(Ne)slaptos Rusijos nuodų laboratorijos ir varlės iš Ekvadoro: kuo nunuodytas Navalnas?

Šeštadienį penkios Europos valstybės paskelbė, kad Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas prieš dvejus metus buvo nunuodytas 200 kartų už morfiną stipriau veikiančia medžiaga epibatidinu. Šis toksinas randamas išskirtinai Ekvadore gyvenančių varlyčių odos sekrete. Kaip ši medžiaga atsirado Rusijoje? LRT.lt kalbinti specialistai teigia, kad mažai tikėtina, jog varlės buvo auginamos Rusijoje. Tad greičiausiai toksinas, kaip spėja ir užsienio žiniasklaida, buvo pagamintas dirbtinai. Tai nestebintų, turint omeny dar Lenino pradėtas ir iki šiol tęsiamas slaptas, o kai kada ir viešas Rusijos nuodų gamybos programas.

Prieš dvejus metus Arkties kalėjime mirė Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. Rusija tuo metu skelbė, kad tai įvyko dėl natūralių priežasčių – tromboembolijos (plaučių arterijos užsikimšimo trombais). Visgi, nemažai A. Navalno sekėjų, taip pat jo žmona ir jo įkurto „Youtube“ naujienų kanalo bendradarbiai neatmetė tikimybės, kad visuomenės veikėjas buvo nunuodytas. Tuo metu buvo galvojama apie nuodus „Novičiok“, mat jie jau kartą buvo panaudoti kėsinantis į A. Navalno gyvybę.

Šį šeštadienį Miuncheno saugumo konferencijoje JK, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir Nyderlandų vyriausybių paskelbtame bendrame pareiškime pranešta, kad A. Navalnas mirė nunuodytas neurotoksinu epibatidinu. Ši medžiaga buvo aptikta laboratorinėse A. Navalno kūno mėginių analizėse.

Kaip veikia epibatidinas

Epibatidinas yra itin stiprus neurotoksinas, daugiausiai jo aptinkama trispalvių medlaipių varlyčių (lot. Epipedobates tricolor) odos sekrete.

Anot Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro gydytojos dr. Gabijos Laubner-Sakalauskienės, epibatidino veikimas grindžiamas jo gebėjimu stipriai aktyvinti nikotininius acetilcholino receptorius. Šie receptoriai randami centrinėje ir periferinėje nervų sistemoje ir raumenyse. Normaliomis sąlygomis jie dalyvauja perduodant nervinius impulsus, tačiau epibatidinas juos veikia neįprastai intensyviai.

„Poveikio pradžioje nervų sistema patiria pernelyg stiprų sužadinimą. Klinikinėje praktikoje tai gali pasireikšti skausmu, nerimu, raumenų trūkčiojimais ar traukuliais. Tačiau šis etapas būna trumpas. Dėl nuolatinės ir stiprios receptorių aktyvacijos jie greitai praranda gebėjimą normaliai funkcionuoti – vystosi vadinamoji desensitizacija. Tuomet nervinio impulso perdavimas sutrinka ir prasideda progresuojantis raumenų silpnumas bei paralyžius“, – teigia toksikologė. Ji priduria, kad didžiausią pavojų kelia kvėpavimo raumenų paralyžius.

„Jam išsivysčius, žmogus nebegali savarankiškai kvėpuoti. Be to, dažnai stebimi širdies ritmo sulėtėjimas ir kraujospūdžio kritimas, rodantys autonominės nervų sistemos pažeidimą. Mirtis dažniausiai ištinka būtent dėl kvėpavimo nepakankamumo“, – sako pašnekovė.

Karo medicinos tarnybos gydytojas pulkininkas leitenantas Joris Brianas Ragaišis pastebėjo, kad epibatidinas veikia tą pačią nervų sistemos dalį kaip ir „Novičiok“, tik veikimo mechanizmas yra kitoks.

Kaip LRT.lt komentavo dr. Gabija Laubner-Sakalauskienė, specifinio epibatidinui skirto priešnuodžio nėra.

200 kartų stipresnis nei morfinas

Dr. Gabija Laubner-Sakalauskienė pasakoja, kad epibatidinas pasižymi išskirtinai stipriu skausmą malšinančiu poveikiu – literatūroje nurodoma, kad jis gali būti maždaug 200 kartų stipresnis už morfiną, tad praėjusio amžiaus pabaigoje jis sukėlė didelį susidomėjimą, buvo tikimasi sukurti stiprų skausmą malšinantį vaistą be priklausomybės rizikos. Tačiau viskas liko tik eksperimentų stadijose.

„Greitai paaiškėjo, kad jo terapinis langas yra itin siauras. Dozė, kuri malšina skausmą, yra pavojingai arti mirtinos. Be to, poveikis centrinei nervų sistemai ir kvėpavimui pasirodė sunkiai prognozuojamas ir nevaldomas klinikinėmis sąlygomis. Nors buvo sukurta nemažai epibatidino analogų, dauguma jų iki šiol liko eksperimentinių tyrimų stadijoje. Klinikinėje praktikoje jie nenaudojami“, – aiškina gydytoja toksikologė.

Nelaisvėje auginamos varlės nėra nuodingos

Šiandien pasaulyje iš viso žinoma apie 9000 varliagyvių rūšių, atrandant vis tobulesnių identifikavimo galimybių kasmet aprašoma apie 150 naujų rūšių.

„Iš visų 9000 varliagyvių rūšių itin stipriais nuodais nuo plėšrūnų ginasi tik apie 180 rūšių (toksinai pakankami, kad turėtų įtakos žmogaus dydžio žinduoliui)“, – LRT.lt komentavo roplių tyrinėtojas Gerardas Paškevičius (Džiunglių Žmogus).

Pašnekovo teigimu, joks varliagyvis nėra pavojingas žmogui, jeigu gyvūno žmogus nelaižo, nekramto, o netyčia ar tyčia palietęs – gerai nusiplauna rankas: „Varliagyvių nuodai pavojingi tik tuo atveju, jei jie patenka ant žmogaus ar kito sutvėrimo gleivinės.“

Kaip aiškina G. Paškevičius, nuodingų varliagyvių odoje identifikuojama daugiau nei 500 skirtingų toksinų junginių. Tai daugiausia lipofiliniai alkaloidai, sukaupti iš specifinės varliagyvių mitybos (skruzdėlės, erkutės, blakės, muselės). Pavojingiausias šią dieną žinomas varliagyviuose aptinkamas toksinas yra batrachotoksinas.

Kaip buvo minėta anksčiau, didžiausia epibatidino koncentracija aptinkama trispalvėse medlaipėse varlytėse (lot. Epipedobates tricolor), tačiau jį gali išskirti ir kitų rūšių nuodingos varlės, pavyzdžiui, Antonio medlaipės varlytės (Epipedobates anthonyi).

Trispalvė medlaipė varlytė – tai endeminė rūšis, natūraliai aptinkama tik vakariniame Ekvadore, Andų kalnų vakariniuose šlaituose, maždaug 300–1500 m aukštyje virš jūros lygio.

„Herpetologiniais duomenimis, jokia laukinės populiacijos dalis už Pietų Amerikos ribų natūraliai neegzistuoja“, – teigia roplių specialistas. Tiesa, jis priduria, kad trispalvės medlaipės varlytės gali būti auginamos nelaisvėje, tik tuomet jos jau nebus nuodingos.

„Kalbant apie trispalvių medlaipių auginimą nelaisvėje, tai tikrai nėra retas reiškinys ir tai terariumuose gana dažnai auginamas varliagyvis, tačiau nelaisvėje jos tiesiog nėra nuodingos, nes negauna natūralaus alkaloidų šaltinio (tam tikrų skruzdžių ir erkių), kitaip sakant, nerealu suteikti tokią mitybą, kokią jos pasirenka laukinėje gamtoje“, – sako G. Paškevičius.

Dėl šios priežasties, pašnekovo nuomone, maža tikimybė, kad A. Navalnui nunuodyti buvo panaudotas nelaisvėje augintų varlių sekretas.

„Aš, kaip biologas, daugybę metų auginantis egzotinius varliagyvius, roplius, nariuotakojus, smarkiai abejoju, kad jūsų minimoje istorijoje buvo panaudotas nelaisvėje laikomų varliagyvių toksinų „kokteilis“, nes, net bandant nelaisvėje varlytes šerti specifiniais nariuotakojais, nuodai nebus tokie stiprūs kaip kad būtų laukinėje gamtoje... Tai beveik garantuotai turėtų būti laukinėje gamtoje sugauti individai arba iš jų išekstrahuoti nuodai ir tuomet panaudoti nužudyti“, – LRT.lt komentavo specialistas.

Susintetintas laboratorijoje?

Andrea Teran iš Ekvadoro varliagyvių tyrimų ir apsaugos centro „Jambatu“ kalbėdama su vietine žiniasklaida teigė, jog epibatidiną išskiriančių varlių Ekvadore gauti gana lengva – tiek legaliai su leidimais, tiek nelegaliai už kelis dolerius. „Jų nesunku rasti bet kuriame turguje“, – sakė ji.

Remiantis CITES (Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos) išduotų leidimų duomenimis, per pastaruosius dešimt metų iš Ekvadoro legaliai eksportuota daugiau nei 800 Epipedobates anthonyi rūšies varlių.

Vis dėlto, nepaisant vaizdinių apie Ekvadoro džiunglėse ar juodojoje rinkoje klaidžiojančius šnipus, užsienio ekspertai teigė, kad dėl reikalingo toksino kiekio ir logistikos, susijusios su jo surinkimu, laboratorijoje pagamintas epibatidinas yra daug paprastesnis pasirinkimas.

Plk. ltn. J. B. Ragaišis LRT.lt priminė, kad žmonės laboratorijoje jau seniai išmoko pagaminti daugelį gamtoje aptinkamų medžiagų.

„Pradėkime galbūt nuo labai paprasto cheminio junginio, plačiai žinomo kapsaicino. (...) Tai yra pipiro siela, dėl kurios mes verkiame. Ir yra pipirinės dujos. Tai savigynai naudojamas sintetinis kapsaicino analogas. Lygiai taip pat žmonės pirmiausiai išbandė natūralios kilmės lizergininės rūgšties darinius. Dabar lizergininės rūgšties dietilamidas (LSD25) yra gaminamas laboratorijose, daugiau nelegaliose“, – teigia pašnekovas.

Tad, anot jo, laboratorinėmis sąlygomis galima pagaminti ir epibatidiną: „Lygiai taip pat mūsų aptarinėjamas epibatidinas yra gaminamas laboratoriniu būdu. 9 cheminės reakcijos iki galutinio produkto. Visiškai yra įmanoma pagaminti.“

Toksikologė dr. G. Laubner-Sakalauskienė priduria, kad sintetinis epibatidinas įprastai naudojamas tik moksliniuose tyrimuose „kaip modelinė medžiaga, padedanti geriau suprasti nikotininių receptorių veikimą ir kurti naujus, saugesnius junginius“.

Dvi Rusijos nuodų gamybos įstaigos

Plk. ltn. J. B. Ragaišis pasakoja, kad Rusijoje yra dvi vietos, kuriose istoriškai buvo gaminami ir, tikėtina, tebėra gaminami nuodai. Viena jų – Rusijos Valstybinis organinės chemijos ir technologijos institutas.

„Tiesą sakant, nelabai ir buvo slepiama, kad institutas yra susijęs su nuodų gamyba. Ten buvo gaminami fosforo organiniai nuodai, rusiškas VX analogas. Vėliau jame buvo gaminama medžiaga, žinoma pavadinimu „Foliant“, ir ji išvirto į „Novičiokų“ seriją“, – sako pašnekovas.

Remiantis 2013 m. Rusijos moksliniame žurnale paskelbtu straipsniu, kai kurie minimo instituto mokslininkai atliko eksperimentus ir su epibatidino sinteze, skelbia „The New York Times“.

Tuo metu kita įstaiga taip pat gamino ir atliko eksperimentus su nuodingomis medžiagomis, – 1920 m. pagal Lenino dekretą įkurta speciali laboratorija, kuri laikui bėgant keitė savo pavadinimus, tačiau visą laiką buvo saugumo struktūrų – VČK, OGPU, NKVD, KGB – žinioje. J. B. Ragaišio teigimu, ši laboratorija galbūt egzistuoja ir šiandien, o ją valdo FSB.

„Tai „Laboratorija X“, „Laboratorija 10“, „Kamera“. Ten buvo studijuojami įvairūs nuodai, skirti naudoti ne mūšio lauke, ne kaip masinio naikinimo ginklas, bet diversijai, t. y. tarybų valdžios priešams šalinti“, – kalba pašnekovas.

Laboratorijos mokslininkai studijavo pačius įvairiausius nuodus, pradedant gerai žinomomis kovinėmis nuodingosiomis medžiagomis, pavyzdžiui, ipritu, iš ricinmedžio sėklų išgaunamu ricinu, ir baigiant tokiais junginiais kaip akonitinas, kuris laikomas viena stipriausių augalų nuodingųjų medžiagų. O eksperimentai su šiais nuodais buvo atliekami su dingusiais be žinios tarybų valdžios priešais arba kaliniais, kurie buvo nuteisti mirties bausme.

„Raulis Valenbergas yra tikrai įžymi asmenybė, diplomatas, kuris labai prisidėjo prie žmonių gelbėjimo Antrojo pasaulinio karo metais. Jisai paslaptingai dingo Budapešte po Antrojo pasaulinio karo. Yra manoma, kad būtent jis ir buvo nužudytas panaudojant nuodus, sukurtus „Laboratorijoje X“, ir kad jis žuvo toje laboratorijoje“ – LRT.lt pasakoja J. B. Ragaišis.

Beje, nors manoma, kad R. Valenbergas galėjo būti nunuodytas akonitinu, Tarybų Sąjunga pranešė, kad jis mirė nuo miokardo infarkto.

Su širdies ir kraujotakos sistemos problemomis buvo susieta ir A. Navalno mirtis.

Identifikuoti sudėtinga

Karo medicinos tarnybos gydytojas LRT.lt sako, kad nuodijimai istoriškai yra ganėtinai senas metodas likviduoti priešą, mat nuodus nebuvo lengva nustatyti:

„Anksčiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje arseno junginiai buvo vadinami netgi paveldėjimo milteliais, nes juos panaudojant buvo pakeistas nemažas skaičius turtų ir titulų šeimininkų. Vėlgi tais laikais nebuvo galima nustatyti nunuodijimo arsenu ir mirtis buvo nurašinėjama vidurių šiltinei ir kitoms ligoms.“

Be to, buvo pasitelkiami ir tokie nuodai, kurie kūne suyra, arba atvirkščiai – natūraliai susidaro irstančiame kūne.

„Kadaverinai yra medžiagos, kurios natūraliai susidaro irstančiame kūne, lavone. Tarp kitko, šitą medžiagą naudojo labai plačiai slavų gentys, kai kariavo su krikščionybės nešėjais. Užtenka nedidelio sužalojimo aštriu įrankiu, suteptu šitais nuodais, kad po kiek laiko žmogus mirtų“, – sako pašnekovas.

Visgi tobulėjant laboratoriniams metodams, organizme esančius nuodus ar jų skilimo produktus tampa įmanoma nustatyti. Kalbant apie epibatidiną, jis nėra tiriamas įprastais klinikiniais toksikologiniais tyrimais. Apsinuodijimo atvejai yra itin reti, todėl šio toksino nustatymas atliekamas tik specializuotose laboratorijose, dažniausiai teismo medicinos ar mokslinių tyrimų tikslais, sako dr. G. Laubner-Sakalauskienė

„Jam identifikuoti naudojami labai jautrūs metodai, pirmiausia skysčių chromatografija kartu su masių spektrometrija. Šis metodas leidžia aptikti itin mažus epibatidino kiekius kraujyje, šlapime ar audiniuose. Praktikoje tokie tyrimai dažniau atliekami po mirties, o ne ūminės klinikinės pagalbos metu“, – komentuoja toksikologė.

Cheminio ginklo konvencijos nepažeidė

1997 m. buvo įkurta Cheminio ginklo uždraudimo organizacija (angl. Organisation for the Prohibition of Chemical Weapons, OPCW), prie jos yra prisijungusios 193 šalys, tarp kurių yra ir Rusija. OPCW misija – pasaulis be cheminio ginklo ir jo panaudojimo grėsmės, kuriame chemija naudojama taikai, pažangai ir gerovei. Organizacija prižiūri, kaip šalys, prisijungusios prie 1993 m. Cheminių ginklų konvencijos, laikosi konvencijos reikalavimų. Prie konvencijos yra pridėtas sąrašas nuodingų medžiagų, kurias draudžiama gaminti ir kaupti; jis nuolat pildomas.

Pavyzdžiui, „Novičiok“ į jį pateko tik 2019 m.

„Ir įdomiausia, kai atsitiko incidentas su Skripaliais, tai formaliai nebuvo Cheminio ginklo konvencijos pažeidimas, nepaisant to, kad buvo panaudota kovinė nuodingoji medžiaga, atitinkanti visus nervus paralyžiuojančios kovinės nuodingosios medžiagos požymius ir toksiškesnė negu VX („Novičiok“ grupės – LRT). Formaliai ta medžiaga nefigūravo Cheminio ginklo konvencijos priede. Ir tiktai 2019 metais buvo Cheminio ginklo konvencijos papildymas“, – sako J. B. Ragaišis.

Tiesa, epibatidino, kuriuo, kaip įtariama, buvo nunuodytas A. Navalnas, sąraše šiuo metu nėra.

„Jeigu reikėtų sudaryti visų nuodingųjų medžiagų sąrašą, tai turbūt tą spausdintą konvenciją reikėtų vežiotis sunkvežimiu. Kita vertus, jūs mirtinų nuodų turite namuose ir tikrai jie niekados nebus įtraukti į Cheminio ginklo konvenciją. Po kriaukle turbūt dažname namų ūkyje guli buteliukas „Kurmio“, kurio vos vienas gurkšnis yra mirtina dozė. Dauguma žmonių naudoja įvairius vaistus, veikiančius nervų sistemą, kurių perdozavimas mirtinas. Tarp kitko, tai labai patogu užmaskuoti kaip savižudybę“, – sako J. B. Ragaišis.

2019 m. buvo priimta konvencijos pataisa, pagal kurią bet kokių nuodingųjų medžiagų panaudojimas per karą prilygsta cheminio ginklo panaudojimui. Tačiau, pašnekovo teigimu, jei tos pačios medžiagos bus panaudotos ne karo lauke, tai nebus konvencijos pažeidimas.

A. Navalnas epibatidinu buvo nunuodytas ne kare, tad formaliai Rusija nepažeidė Cheminio ginklo konvencijos.

„Kita vertus, tai, ką naudoja Rusijos kariuomenė Ukrainoje, turi visus požymius, kad Rusija pažeidžia Cheminio ginklo konvenciją, – kalba karo medicinos gydytojas. – Pavyzdžiui, tos pačios ašarinės dujos. Tai yra riaušių malšinimo kovinė naudingoji medžiaga, tad formaliai ją gaminti nėra uždrausta. Bet jeigu vertintume, kad tai buvo naudojama mūšio lauke, tai būtų Cheminio ginklo konvencijos pažeidimas. Aišku, yra ir žymiai rimtesnių signalų (kad Rusija Ukrainoje pažeidžia Cheminio ginklo konvenciją – LRT).“