Vanduo yra nepamainoma molekulė visai Žemės gyvybei. Tačiau iš kur ir kada jo prisikaupė Žemėje? Dažniausiai manoma, kad planeta formavosi sausa, o vandenį iš šaltesnių išorinių Saulės sistemos sričių atgabeno kometos ar asteroidai. Vis dėlto lieka neaišku, kaip tiek medžiagos atkeliavo iš taip toli, be to, šis modelis nevisiškai dera su Žemės chemine sudėtimi. Naujajame tyrime mokslininkai, remdamiesi laboratoriniais eksperimentais, parodė, kad vanduo galėjo susiformuoti tiesiog Žemei augant.
Per pastarąjį dešimtmetį vis populiaresnis tampa modelis, pagal kurį uolinės planetos augo kaupdamos milimetrų ir centimetrų dydžio uolienų grumstus. Pakankamai užaugusi planeta galėjo apsigaubti karšta, tankia, vandenilio turtinga atmosfera, o pro ją dar kurį laiką krito grumstai.
Tyrėjai panašų procesą atkūrė laboratorijoje: kaitino sausas, geležies turtingas silikatines uolienas 1200–1400 laipsnių temperatūroje. Dalį jų įdėjo į vandenilio dujų kamerą, dalį, kad būtų galima palyginti, – į helį. Kaitinimas truko nuo 15 minučių iki trijų valandų. Vandenilio aplinkoje per kelias valandas beveik 80 procentų uolienose esančio geležies oksido virto metaline geležimi, o atsilaisvinęs deguonis susijungė su vandeniliu į vandens garus. Helio aplinkoje tokia reakcija nevyko.

Ekstrapoliavus rezultatus apskaičiuota, kad krisdami pro pirmykštės Žemės atmosferą grumstai galėjo pagaminti šimtą kartų daugiau vandens, nei yra Žemės vandenynuose.
Dar vienas netikėtas atradimas yra tai, kad susidariusi metalinė geležis stipriai sąveikauja su fosforu ir ištraukia jį iš silikatų. Geležis nusėdo į Žemės branduolį, taigi ši sąveika paaiškina, kodėl Žemės mantijoje fosforo mažiau nei Marso mantijoje, o ir geležies, lyginant su magniu, nedaug.
Taigi geležies oksido reakcijos atmosferoje galėjo būti vidinis Žemės vandens šaltinis, nereikalaujantis jo atgabenti iš išorės. Tas pats procesas turėtų veikti ir kitose Žemės dydžio planetose, susiformavusiose iš grumstų, tad nemažai jų galėjo prikaupti ištisus vandenynus.



