Mokslininkai visoje Lietuvoje prašo gyventojų neišmesti sukirmijusių vyšnių ir trešnių. Jose esančios lervos padės išsiaiškinti, kodėl pastaraisiais metais vyšninės musės ėmė sparčiai plisti ir vis dažniau gadina derlių.
Pasak Gamtos tyrimų centro vyriausiojo mokslo darbuotojo prof. Vinco Būdos, dabar surinktos lervos bus reikalingos kitų metų tyrimams.
„Kaupiame atsargas kitam darbų sezonui, nes iš peržiemojusių lervų kitais metais išsiris musės. Kad tyrimams turėtume tikrų musių, jomis reikia pasirūpinti dabar“, – sako jis.
Plačiau – garso įraše:
Vyšninė musė mokslininkų dėmesį patraukė neatsitiktinai. Nors šis kenkėjas Lietuvoje žinomas seniai, tokio masto problemų iki šiol nekeldavo.
„Prekinės vyšnios ar trešnės gali turėti ne daugiau kaip 1 proc. užkrėtimo, o dabar yra vietų, kur pakenkiama labai daug uogų. Tai mus ir sudomino – kas čia staiga atsitiko?“ – sako V. Būda.
Ieškodami atsakymo mokslininkai pažvelgė ir į musių genetiką. Jų duomenys rodo, kad Lietuvoje vis dažniau aptinkamas vadinamasis pietinis vyšninių musių tipas.
„Pati rūšis Lietuvoje buvo ir anksčiau, bet šito genotipo nebuvo. Gal dėl klimato kaitos, gal dėl žmogaus veiklos ta pietietė atsirado čia“, – svarsto V. Būda.
Anot pašnekovo, viena iš tikėtinų priežasčių – prekyba augalais vazonuose.
„Lervos žiemoja dirvoje. Jeigu perki sodinuką su vazonu, yra tikimybė atsivežti ir tokį kenkėją, kokio anksčiau nebuvo. Ko gero, šitie dalykai ir sumaišė mūsų muses su pietietėmis“, – sako V. Būda.
Musė – tarsi mažas kvepalų buteliukas
Nors žmonės vyšnines muses bando gaudyti įvairiais būdais, ne visi jie vienodai veiksmingi.
„Feromoninių gaudyklių nėra, nes dar nežinome šios musės feromono – būtent ties tuo dabar ir dirbame. Yra geltonos lipnios gaudyklės, jos tinka stebėti, kada musės pasirodo ir kada reikia purkšti. Tačiau tam, kad išgaudytume pakankamai musių, jų reikėtų labai daug. Viena musė padeda daug kiaušinėlių, todėl sugavus tik nedidelę dalį [musių] didelio skirtumo nepamatysi“, – aiškina V. Būda.
Tačiau, pasak mokslininko, dabartiniai tyrimai pirmiausia orientuoti į ilgalaikę perspektyvą.
„Mokslininkai turi dirbti į ateitį. Kai problema jau kyla, visi nori greito sprendimo, bet fundamentalių dalykų per trumpą laiką nepadarysi. Todėl ir domimės šia muse – norime identifikuoti jos lytinį feromoną, junginį, kuriuo vienos lyties musės privilioja kitas“, – sako profesorius.
Vabzdžių tarpusavio cheminę komunikaciją ateityje būtų galima panaudoti ir kovai su kenkėjais.
„Musė tarsi mažas kvepalų buteliukas skleidžia kvapą, į kurį sureaguoja kita musė. Jeigu tą komunikaciją sutrikdytume, musių berniukai neberastų musių mergaičių ir palikuonių tiesiog nebūtų“, – teigia pašnekovas.
Toks metodas jau taikomas kovojant su kai kuriais drugių kenkėjais.
„Izraelyje soduose pakabinami specialūs emiteriai, kurie paskleidžia tas medžiagas, todėl purškimų nebereikia. Patelės tarsi siunčia signalą, kad yra visur, nors jų nėra, ir patinai tiesiog suklaidinami“, – pasakoja V. Būda.
Vyšninės musės – tik vienas iš daugelio cheminės ekologijos laboratorijos tyrimų objektų.
„Iš tiesų mes ieškome cheminių junginių, kurie gamtoje veikia kaip signalai. Ši sritis dar mažai ištirta, o mūsų tikslas – suprasti tas gamtos sąveikas: aptikti medžiagas, kurių kiekiai siekia mikrogramus, pikogramus ar net femtogramus, jas identifikuoti ir išsiaiškinti, kokį poveikį jos daro“, – apibendrina V. Būda.
Išlesa vištos
Tyrinėdamas, kaip su vyšnine muse kovoja kitos šalys, profesorius aptiko ir netikėtą sprendimą.
„Literatūroje aprašytas vienas keistas, bet sėkmingas būdas – po vyšniomis ar trešnėmis laikyti vištas aptvare. Kai subrendusios lervos išlenda iš uogų ir leidžiasi į dirvą žiemoti, vištos jas tiesiog iškapsto. O jei nėra žiemojančių lervų, kitąmet nebus ir suaugusių musių“, – pasakoja V. Būda.
Kalbėdamas apie cheminę apsaugą, mokslininkas pabrėžia, kad svarbiausia – pasirinkti tinkamą laiką.
„Purškimai veikia tik suaugusias muses. Jei lerva jau pasislėpusi uogoje, nuo išorinio purškimo ji gerai apsaugota. Todėl labai svarbu žinoti, kada purkšti – per anksti nebus jokio efekto, o per vėlai musės jau bus sudėjusios kiaušinėlius“, – aiškina profesorius.
Anot jo, insekticidai nėra idealus sprendimas ir dėl poveikio aplinkai.
„Jie mažina bioįvairovę. Be to, su trešnėmis yra papildoma problema – nuo musių pasirodymo iki uogų sunokimo praeina labai mažai laiko, todėl panaudoti chemiją taip, kad iki derliaus neliktų likučių ir uogas būtų saugu valgyti, nėra paprasta“, – priduria V. Būda.
Paklaustas, ar vyšnią su lerva dar galima valgyti, profesorius tik šypteli.
„Čia jau skonio reikalas. Blogo ten tikrai nieko nėra. Lervos gyvena pažeistų ląstelių sultyse, ten gana švaru, nėra jokių didelių ekskrementų ar panašiai. Aišku, pūvančios uogos nevalgysi, bet kol uoga sveika, o lervutė maža... Nenoriu sakyti „skanaus“, bet blogo tikrai nieko“, – sako jis.
Parengė Ignas Ramanauskas
