Kai kada guosdami artimąjį po netekties ar užsitęsus gedului pasakome frazę „Laikas gydo“. Galbūt ir mums patiems teko tai išgirsti. Visgi ką apie tai sako mokslas: ar gedulas galiausiai pranyksta, ar, nors ir manome susitaikę su mirtimi, jį jaučiame visą gyvenimą? Psichologė-psichoterapeutė Eglė Šekštelo pabrėžia – greitas atsitiesimas nėra šaltumas ar meilės stoka, o ilgas gedulas nėra silpnumas.
Į gedulo temą besigilinanti psichologė-psichoterapeutė Eglė Šekštelo LRT.lt komentuoja, kad gydo ne pats laikas, o tai, ką su juo darome.
„Ar gedulas pranyksta? Ne visai, bet jis keičiasi. Pirmųjų mėnesių neviltis su metais gali virsti šviesiu ilgesiu ir net dėkingumu. Vienas žymiausių šių dienų gedulo tyrėjų dr. Robertas A. Neimeyeris gedulą vadina būdu, kuriuo mylime žmogų po jo mirties. Kiek tai trunka? Konkrečios datos nėra. Vis dėlto, pasak dr. J. Williamo Wordeno, netekus artimo žmogaus gedulas retai baigiasi greičiau nei per metus, o daugeliui ir dveji metai nėra per ilgai“, – sako pašnekovė.
Anot jos, ženklas, kad gedulas slūgsta, yra tai, kad apie mirusįjį galite galvoti su mažiau skausmo. Liūdesys išlieka, bet jis nebėra toks draskantis.
Taigi taip, gedulą tikriausiai jausime visą gyvenimą, tik kitaip, sako psichologė.
„Iš pradžių jis tarsi atvira žaizda, vėliau labiau primena randą. Gedulas gali sugrįžti bangomis: per mirties metines ir mirusiojo gimtadienį, per Kalėdas ar kitas didžiąsias šventes, išgirdus bendrą dainą, užuodus pažįstamą kvapą, lankantis vietose, kur būdavote kartu. Mirusiojo labai gali trūkti ir per svarbius šeimos įvykius, pavyzdžiui, vestuves, anūko gimimą ar išleistuves. Ypač sunkūs būna pirmieji metai, kai viskas vyksta pirmą kartą be mylimo žmogaus. Tai nėra atkrytis. Tai normalu ir po dešimties metų“, – sako E. Šekštelo ir priduria, kad susitaikyti nereiškia pamiršti.
Tai, anot psichologės, jautriai išsakė ir austrų neurologas, psichoanalizės pradininkas dr. Sigmundas Freudas, kuris pats buvo palaidojęs dukterį. Laiške draugui psichiatrui L. Binswangeriui, kurio sūnus mirė, jis rašė: „Mes randame vietą tam, ką prarandame. Nors žinome, kad po tokios netekties ūmus gedulas nurims, žinome ir tai, kad liksime nepaguodžiami ir niekada nerasime pakaitalo. Kad ir kas užpildytų šią tuštumą, net jei ji būtų užpildyta visiškai, tai vis tiek bus kažkas kita.“
E. Šekštelo pabrėžia – greitas atsitiesimas nėra šaltumas ar meilės stoka, o ilgas gedulas nėra silpnumas: „Klinikinė socialinė darbuotoja dr. Phyllis S. Kosminsky ir psichologas dr. Johnas R. Jordanas primena: gedulo stiprumas nėra meilės matas.“
E. Šekštelo dalijasi patarimais, kurie gali padėti lengviau išgyventi gedulo laiką.
1. Leiskite sau gedėti ir ilsėtis nuo gedulo. Akimirkos, kai juokiatės ar užsimirštate, nėra išdavystė.
2. Kalbėkite ir rašykite. Pasakokite apie mirusįjį tiems, kurie gali išklausyti, arba parašykite laišką jam pačiam.
3. Išlaikykite ryšį. Paminėkite metines, per šventes pagaminkite patiekalą pagal mamos, tėčio ar senelių receptą, toliau puoselėkite tai, kas mirusiajam buvo svarbu. Taip jis lieka jūsų gyvenime, o jūs galite gyventi toliau.
4. Sugrįžkite prie to, kas teikia prasmę. Žmonės, veikla, savanorystė, gamta ar tikėjimas pamažu grąžina jausmą, kad gyventi verta, prasminga.
Užsitęsęs gedulas
Pašnekovė pasakoja, kad atsparumas yra daug dažnesnis, nei manome.
„Amerikiečių psichologas, Kolumbijos universiteto profesorius dr. George A. Bonanno parodė, kad maždaug pusė artimojo netekusių žmonių gana greitai atgauna pusiausvyrą. Jie liūdi ir ilgisi, bet toliau dirba ir gyvena“, – teigia ji.
E. Šekštelo teigimu, yra ne vienas veiksnys, nulemiantis, kiek laiko žmogus gedės. Tai susiję tiek su mirties pobūdžiu, tiek su žmogaus gebėjimu kurti ryšį.
„Psichologai dr. J. W. Wordenas ir dr. R. A. Neimeyeris išskiria kelis svarbiausius dalykus: kaip žmogus mirė (staigi, smurtinė mirtis ar savižudybė sukrečia labiausiai); koks artimas buvo ryšys ir kiek savo gyvenime rėmėtės žmogumi, kurio netekote; ar ilgai slaugėte sergantį artimąjį ir išsekote; ar anksčiau buvo neišgedėtų netekčių; kiek palaikymo sulaukiate dabar; kokių dar sunkumų patiriate tuo pat metu, – kalba specialistė. – Labai svarbu ir tai, kaip žmogus apskritai kuria artimus santykius. Pasak dr. P. S. Kosminsky ir dr. J. R. Jordano, tie, kurie nuo seno bijo būti palikti, dažniau įstringa ilgesyje ir skausme. Tie, kurie vengia artumo ir viską tempia patys, gedulą slopina ir gyvena toliau taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tačiau nuslopintas gedulas neretai prasiveržia vėliau arba per kūną.“
E. Šekštelo pabrėžia – gedulas nėra liga. Anot jos, net labai stiprus gedulas pirmaisiais mėnesiais yra natūralus.
Tačiau maždaug dešimtadaliui žmonių gedulas užstringa: skausmas mėnesiais ir metais beveik nesikeičia. Todėl Pasaulio sveikatos organizacija ir Amerikos psichiatrų asociacija neseniai įtraukė naują diagnozę – užsitęsusio gedulo sutrikimą.
Jį galima atpažinti iš šių ženklų:
- praėjus pusmečiui ar metams, ilgesys ir mintys apie mirusįjį vis dar užpildo beveik visą dieną;
- vis dar sunku patikėti, kad žmogus mirė;
- jaučiate, kad kartu su juo mirė ir dalis jūsų, o gyvenimas neturi prasmės;
- vengiate visko, kas primena netektį, arba, priešingai, negalite atsitraukti nuo jo ar jos daiktų;
- nebepajėgiate dirbti, rūpintis šeima ar bendrauti.
Psichologės teigimu, gedulas gali komplikuotis ir kitaip. Netektis gali sukelti depresiją, sustiprinti polinkį į alkoholį, o po staigios ar smurtinės mirties gali likti potrauminio streso simptomų.
Anot pašnekovės, psichologas dr. J. W. Wordenas aprašo ir užmaskuotą gedulą. Žmogus tarsi neliūdi, bet ima skaudėti galvą ar nugarą, sutrinka miegas, pablogėja sveikata, ir jis net nesieja to su netektimi. Kartais tai, ko neišgedime jausmais, atsiliepia kūnui.
„Gera žinia ta, kad užsitęsusį gedulą galima gydyti, o specialiai gedului skirta psichoterapija yra veiksminga. Kreiptis į specialistą verta, jei praėjus pusmečiui skausmas beveik nesikeičia, negalite grįžti į kasdienį gyvenimą arba jaučiate, kad gyventi be mirusio žmogaus nėra prasmės“, – sako E. Šekštelo.
„Ieškoti pagalbos nėra silpnumas ir nėra mirusiojo pamiršimas. Kartais tai vienintelis būdas vėl rasti jam vietą savo širdyje ir kartu gyventi toliau“, – priduria psichologė.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
Nemokama ir konfidenciali pagalba teikiama telefonu arba internetu darbo dienomis nuo 13:00 val. iki 17:00 val.
