įkvėpęs kovoms už laisvę bei žmogaus teises ištisas kartas ir nubrėžęs sektinas kryptis daugeliui šiame lauke veikiančių organizacijų. Gilų įspaudą jis paliko ir Lietuvos disidentijos istorijoje, stiprino vietos disidentus morališkai.
A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Kai 1975 m. SSRS valdžia uždraudė atsiimti Nobelio premiją, jis atvyko į Vilniuje surengtą kito garsaus rusų disidento Sergejaus Kovaliovo teismą už paramą Lietuvos katalikams. Principinga A. Sacharovo laikysena ir darbai paskatino tolesnį Lietuvos intelektualų įsitraukimą į disidentų veiklą.
Remiantis jo suformuluotais disidentinio judėjimo principais (pavyzdžiui, pažodžiui pritaikytam „kas nedraudžiama, tas leidžiama“, „žmogaus teisės yra globalios“ ir t. t.), po metų buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Ją įsteigė gerai žinomi veikėjai – V. Petkus, T. Venclova, K. Garuckas, O. Lukauskaitė-Poškienė, E. Finkelšteinas.
A. Sacharovo gyvenimo moralas galėtų būti reziumuojamas taip: demokratijos ir laisvojo pasaulio likimas priklausys nuo tokių žmonių, kurie nepabūgsta kalbėti drąsiai ir atvirai net ir savo gerovės sąskaita.
Tarptautinį A. Sacharovo pripažinimą ir autoritetą liudija gana iškalbinga detalė. Vidinėje tremtyje (užsieniečiams neprieinamame Gorkio mieste) laikyto akademiko mintys atsidūrė JAV, kur vienas pagrindinių dienraščių – „The New York Times“ – dedikavo net tris puslapius jo garsiajai esė „Apmąstymai apie progresą, taikią koegzistenciją ir intelektualią laisvę“.
Šiandien, globalių medijų epochoje, tai nebeatrodo sukrečiamai, tačiau verta prisiminti, kad tai vyko Šaltojo karo laikais, kai didžiosios pasaulio jėgos JAV ir SSRS konkuravo kiekviename žingsnyje. Toks dienraščio sprendimas buvo drąsus net ir JAV, kai šalių santykiuose klestėjo nepasitikėjimas ir dezinformacijos baimė. Praėjus 50 metų po publikacijos tas pats leidinys, o kartu ir kiti, pavyzdžiui, „The New Yorker“, grįžo prie esė, svarstydami jos aktualumą šiandien, ir beveik unisonu pripažino – A. Sacharovo manifestas palietė esminį klausimą, kuris ir šiandien atsidūrė pavojuje: tie iš mūsų, kuriems pasisekė gyventi atviroje visuomenėje, turėtų kovoti už laisvę tų, kurie gimė uždaroje visuomenėje.
A. Sacharovo palikimas, neprarandantis aktualumo ir šiandienių įvykių sūkuryje, yra tai, kad demokratijos svarba niekada nenuvertės. Visada bus grėsmių ir iššūkių, kuriuos reikės įveikti. Neatsitiktinai istorikai T. Snyderis ir Y. N. Harari primena – demokratija neturi jokių garantijų! Siekiant išsaugoti ir apginti teisę į laisvę, svarbu išlikti budriems, ypač pandemijos kontekste – nedemokratinės jėgos nesnaudžia ir egzistuoja realus pavojus, kad autoritarinės tendencijos sustiprės globaliai.
Dažno eilinio žmogaus reakcija yra gana priešinga, t. y. dominuoja noras būti paliktiems ramybėje, o kovas perleisti kitiems. Daugelis, ypač užklupus pastebimesnei problemai, tikisi užsidaryti savame kiaute ir pralaukti, kol išauš geresni laikai. A. Sacharovas savo pavyzdžiu mums liudija kitokį atvejį.
Kaip iš jauniausio akademiko sovietų istorijoje jis išaugo į neginčijamą žmogaus teisių judėjimo lyderį, pelniusį pagarbą visame pasaulyje? Kodėl jo, kaip parlamentaro, pasirodymas iki šiol prisimenamas kaip unikalus puslapis Rusijos istorijoje? Kaip viename asmenyje tilpo unikalus antipolitiko ir nė vieno populizmo elemento savo pasirodymuose neturinčio žmogaus derinys?
A. Sacharovas buvo žmogus, tikėjęs progreso galia ir jos „išlaisvinančiomis galiomis“. Savo ateitį susiejęs su mokslu, jis tikėjo mokslo gebėjimu prisidėti prie geresnio, saugesnio ir teisingesnio pasaulio kūrimo. Tačiau netrukus jis įsitikino, kad mokslas savaime to negarantuoja, o, pakliuvęs į „netikusias rankas“, netgi gali turėti priešingą efektą.
Po galingiausios pasaulyje bombos bandymo, suvokęs šalutines „savo kūrinio“ pasekmes, A. Sacharovas buvo priverstas atsižadėti savųjų išradimų. Žinoma, tarybų valdžia jam to neleido ir visaip stengėsi „atvesti į protą“. Ir čia mes matom virsmą – kaip progreso žmogus transformuojasi į vertybinį tradicionalistą, kovojantį už žmogaus teises.
Ne mokslas, ne progresas ir juo labiau ne politinė ideologija lėmė šią transformaciją, o visų pirma aistringa pastanga rūpintis žmonijos gerove! Žinia, ši kova pateikė nemenką sąskaitą. Kaip jau minėta, A. Sacharovas buvo priverstas palikti patogų nomenklatūrinį gyvenimą ir tenkintis tremtimi bei izoliacija. Vis dėlto tai nesumažino, o gal ir paskatino jo pasiryžimą tęsti veiklą žmogaus teisių srityje. Asmeninis pasirinkimas ilgainiui tapo pavyzdžiu visiems.
A. Sacharovo gyvenimo moralas galėtų būti reziumuojamas taip: demokratijos ir laisvojo pasaulio likimas priklausys nuo tokių žmonių, kurie nepabūgsta kalbėti drąsiai ir atvirai net ir savo gerovės sąskaita. Demokratijos likimas yra pamatinė ir esminė bet kokios gerovės sąlyga. Netenka girdėti laimingų žmonių džiaugsmų gyvenant totalitarinio ar autoritarinio režimo sąlygomis...
Ilgainiui, po SSRS žlugimo ir demokratijos pergalės regione, suskubta prabilti apie istorijos pabaigą, tikintis idilinės tvarkos su neišvengiama pažanga. Priėmus tokią tikrovės interpretaciją, neišvengiamai ir herojų atminimas – įskaitant Andrejaus Sacharovo asmenybę – prarado aktualumą bei jo asmeninio pavyzdžio ir išdėstytų minčių svarbą.
Šiandien, už lango siaučiant ant viruso sparnų atplevėsavusiai nežinomybei ir sutrikimui, yra gera proga grįžti prie tokių apmąstymų. Laikais, kai demokratiniai rinkimai negarantuoja legitimacijos (JAV), o žmonių ilgalaikiai protestai ir kova už žmogiškumą taip ir nesugraudina bejausmės autoritarinės mašinos (Baltarusija), kai itin plačiai ir nuoširdžiai žavimasi pavyzdine komunistinės diktatūros kova su virusu (Kinija), nori nenori imi susimąstyti apie liberalios demokratijos ir žmogaus teisių likimą. Jautresnės sielos žmogus, žiūrėk, netrukus ims sverti – ar nereikėtų pamažinti demokratijos dėl tvarkos, visuomenės apsaugos ir sveikatos?
