Astronomai išskiria tris juodųjų skylių tipus: žvaigždines, supermasyvias ir tarpines. Pastarųjų masė siekia nuo maždaug 100 iki 100 000 Saulės masių, o jos laikomos supermasyvių juodųjų skylių pirmtakėmis. Manoma, kad nemaža jų dalis lieka nutolusi nuo galaktikų centrų, nes jas, priešingai nei supermasyvias, ne taip efektyviai veikia dinaminiai procesai, traukiantys centro link. Tokios juodosios skylės vadinamos klajojančiomis.
Kyla klausimas, ar klajojančios juodosios skylės gali augti, jei gali – kaip jos auga. Mat toli nuo galaktikos centro neveikia dauguma mechanizmų, kurie efektyviai nukreipia dujas supermasyvių juodųjų skylių link. Tad buvo neaišku, ar jos apskritai gali užaugti iki supermasyvių.
Dabar astronomai rado pirmą tiesioginį įrodymą, kad klajojanti juodoji skylė gali maitintis iš dujų pėdsako, kurį sukaupia pati, judėdama per galaktiką.
Tirtoji juodoji skylė yra galaktikoje UGCA 320 – nykštukinėje netaisyklingoje galaktikoje už maždaug šešių megaparsekų.
Apskaičiuota juodosios skylės masė siekia apie 35 000 Saulės masių, taigi tai tikrai tarpinės masės juodoji skylė.
Teorija seniai numatė mechanizmą, kaip tokia klajoklė galėtų maitintis: judėdama pro galaktiką užpildančias dujas, juodoji skylė traukia aplinkines daleles, kurios iš įvairių pusių suplūsta ir susikaupia į tankesnį srautą už jos, suformuodamos tarsi pėdsaką. Traukdama pėdsako dujas juodoji skylė ir maitinasi, o prieš ją susidaro smūginė banga.
Surinktuose duomenyse tyrėjai aptiko visus tris teorijos numatytus komponentus: retas dujas prieš juodąją skylę, tankesnes dujas už jos ir tankius gumulus, žyminčius akrecijos srautą aplink juodąją skylę.
Akrecija – tai kūno didėjimas dėl iš aplinkos pritraukiamų smulkių, deformuotų, išsilydžiusių arba ištirpusių medžiagos dalių.
Šis atradimas pateikia stebėjimais paremtą įrodymą, kad klajojančios tarpinės masės juodosios skylės gali aktyviai maitintis per savo pačių sukauptus pėdsakus. Tai greičiausiai yra svarbus žingsnis joms virstant supermasyviomis.
Tyrimas čia.
