Karantinui einant į pabaigą, žmonės ėmė plūsti į restoranus ir barus. Vilniaus senamiestis vakarais vėl ūžia nuo klegesio, o besitęsiančio karantino reikalavimai skveruose ir gatvėse sukūrė naujas kavinių erdves ir aptarnavimo būdus. Sėdint viename jų, norom nenorom pastebi žmones antradienį plūstančius į restoraną taip, lyg tai būtų penktadienio vakaras. Matant tai gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad skurdo Lietuvoje nėra, o kas antras restorano lankytojas pasiruošęs išleisti krūvą pinigų tam, kad patenkintų savo pralavintą gurmanišką gomurį.
Toks yra kontekstas minčiai, kurią užsirašiau savo užrašų knygelėje stebėdamas Vilniaus petit-bourgeoisie. Yra trys gyvenimo būdai, kurie nėra būtinai pasirenkami, bet nėra ir nepasirenkami: buržuazinis-biurgeriškas, kūrybinės aistros ir darbininkų-proletariato.
Jei ši mintis ir jos leksika sukels kam nors niūrų déjà vu, tuo blogiau jiems. Jos pagrindas nėra tik materiali socialinės klasės samprata, net jei ji ir labai svarbi. Suprasti socialinę klasę materialiai reiškia teigti, kad jos narių pasirinkimai yra reikšmingai nulemti jų gyvenimo medžiaginio konteksto. Taip, žinoma, ir yra. Visgi yra ir mūsų aspiracijų plotmė, tai, ko siekiame ir apie ką svajojame ir tai, kas ilgainiui suformuoja mūsų svarbiausius gyvenimo pasirinkimus.
Nerūpestingo prabangaus gyvenimo geismas labiausiai įtvirtinamas galint puikuotis vienas prieš kitą (kartą esu girdėjęs, kad „laimė yra tai, kai tau kiti pavydi“, tezė, kuri man buvo pasakyta rimtu veidu).
Darbininkų-proletariato yra mažiausiai pasirinkimo laisvės turintis gyvenimo būdas ir juo esame labiausiai linkę bodėtis. Šio gyvenimo būdo niekas per daug nenori rinktis, jis tiesiog yra primetamas ekonominės būtinybės. Didžioji dauguma visuomenės narių kapitalizmo sąlygomis, nori to ar ne, turi parduoti savo darbo jėgą rinkoje. Net didį bourgeois vaidinantis Andrius Užkalnis yra priverstas tai daryti. Vertinant formaliai – t. y. objektyvios socio-ekonominės klasės požiūriu – visi šie žmonės yra darbininkai.
Importuota amerikietiška svajonė ir jos lietuviška versija mus verčia geisti malonumų persotinto gyvenimo, kur prabangiais automobiliais važiuojama į sporto klubus deginti kalorijų ir ilginti savo sotaus gyvenimo trukmės.
Šiuolaikinės visuomenės veikia taip, kad mūsų aspiracijos, ambicijos ir svajonės yra formuojamos ideologijos. Krašte, kuriame vienintelė turto forma yra prekinė, mūsų svajonės, ambicijos ir pasirinkimai bus nukreipti į tai, kaip tapti respektabiliu biurgeriu, kuriam nereikės pusvelčiui savęs parduoti ar dirbti kitam.
Importuota amerikietiška svajonė ir jos lietuviška versija mus verčia geisti malonumų persotinto gyvenimo, kur prabangiais automobiliais važiuojama į sporto klubus deginti kalorijų ir ilginti savo sotaus gyvenimo trukmės. Kažkas ironiško ir naivaus slypi šiame biurgeriškų svajonių pasaulyje. Nerūpestingo prabangaus gyvenimo geismas labiausiai įtvirtinamas galint puikuotis vienas prieš kitą (kartą esu girdėjęs, kad „laimė yra tai, kai tau kiti pavydi“, tezė, kuri man buvo pasakyta rimtu veidu). Bėda ta, kad visuomet bus turtingesnių ir sėkmingesnių, kurių ideologinio veidrodžio atspindy mūsų biurgeriškos laimės svajonė bematant subliukš.
Yra ir trečiasis gyvenimo būdas, kuris dažnai balansuoja tarp pirmų dviejų. Tai kūrybinės aistros gyvenimas, kuriam reikia disciplinos, išsilavinimo, užsispyrimo, o sykiu ir išorinių resursų. Tai menininkų, mokslininkų ir kitų proto ir vaizduotės darbininkų gyvenimas. Daugeliui jis pažeidžiamas panašiai kaip darbininko gyvenimas yra pažeidžiamas, ypač jei nesi iš socialinės aplinkos, kuri tau užtikrino geresnę starto poziciją. Jis pažeidžiamas, nes kūrybinė aistra išblėsta, o ją kompensuoja arba gravitacija į banalų biurgerišką gyvenimą, arba (o tai, deja, labai dažnai pasitaiko) į liūdną svaigalų narkozę. Beje, kūrybinės aistros gyvenimui priklauso ir džiaugsmu bei meile spinduliuojančios tikinčios močiutės gyvenimas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
