Praėjusią savaitę poilsiautojams pradėjus dalytis žaliuojančios Baltijos jūros vaizdais kilo klausimų, ar tokiame vandenyje saugu maudytis ir kas apskritai sukelia vandens žydėjimą. Gamtos tyrimų centro algologijos ir mikroorganizmų ekologijos laboratorijos vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jūratė Karosienė sako, kad dažniausiai šį reiškinį lemia sparčiai besidauginančios melsvabakterės.
„Vandens žydėjimas – tai reiškinys, kai vandens telkinyje sparčiai pradeda daugintis mikroskopiniai organizmai, dažniausiai – melsvabakterės. Palankiomis sąlygomis per trumpą laiką jos gali pasiekti labai didelį gausumą, todėl vanduo nusidažo žalia arba mėlynai žalia spalva“, – aiškina pašnekovė.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Labas rytas, Lietuva“ įraše:
Anot jos, šie organizmai yra natūrali vandens ekosistemų dalis, tačiau problema atsiranda tuomet, kai dėl susidariusių sąlygų jų kiekis ima sparčiai augti.
„Pagrindinės priežastys – į vandens telkinius patenkantys dideli azoto ir fosforo kiekiai, dar vadinami maistinėmis medžiagomis, taip pat aukštesnė vandens temperatūra. Klimato šiltėjimas šiuos procesus paspartina – šyla oras, šyla vanduo, o melsvabakterėms susidaro palankios sąlygos daugintis“, – sako J. Karosienė.
Prie vandens telkinių būklės, pasak tyrimų centro darbuotojos, prisideda ir žmogaus veikla – neatsakingas trąšų naudojimas žemės ūkyje ar nepakankamai sutvarkytos nuotekų sistemos gali padidinti į vandenį patenkančių azoto ir fosforo kiekius.
Nors dažniausiai vandens žydėjimas siejamas būtent su šiomis bakterijomis, ji pažymi, kad reiškinį gali sukelti ir kitos mikrodumblių grupės.
„Pavyzdžiui, jūrose kartais stebimi dinoflageliatų sukelti žydėjimai, o ežeruose ar tvenkiniuose – augalinių dumblių grupių sukelti žydėjimai“, – aiškina tyrėja.
„Vis dėlto daugiausia dėmesio skiriama melsvabakterėms, nes jos gali kelti grėsmę žmonių ir gyvūnų sveikatai“, – priduria ji.
Būdinga šiltesniems orams
Pasak J. Karosienės, vandens žydėjimai dažniausiai būdingi šiltajam sezonui, todėl birželį toks reiškinys nestebina. Lietuvoje jis reguliariai pastebimas įvairiuose vandens telkiniuose – nuo ežerų iki Kauno ar Kuršių marių.
Baltijos jūroje tam taip pat yra palankios sąlygos.
„Ji yra gana sekli ir uždara ekosistema, be to, yra viena užterščiausių jūrų pasaulyje, todėl kenčia nuo didelio azoto ir fosforo kiekio. Tai sudaro puikias sąlygas vystytis melsvabakterėms“, – teigia J. Karosienė.
Anot jos, šie organizmai dažniausiai pradeda sparčiau daugintis, kai vandens temperatūra pakyla iki 20 ir daugiau laipsnių.
„Todėl vandens žydėjimus ir stebime vasaros metu“, – priduria ji.
Žydėjimo intensyvumas priklauso nuo vasaros orų – šiltesniais metais jis gali būti stipresnis ir trukti ilgiau, o vėsesnėmis ar lietingesnėmis vasaromis gali būti trumpesnis arba visai nepasireikšti.
Vandens žydėjimas nėra tik estetinė problema – didelis melsvabakterių kiekis gali pakeisti visą vandens ekosistemą, sako J. Karosienė.
„Kai vandens telkinyje yra daug melsvabakterių, jos sumažina saulės šviesos prasiskverbimą į gilesnius vandens sluoksnius. Tuomet negali augti vandens augalai ir kiti mikrodumbliai, kurie praturtina vandens telkinį deguonimi“, – aiškina ji.
Anot J. Karosienės, šie organizmai taip pat gali gaminti toksinius junginius ir mažinti biologinę įvairovę.
„Kai pradeda vystytis melsvabakterės, dažniausiai pradeda dominuoti viena arba kelios jų rūšys – mažėja rūšių įvairovė. Taip pat sutrinka mitybiniai ryšiai. Praktiškai visa ekosistemos veikla išsibalansuoja“, – sako J. Karosienė.
Maudytis nerekomenduojama
J. Karosienė pabrėžia, kad žydinčiame vandens telkinyje maudytis nerekomenduojama, nes kai kurios melsvabakterės išskiria toksinus.
„Mes juos vadiname cianotoksinais. Jie gali sukelti tiek lėtines, tiek ūmines ligas, o pasaulyje yra žinoma ir apsinuodijimų bei žmonių ar naminių gyvūnų mirčių atvejų, susijusių su melsvabakterių toksinais“, – teigia ji.
Pasak J. Karosienės, tyrimai rodo, kad maždaug kas antrame ar trečiame žydinčiame vandens telkinyje aptinkama cianotoksinų. Jų poveikis priklauso nuo koncentracijos ir konkrečios toksinų grupės.
„Vienos cianotoksinų grupės labiau veikia virškinimo sistemą, kitos – nervų sistemą. Išsimaudžius žydinčiame vandens telkinyje gali atsirasti odos sudirgimų, alerginių reakcijų, gleivinių patinimas, dusulys, pykinimas, virškinimo sutrikimai, kūno silpnumas ar galvos svaigimas“, – vardija ji.
Ypač atsargiems, anot pašnekovės, reikėtų būti mažiems vaikams ir alergiškiems žmonėms.
Vis dėlto J. Karosienė atkreipia dėmesį į dažnai neįvertinamą aspektą – didžiausias pavojus gali kilti ne tada, kai vanduo akivaizdžiai žydi, o jau po šio proceso.
„Melsvabakterių toksinai paprastai būna surišti ląstelėje, o pasibaigus žydėjimui ląstelės suyra, toksinai patenka į vandenį. Būtent tuomet jų kiekiai būna didžiausi“, – įspėja ji.
Norint įvertinti, ar vanduo tinkamas maudynėms, J. Karosienė siūlo atkreipti dėmesį į paprastą požymį.
„Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja labai paprastą būdą – įbristi į vandenį iki kelių ir nesudrumsti dugno nuosėdų. Jeigu matome savo pėdas, galima maudytis, bet jeigu ne – geriau pasisaugoti“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas
