Jūsų namo laiptinėje gyvena kaimynas, kuris nuolat padaro kažką blogo. Prieš porą savaičių jis išlaužė kito kaimyno sandėliuką. Savaitgalį jis raktais subraižė naujai nudažytas pašto dėžutes, o vakar – sudaužė visus gėlių vazonus trečiame aukšte.
Nors namo gyventojai žino, kad visa tai padaryta jo, tačiau nelabasis kaimynas sugeba itin puikiai paslėpti pėdsakus. Gyventojams niekaip nepavyksta neginčytinai įrodyti jo kaltės, todėl dažniausiai šiam kaimynui pavyksta išsisukti.
Namo bendruomenė nevieninga klausimu, kaip spręsti esamą situaciją. Vieni siūlo visas pastangas dėti prevencijai – sustiprinti sandėliuko duris, labiau apšviesti laiptinę ar pastatyti nedūžtančius vazonus. Kiti inicijuoja laiptinės elgesio taisyklių parengimą, po kuriomis turės pasirašyti visi namo gyventojai. Treti ragina įrengti stebėjimo kameras, kad įvykus dar vienam incidentui būtų galima nustatyti kaltininką. Ketvirti primena, kad tokius nuolatinius pažeidėjus galima priversti laikytis elgesio normų tik aiškiai ir nedviprasmiškai pagrasinus, kad daugiau išsisukti nebepavyks ir už kiekvieną incidentą piktadarys bus nubaustas. Kol visi namo gyventojai ginčijasi, kurios priemonės reikalingos, nelabasis kaimynas toliau elgiasi netinkamai. Negana to, jis įvairiais būdais kiršina kitus namo gyventojus, kad jiems nepavyktų susitarti dėl vieningo plano.
Šiuo laiptinės palyginimu pabandžiau pavaizduoti šiandieninę tarptautinę politiką, kurioje Vakarai ieško recepto, kaip atsakyti į tokių veikėjų kaip Rusija, Kinija ar Iranas keliamus iššūkius.
Jokiu būdu neteigiu, kad Euro-Atlantinės bendruomenės nariai yra patinėje situacijoje ir negeba susitarti dėl jokių priemonių. Anaiptol, per pastaruosius penkerius metus pažengta gerokai į priekį. Nesunkiai sutarta, kad būtina daugiau investuoti į valstybių atsparumo didinimą: vystyti gynybos pajėgumus, geriau apsaugoti rinkimų sistemas ar kritinę infrastruktūrą, didinti visuomenės atsparumą dezinformacijai. Šia linkme daroma daug.
Tačiau, nepaisant gerokai bendresnio požiūrio į grėsmes, skirtumai, atsirandantys dėl nevienodų patirčių, interesų ar strateginės kultūros, išlieka pakankamai reikšmingi.
Pavyzdžiui, nesutariama dėl bendrų mechanizmų, kaip atpažinti piktavalį darant nusikaltimą. Laiptinės palyginime – įrengti bendrų vaizdo kamerų, kurios padėtų nustatyti kaltininką. Vieniems siūlant turėti bendrą sistemą, kiti teigia, kad tai kiekvieno buto savininko atsakomybės (valstybės) ribos. Vieniems sakant, kad užtenka dalinių įrodymų, kiti nesiryžta taikyti sankcijų be visiško įsitikinimo, kad tai – būtent to kaimyno darbas.
Taip pat iki šiol per mažai dėmesio skiriama svarstymui, kokiomis priemonėmis galima nubausti tarptautines normas pažeidinėjančias valstybes. Egzistuojantys sankcijų režimai, nors ir svarbūs, nėra pakankami. Vakarai turi ieškoti daugiau instrumentų, kuriais gali nusitaikyti į nedraugiškų valstybių interesus, vertybes ar silpnybes ir taip priversti jas nesiimti nederamų veiksmų.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama, kad reikia daugiau dėmesio skirti ne apsisaugojimui nuo grėsmių, bet jas keliančių veikėjų atgrasymui. Sėkmingas atgrasymas priverčia nedraugišką veikėją perskaičiuoti, ar išties apsimoka imtis planuojamų veiklų. Jis reikalauja ir atsparumo didinimo priemonių, ir sutarimo kaip greičiau nustatyti netoleruotinų veiksmų kaltininką, ir ryžto už tai nubausti .
Atsparumo didinimas apsunkina kenkėjiškos veiklos sėkmę, o bausmės grėsmė priverčia permąstyti, ar tikrai apskritai verta imtis veiksmų – tai dvi pamatinės atgrasymo strategijos atramos. Vakarams reikia siekti tvirčiau stovėti ant abiejų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
