Stovėdamas „Laisvės kelyje“ nelyginau jo su Baltijos keliu. Man visiškai nerūpėjo, kas jį organizavo, ar iš to pasidarė kažkokios reklamos, ar „tuomet“ dvasia buvo „kitokia“, suprask – „dvasingesnė“?
Džiaugiausi matydamas tiek jaunų šeimų, kurios su vaikais atėjo pareikšti paramos kaimynams gudams. Galbūt daliai jų tai tebuvo smagi šventė, lyg koks maratonas sostinės centre, bet tik taip kuriama ar buriasi pilietinė visuomenė: juk reikia įdėti pastangų pasikelti nuo minkštos kėdės dėl sunkiai materialiai apčiuopiamo tikslo.
Jei, neduok Dieve, tektų iš Baltarusijos priimti pabėgėlius ir su jais dalintis duona bei darbo vieta, manau, kad stovėjusieji „Laisvės kelyje“ tą padarytų.
Gal ir dalintis bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija nebus taip pavydu nei prieš kelerius metus.
Mosuodamas balta-raudona-balta vėliavėle prisiminiau pirmą Lietuvos laisvės lygos organizuotą viešą mitingą 1987 m. rugpjūčio 23-ąją prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Buvo daug drąsos ir mažai vilties, kad tauta prisikels. Stebuklas įvyko ir po trijų metų atkūrėme nepriklausomybę.
Bet iki to buvo ir „bananų balius“, ir areštų, ir badautojų mušimo Katedros aikštėje. Po to – Medininkų žudynės, tragiška Sausio 13-oji, laukinis kapitalizmas, mafijos siautėjimas ir dar daug slenksčių, kuriuos turėjome įveikti. Per kai kuriuos dar iriamės, kad bulvių derlius (skirtingai nei Baltarusijoje) nebūtų išgyvenimo klausimas.
„Laisvės kelias“ laisvas buvo tik Lietuvoje, o kaimynų kryptis dar tamsi ir neaiški. Kai Sviatlana Cichanouskaja LRT eteryje negali aiškiai išdėstyti savo požiūrio į Krymo okupaciją, supranti, kad baltarusiai dar tik pradeda savo kelionę po dykumą ir neturi nei Mozės, nei tvirto tikėjimo, kuria kryptimi eiti.
„Laisvės kelyje“ galvojau apie nuodytą Aleksejų Navalną. Rusija nesikeičia ir nepasikeis, nesvarbu, ar vadinsis Rusija, Sovietų Sąjunga ar dar kaip. Šiuose kraštuose niekada nebuvo vertinama žmogaus gyvybė, ką jau kalbėti apie asmens laisves.
Naftos pinigų mąžta, Vakarų vadovai nebekviečia, o pasipūtimo daug, todėl iškilmingai neminėtas „pergalės“ kare su Suomija jubiliejus apie Molotovo-Ribentropo paktą kuriamos naujos legendos ir perrašinėjami istorijos vadovėliai.
Visgi Kremliuje klaidžioja baimės šmėkla: įvykiai Baltarusijoje, protestai Chabarovske sėja neviltį, todėl ir griebtasi nuodų. Ne kerštaujant ir rodant savo galias, kaip kad Skripalių ar Litvinenkos atvejais. Dabar panikos priepuolis ištiko supratus, kad Putinas irgi liaudžiai jau nusibodo.
Istorikas Eligijus Raila pastebi, kad Lukašenka neįleido sugrįžti Baltarusijos katalikų bažnyčios galvos arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus, bet Krikščioniškų Šeimų Sąjungos pirmininko Tomaševskio ir jo pirmojo numerio Jedinskio pareiškimų šiuo klausimu nesulaukta. Nustebčiau, jei būtų kitaip.
Spalį rinksime naują Seimą, pasidomėkime, ką mūsų partijos galvoja apie užsienio politiką ir eidami balsuoti nepamirškime namie galvos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
