Šiandien, kovo 31-ąją, pirmasis Lietuvoje populiacinis biobankas mini vienerių metų sukaktį. Per šį laiką daugiau nei tūkstantis gyventojų jau davė kraujo, o sukaupta per 30 tūkstančių mėginių, kurie ateityje bus naudojami ligų tyrimams, prevencijai ir personalizuotos medicinos plėtrai. Tačiau norint iš jų surinktą informaciją pritaikyti praktikoje, kraujo donorų reikės daugiau.
Įžengus į laboratoriją, kur saugomi šie mėginiai, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo sterilu, ir garsiai ūžia šaldikliai, kuriuose – dėžutės su mėgintuvėliais. Tačiau už šios ramybės slypi sudėtinga sistema, kurioje kiekvienas mėginys tampa maža dalimi didelės mokslo dėlionės. Bet pradėkime nuo pradžių – kaip mėginiai patenka į populiacijų biobanko saugyklą.
Pradžia – kraujo paėmimas
Pirmas etapas – 40 ml kraujo paėmimas. Jis pats savaime nesiskiria nuo įprasto tyrimo, tačiau šio reikšmė yra gerokai platesnė – kiekvienas kraujo mėginį populiaciniam biobankui paaukojęs žmogus prisideda prie būsimų mokslinių tyrimų ir personalizuotos medicinos plėtros šalyje.
Dalyvauti gali bet kokio amžiaus žmonės. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) dekanas prof. Dalius Jatužis pabrėžia: „Norint plėtoti personalizuotą mediciną, reikia turėti bazę, t. y. mūsų populiacijos, Lietuvos gyventojų, sveikatos duomenis įvairiuose amžiaus tarpsniuose. Remdamiesi šiais duomenimis, galėsime pritaikyti tikslesnius, personalizuotus sveikatos sprendimus kiekvienam žmogui.“
Surinktas mėginys netrukus pasiekia laboratoriją. Anot biobanko direktorės dr. Giedrės Kvedaravičienės, svarbu tai, kad duodamas kraujo žmogus nepraranda kontrolės – mėginiai ir su jais susijusi sveikatos informacija išlieka dalyvio nuosavybė.
„Pasirašius informuoto dalyvio sutikimą ir davus kraujo – pas mus arba partnerių laboratorijose – mėginys keliauja toliau“, – sako biobanko direktorė dr. Giedrė Kvedaravičienė.
Paruošimas saugojimui
Tyrėja Gabrielė pasakoja, kad vos patekęs į laboratoriją kraujo mėginys yra apdorojamas: „Mes gauname mėginį, jį išpilstome į mažesnius tūrius, kad galėtume užšaldyti, ir centrifuguojame, kad atsiskirtų kraujo dalys.“
Skirtingos kraujo frakcijos vėliau saugomos atskirai. „Mes saugome serumą, plazmą, bendrą kraują ir taip pat mėginius DNR gryninimui, kuriuos galima naudoti genetiniams tyrimams“, – aiškina ji.
Iš vieno kraujo mėginio laboratorijoje paruošiama daug mažesnių mėgintuvėlių. Tai leidžia tą patį mėginį naudoti skirtingiems tyrimams – kiekvienas mėgintuvėlis gali būti skirtas vis kitai analizei ar tyrėjui.
„Kiekvienas dalyvis, sudalyvavęs biobanke, sukuria apie 30 skirtingų tipų mėginių, jie visi keliauja į saugyklas“, – pažymi biobanko direktorė dr. G. Kvedaravičienė.
Paruošti mėginiai pažymimi unikaliais kodais ir kuo greičiau perkeliami į saugyklas, kur užtikrinamos sąlygos jų ilgalaikiam išsaugojimui.
Saugyklos
Mėginių saugojimo patalpa iš pirmo žvilgsnio gali priminti tikrą banką, tačiau į dideles spintas panašiuose šaldytuvuose apie -80 °C temperatūroje saugomi ne pinigai, o kraujo mėginiai.
Tokios sąlygos leidžia išlaikyti mėginių kokybę. „Mėginius galima saugoti praktiškai neribotą laiką, nes laikome labai žemoje temperatūroje, kuri užtikrina, kad jie išlaikys savo kokybę“, – pabrėžia tyrėja Gabrielė.
Tačiau ne visi mėgintuvėliai saugomi -80 °C laipsnių temperatūroje. Kai kuriems, pavyzdžiui, tiems, kuriuose – iš kraujo išskirtos ląstelės, reikia ir dar atšiauresnių sąlygų, t. y. -150 °C, tad jie laikomi skystame azote.
Įdomu tai, kad -80 °C temperatūra ląsteles pažeistų, tačiau laikant jas talpyklose, kur temperatūra nukrenta beveik dvigubai, atsiranda galimybė vėliau jas atgaivinti ir naudoti moksliniuose tyrimuose.
Padės daugiau sužinoti apie lietuvių tautą
Nors biobankas veikia dar tik metus, pirmieji žingsniai jau žengti – pradėti genetiniai tyrimai ir analizuojami surinkti duomenys.
„Esame pradėję keleto asmenų genetinės sekos nuskaitymą, taikydami naujesnius metodus – Oksfordo nanoporų technologiją, kuri remiasi ilgų fragmentų nuskaitymu. Esame vieni pirmųjų, gal net ir pirmieji Lietuvoje, tai pradėję daryti, ir tikimės artimiausiu metu turėti pirmųjų įžvalgų“, – komentavo mokslininkė dr. Alina Urnikytė.
Atlikdama ankstesnius tyrimus, A. Urnikytė tyrė lietuvių populiacijos išskirtinumą: „Turime daugiausiai Vakarų medžiotojų rinkėjų DNR. Išties esame gana sena populiacija, unikali ir, sakyčiau, labai netgi homogeniška.“
Tad Populiacijos biobanke kaupiama informacija gali išplėsti tokių mokslininkų kaip dr. A. Urnikytės tyrimus ir padėti išsiaiškinti daugiau įdomių dalykų apie mūsų tautą.
„Mano, kaip mokslininkės, kaip populiacijų genetikės, interesas turėti kuo daugiau lietuvių populiacijos genetinių duomenų, kad juos išsaugotume ne tik ateities kartoms, bet galėtume tirti ir dabar.“
Tikslas – 10 proc. populiacijos
Kalbėdama apie tai, ką pavyko pasiekti per vienerius biobanko veiklos metus, direktorė dr. G. Kvedaravičienė džiaugiasi, kad dalyvių skaičius vis auga: „Užsiregistravusių dalyvių turime beveik 2 tūkst., iš jų per 1100 jau ir atėjusių duoti kraujo.“
Vis dėlto ilgalaikis tikslas – apie 200 tūkst. žmonių mėginių (apie 10 proc. populiacijos).
„Šį tikslą turime ir labai ambicingai jo sieksime, tačiau daug kas priklausys nuo finansavimo. Tokios investicijos dydis yra nebeįkandamas vien universitetui, todėl labai svarbus Vyriausybės palaikymas, valstybinės investicijos ir įmonių prisidėjimas. Biobankai yra ypač svarbus instrumentas tam, kad galėtume kalbėti apie pažangią, personalizuotą mediciną, tačiau tai yra labai brangus sprendimas, reikalaujantis tiek finansinių išteklių, tiek aukštos kompetencijos specialistų“, – teigia G. Kvedaravičienė.
Tikslas – personalizuotos medicinos sprendimai
Biobanko atstovė pasakoja, kad žvilgsnis į kaimynines šalis rodo, kokia kryptimi gali judėti tokie projektai: „Estai yra atlikę genetinius tyrimus 200 tūkst. dalyvių, apskaičiavę jų ligų rizikas [padidintas arba sumažintas] ir sukūrę lengvai suprantamą „šviesoforo“ principu veikiančią sistemą, kuri parodo, sirgti kuria liga rizika yra didesnė, kam reikalinga atidesnė stebėsena, o kur rizika mažesnė.“
Remiantis šiais duomenimis galima ne tik tiksliau parinkti gydymą, bet ir nustatyti, kam reikalinga ankstyvesnė prevencija ar dažnesni patikrinimai, siekiant kuo ilgiau atitolinti ligos pasireiškimą.
Taip pat Latvijoje veikiantis populiacinis biobankas leido sukurti specialias skaičiuokles. „Skaičiuoklė padeda gydytojams suderinti vaistų parinkimą, kai pacientas serga keliomis tarpusavyje konkuruojančiomis ligomis, kai vienai ligai reikalingas vienas vaistas, tačiau jis gali pakenkti, atsižvelgiant į kitą ligą“, – pasakoja dr. G. Kvedaravičienė.
VU MF dekanas prof. D. Jatužis antrina direktorei teigdamas, kad Populiacijos biobanke kaupiama informacija gali padėti kurti ateities medicinos sprendimus.
„Mes fakultete labai sparčiai vystome ne tik banko ir mokslinių tyrimų sritis, bet ir skaitmeninę mediciną. Tai būtent ta sritis, kuri įgalina analizuoti didelį kiekį sukauptų duomenų, ieškant apibendrinančių sprendimų [personalizuotai medicinai]. Reikės daug duomenų mokslininkų, dirbančių medicinos srityje“, – teigė D. Jatužis.
G. Kvedaravičienė akcentavo ilgalaikę naudą visuomenei. Anot jos, dalyvavimas biobanko veikloje yra investicija į jūsų ir visos šalies sveikesnę ateitį.
„Kuo daugiau turime mėginių ir duomenų, tuo daugiau turime galimybių ne tik kaupti žinias, bet ir jas taikyti praktikoje – tiek gydymui, tiek prevencijai“, – teigė ji.
D. Jatužis pridūrė, kad kraujo aukojimas moksliniams tikslams yra ir tam tikra socialinio solidarumo išraiška, kuri duos didelę naudą ateinančioms kartoms.
„Kiekvienas žmogus, kuris duoda mėginius į biobanką, leidžia juos kaupti ir galbūt ateityje naudoti sveikatos labui, prisideda prie mūsų ateities kartų gerovės. Kad mūsų vaikai, sakysime, galbūt visai kitaip galėtų žiūrėti į savo sveikatą, kitokius sprendimus gauti ir įveikti civilizacijos iššūkius. Tai yra mūsų indėlis į ateities kartų gyvenimą ir galbūt padės tobulinti kokių nors konkretesnių retų ligų gydymą“, – užbaigė profesorius.
