Sekmadienio vakarą Vilniaus menų fabrikas „Loftas“ buvo sausakimšas – vienintelį koncertą Lietuvoje surengė pernai „Eurovizijos“ dainų konkurse žibėjęs kroatas Baby Lasagna.
29-erių dainininkas prieš metus tapo tikra „Eurovizijos“ sensacija. Užvedanti daina „Rim Tim Tagi Dim“, „Rammstein“ muziką primenančios gitaros, į galvą įlendanti esminė dainos frazė ir tekstas apie jaunuolį, emigruojantį iš mažo Kroatijos kaimo. Tai neįprastas receptas, bet jis Kroatijai atnešė geriausią rezultatą per konkurso istoriją.
Daug kas Marko Purišičiui (tikrasis Baby Lasagna vardas) prognozavo pergalę, tačiau vertinimo komisijos finale nusprendė kitaip. Kroatas laimėjo publikos balsavimą, bet muzikos profesionalams labiau patiko Šveicarijos daina – triumfavo Nemo atliktas kūrinys „The Code“.
Į viešbutį Malmėje, kur gyveno ir Lietuvos atstovas Silvester Belt, Baby Lasagna tada grįžo ramiai šypsodamasis. Kroatijoje jis buvo pasitiktas kaip didvyris, o prabėgus beveik metams, jo karjera klostosi puikiai.
Baby Lasagna prieš kelias savaites išleido albumą „DMNS & Mosquitoes“ – eklektišką įrašą, kuriame skamba ir eurovizinis hitas. Dainos – nuo aršesnių roko garsų iki popmuzikos, tačiau jas visas vienija tas pats bruožas. Ironiški, kvailiojančio tono tekstai, kuriuose Baby Lasagna šaiposi iš kasdienių situacijų, populiarumo, šaunumo socialiniuose tinkluose ir paties savęs.
Ramus intravertas, kuriam žvaigždės statusas yra labai tolimas – toks įspūdis susidaro kiekvieną sykį, su juo kalbantis. Nepaisant to, jo eurovizinė šlovė neblėsta – šiuo metu Baby Lasagna keliauja per Europą su savo gastrolėmis, į kurias įtraukta kelios dešimtys pasirodymų įvairiose šalyse.
Negana to, gegužės viduryje jis pasirodys specialiame „Eurovizijos“ renginyje – koncertuos didžiausiame Šveicarijos futbolo stadione Bazelyje, kur konkurso gerbėjai galės stebėti finalą dideliuose ekranuose.
Kartu su grupe scenoje kroatas kuria energingą šou – Vilniuje, kur buvo išgraibstyti visi bilietai, jį pasitiko linksmai nusiteikusi gerbėjų minia, šėlusi visą vakarą ir įrodžiusi, jog tikrai žino ne tik eurovizinę dainą.
Prieš koncertą kroatas davė interviu LRT.lt. Pokalbis su Baby Lasagna – apie gyvenimą po „Eurovizijos“, šlovės iššūkius, šių metų Lietuvos eurovizinę dainą ir jo galimybes kada nors grįžti į didžiausią Europos dainų konkursą.
– Ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdamas?
– Nedaug. Prieš atvykdamas į nematytą šalį, visada apie ją pažiūriu šiek tiek dokumentikos, bet ten – tik bendri esminiai faktai. Padariau tai ir prieš šios savaitės koncertus Estijoje ir Latvijoje.
Iš Lietuvos pažįstu tik Silvester Belt, man jūsų šalis su juo siejasi.
– Savo albumą pavadinote „Demonai ir uodai“. Kas čia per sumanymas?
– Taip vadinasi viena daina albume. Kartą buvau namie, niekaip negalėjau užmigti, nes galvoje sukosi daug minčių. Ir kai jau atrodė, kad užmigsiu, mane pradėjo kąsti uodai. Pasakiau tai žmonai, ji nusijuokė – aha, demonai ir uodai.
Pagalvojau, kad tai kietai skamba, parašiau apie tai dainą. Ir kai atėjo metas išrinkti pavadinimą albumui, pagalvojau, kad ta frazė – pakankamai kvaila, kad tiktų.
– Visose jūsų dainose – kalnas ironijos ir sarkazmo. Ar apskritai sugebėtumėte parašyti paprastą meilės dainą, be jokių juokų?
– Nežinau, man tokios skamba gana nuobodžiai. Kita vertus, pasaulyje yra popdainų, kurios atrodo įprastos, bet tekstai – nenormalūs. Pavyzdžiui, grupės „Twenty One Pilots“ daina „Stressed Out“. Tos dainos žodžiai – tokie neaiškūs ir pilni metaforų.
Manau, kad turi nutikti tokia situacija, kai pajusiu norą meilės jausmą išreikšti ant popieriaus. Nes paprastai, kai kažką myliu, tai perteikiu tam žmogui tiesiai, o ne dainoje.
– Kai pernai kalbėjomės Švedijoje, prisipažinote, jog esate intravertas, kuriam neįprasta jausti minios dėmesį. Kaip jums šiandien sekasi Kroatijoje, kur jus dabar pažįsta visi, esate vienas populiariausių žmonių šalyje?
– Taip, man nenatūralu. Nelabai mėgstu dėmesį. Man neįprasta, kad nueinu į restoraną ir, jei žmonės neprašo nusifotografuoti kartu, jie vis tiek spokso arba paslapčia filmuoja.
Kita vertus, lyg mantrą kartoju sau – daugybė žmonių norėtų būti mano vietoje, tai – mano darbo dalis, net jei ji ir nėra mėgstamiausia.
Įžvelgiu gerų dalykų – kažkam ta nuotrauka su manimi gal praskaidrina dieną. Bet jei esu blogos nuotaikos, neinu į parduotuvę, nes žinau, kad ten būtinai kažkas mane užkalbins, sustabdys. Tada apima didelis nerimas. Aš turiu jaustis laimingas, kad leisčiausi į pokalbį su nepažįstamais žmonėmis.
Tai – iššūkis, bet visi darbai turi savų iššūkių.
– Kokia keisčiausia situacija, į kurią patekote su gerbėjais?
– Prie manęs prieina, paprašo nufilmuoti gimtadienio sveikinimą kokiam draugui. Ir jei tai septintas toks kartas per dieną, jei aš būnu pavargęs ir atsisakau, tada jie labai supyksta.
Bet tai nenutinka dažnai. Dauguma patirčių – gražios ir mielos.
– Jūs – vienas iš nedaugelio kroatų artistų, kurie keliauja per visą Europą ir visur turi gerbėjų. Visi bilietai šiandien Vilniuje – parduoti. Koks jausmas koncertuoti publikai, kuri nemoka jūsų kalbos, gal niekada nebuvo jūsų šalyje, bet domisi jūsų muzika?
– Manau, užsienyje koncertuoti – net geresnis jausmas nei gimtinėje. Kroatijoje aplink mane kilęs toks ažiotažas, kad neretai koncertuose žmonės tiesiog stovi ir laukia vienos dainos – „Rim Tim Tagi Dim“, o tada eina namo. Ta daina jiems svarbiau už Baby Lasagna.
Bet, pavyzdžiui, Taline buvo visai kitaip – susirinko daug jaunų žmonių, maždaug 18-35 metų, ir jie džiaugėsi visomis dainomis.
Buvo labai smagu. Esu pozityviai nustebęs, džiaugiuosi. Niekaip negaliu suvokti – esu atlikėjas iš mažos šalies, trijų tūkstančių žmonių miestelio, ir šį vakarą Lietuvoje parduoti visi bilietai į mano koncertą. Ką? Oho.
– „Eurovizijoje“ žiūrovai jus išrinko į pirmąją vietą, tačiau komisijos balsavimas lėmė, kad likote antras. Ar buvo šiek tiek liūdna?
– Ne, nė kiek. Tą paskutinę akimirką, kai turėjo paaiškėti, kas laimės – aš ar Nemo iš Šveicarijos – galvojau, kad labai nuliūsiu, jei nelaimėsiu.
O tą akimirką, kai paskelbė, kad Nemo laimėjo, kažkas apsivertė. Atėjo palengvėjimo jausmas – viskas, ramu, baigta, galėsiu keliauti namo.
Žinote, aš net Kroatijos atrankos nesitikėjau laimėti. Atėjau į ją galvodamas, kad užimsiu kokią septintą ar aštuntą vietą, atsiras keli nauji gerbėjai ir viskas.
Tad, kai viskas tiesiog išsprogo, mąsčiau taip – gerai, tiesiog padarykim tai, sutelkim kuo daugiau klausytojų, kad tai virstų karjera, kad galėtume iš to uždirbti, įgyvendinkim vaikystės svajones.
Man pergalė „Eurovizijoje“ niekada nebuvo tikslas. Tikslas buvo susipažinti su žmonėmis, susirasti klausytojų, daryti tai, ką darau dabar. Nesijaučiu pralaimėjęs. Jaučiuosi laimėjęs ir pasiekęs tai, ko norėjau.
– Šį vakarą – Kroatijos atrankos į „Euroviziją“ finalas. Ar žiūrėsite?
– Įdomu tai, kad po mūsų koncerto dar spėsiu jį pažiūrėti – praleisiu gal tik pirmas penkiolika minučių.
Žiūrėjau ir pusfinalius. Atidžiai stebiu, kas vyksta „Eurovizijoje“. Sekiau ir Lenkijos, Serbijos atrankas. „Eurovizija“ – esminė mano karjeros dalis, man tai įdomu, neketinu nuo to niekur bėgti.
Kas laimės, neįsivaizduoju. Yra kokios penkios dainos, kurios gali laimėti. Būti lažybų ekspertu šį kartą – labai sudėtinga.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po „Eurovizijos“ iš praktinės pusės? Atsirado daugiau koncertų, nusipirkote didelį butą, mašiną, išvykote prabangių atostogų?
– Man rėmėjai davė mašiną, bet sutartis tuoj baigsis, teks pirkti savo. Pirksiu paprastą, dideli automobiliai manęs nevilioja.
Būstas? Su žmona pradėjome remontuoti namą. Pradėjome, neturėdami pinigų, bet galvojome – kažkas gero nutiks. Ir nutiko.
Pokyčių daug – aš susituokiau, gyvenu su žmona, atsiranda daugiau atsakomybės, noro daugiau dirbti. Todėl dabar aš čia, o ne su ja. Tai užknisa, bet viskas gerai, nes bilietai išpirkti. (Juokiasi).
– Tai nėra pats blogiausias darbas.
– Oi, tikrai ne. Bet pasiilgstu namų. Ateityje tokių didelių turų nebus, sudėliosiu taip – savaitė koncertuose, savaitė namie.
Nebevažiuosim mėnesiui į gastroles, kaip dabar, nes nelabai mėgstu keliauti ir ilgiuosi žmonos.
– Neseniai pasklido žinia, kad įrašysite dainą su kita „Eurovizijos“ žvaigžde – suomiu Käärijä. Kas ten vyksta?
– Ta daina tikrai bus. Ir bus greitai. Bijau prisikalbėti ir atskleisti datą. 99 procentai, kad ta daina pasirodys ir tai bus didelis dalykas. Manau, „Eurovizijos“ bendruomenė tikrai bus nustebinta. (Šypsosi).
– Su kuo dar iš eurovizininkų palaikote ryšį?
– Prieš keletą dienų kalbėjausi su Silvester Belt – jis pamatė mano marškinius ir domėjosi, kur juos pirkau. (Juokiasi). Pasakiau, jis tokius pat nusipirko. Pakalbėjom apie koncertą.
Šiek tiek bendrauju su Teya Dora iš Serbijos. Taip pat Švedijos atstovais – duetu „Marcus & Martinus“. Linksma, nes jie broliai, o vardai – kaip mano ir mano brolio, mes esame Marko ir Martinas, tik iš Kroatijos. Jie šaunūs vaikinai.
– Ką dar ketinate nuveikti šiais metais?
– Gastroliuosiu iki balandžio pabaigos, jau yra koncertų gegužę, esu tikras, kad visi metai bus pilni pasirodymų.
Pradėjau rašyti naują albumą, galvoju apie keletą bendrų dainų su kitais artistais. Laukia dar kokie keturi penki nauji kūriniai, kurie pasirodys dar šįmet.
– Jūsų daina priskiriama prie humoristinių eurovizinių hitų, kurių konkurse būna kasmet. Šįmet kol kas ryškiausias – esto Tommy Casho „Espresso Machiatto“. Daina, kuri papiktino italus, jie pamanė, kad iš jų šaipomasi. Ką galvojate apie tokias situacijas?
– Girdėjau tą dainą, ji tikrai įsimintina, smagi. Suprantu, kodėl dalis žmonių gali įsižeisti.
Esu tikras, kad jis nieko blogo nenorėjo – tiesiog mini kai kuriuos italų kultūros stereotipus, tikrai neturėjo tikslo įžeisti.
Bet girdėjau, kad jis atsiprašė italų, ir padarė teisingai. Artistai turi kalbėtis su savo publika, kartais – ir paaiškinti savo žinią. Turime būti jautrūs, bet ne per jautrūs. Tai sudėtingas balansas, apie tai visą knygą galima parašyti.
– Ar ateityje dar grįžtumėte į „Euroviziją“?
– Manau, kad tai gali nutikti. Žinoma, ne šįmet ir turbūt ne kitais metais. Turiu kitų planų.
Bet vakar pagalvojau – jei turėsiu kietą dainą, istoriją, gal ir bandysiu grįžti. Viskas priklauso nuo dainos ir tikrai nesakau „niekada“.
– Jūsų koncertai pritraukia ir daug vaikų. Ar jus tai džiugina?
– Kroatijoje vaikų koncertuose – ypač daug. Šešerių, septynerių metų vaikai moka dainas atmintinai – keista, bet smagu. Užsienyje ateina daug paauglių. Vakar Latvijoje publika turbūt buvo vyriausia.
Bet žiūrovai – labai įvairūs, nuo vaikų iki keturiasdešimtmečių su ilgomis barzdomis. Linksma tai matyti.
– Kaip atrodo vakarėlis po Baby Lasagna koncerto?
– Išgeriu ramunėlių arbatos ir bandau kuo greičiau atsidurti lovoje. Kiti grupės nariai, o keliaujame devyniese, kartais pasilinksmina. Vakar jie išgėrė alaus viešbutyje, bet aš iškart nuėjau miegoti. Turiu saugoti balsą ir būti susikaupęs.
– Šiandien kartu paklausėme grupės „Katarsis“ dainos, kuri skambės „Eurovizijoje“. Ką apie ją manote?
– Man patinka. Iš pradžių šiek tiek primena slovėnų grupę „Joker Out“ (prieš porą metų dalyvavusią „Eurovizijoje“ – Red.).
Geras skambesys, balsas. Labai įdomu, jog jų daina nuolat auga, keičiasi, joje yra dramaturgija. Pavyzdžiui, mano daina eina tarsi lygia linija, o jų dainoje nuolat kažkas atsiranda, ji vystosi.
