Kai žmogus gyvenime jaučia prasmę, smegenys mažiau chaotiškai klaidžioja ir patirtis labiau jungia į vientisą istoriją, pažymi neuromokslininkė dr. Laura Bojarskaitė. Laidoje „Smegenų DNR“ ji pasakoja, kad gyvenimo prasmės jausmas padeda priimti sprendimus, reguliuoja emocijas ir netgi gali stabdyti senėjimą.
„Ilgą laiką mokslas prasmingumą laikė labiau psichologine ar net dvasine kategorija, tačiau per pastaruosius 10–15 metų situacija pasikeitė. Tyrėjai pradėjo klausti labai konkretaus klausimo: kas vyksta smegenyse, kai žmogus jaučia gyvenimo prasmę ir ar jos nebuvimas taip pat palieka biologinį pėdsaką?“, – sako Laura Bojarskaitė.
Anot jos, tyrimai rodo, kad prasmės jausmas nėra tas pats, kas džiaugsmas, pasitenkinimas ar laimė.
„Žmogus gali jaustis pavargęs, patirti stresą, net liūdesį, bet kartu jausti, kad tai, ką daro, yra svarbu. Ir būtent šis jausmas smegenims yra kaip labai stiprus optimalų funkcionavimą palaikantis principas“, – teigia neuromokslininkė.
Neurovaizdinimo tyrimai atskleidžia, kad žmonių, jaučiančių stipresnę gyvenimo prasmę, smegenys kitaip veikia vadinamuose savirefleksijos tinkluose. Tai smegenų tinklai, kurie aktyvūs tada, kai galvojame apie save, savo ateitį, sprendimus, kai svarstome „kodėl aš tai darau“. Šie tinklai tampa labiau koordinuoti ir geriau suderinti tarpusavyje – smegenys mažiau chaotiškai klaidžioja ir labiau jungia patirtis į vientisą istoriją.
„Tai labai svarbu emocijoms. Kai smegenys turi „istoriją“, emocijos tampa stabilesnės. Tyrimai rodo, kad prasmės jausmas siejasi su geresne emocijų reguliacija. Tai reiškia, kad nemalonios emocijos – nerimas, pyktis, nusivylimas – nėra tokios chaotiškos ir visa apimančios. Jos ateina, bet ir greičiau nurimsta. Smegenys, turinčios aiškesnę kryptį, lengviau grįžta į pusiausvyrą“, – aiškina L. Bojarskaitė.
Kitas įdomus dalykas – sprendimų priėmimas. Pasak neuromokslininkės, kai žmonės jaučia stipresnį gyvenimo tikslą, jų smegenys kitaip reaguoja priimdamos sprendimus, ypač susijusius su sveikata, pastangomis, ilgalaike nauda.
„Tyrimai rodo, kad priimant sprendimus tokių žmonių smegenys patiria mažiau vidinio konflikto. Kitaip tariant, jiems mažiau reikia „perkalbinėti save“. Jei turiu kryptį, sprendimai tampa paprastesni. Smegenims nebereikia nuolat spręsti, ar verta stengtis, – atsakymas jau tarsi įrašytas sistemoje“, – sako L. Bojarskaitė.
Specialistės teigimu, tai labai tiesiogiai veikia elgesį – žmonės, kurie jaučia gyvenimo prasmę, dažniau renkasi elgesį, palaikantį ilgalaikę gerovę: judėjimą, socialinius ryšius, mokymąsi, rūpinimąsi savimi.
„Ir svarbu pabrėžti – ne todėl, kad jie būtų „labiau disciplinuoti“, o todėl, kad jų smegenys mato prasmės ryšį tarp dabartinio veiksmo ir ateities savęs“, – priduria neuromokslininkė.
Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad gyvenimo prasmės jausmas siejasi su lėtesniu kognityviniu senėjimu. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, kad žmonės, jautę stipresnį gyvenimo prasmės ir tikslo jausmą, per 15 metų rečiau susirgo demencija ar patyrė atminties ir mąstymo sutrikimų – rizika buvo apie 28 proc. mažesnė, net įvertinus genetiką, išsilavinimą ir depresiją.
„Taip pat, net kai smegenyse randama su amžiumi ar ligomis susijusių pakitimų, žmonės, turintys stipresnį prasmės jausmą, ilgiau išlaiko atmintį, mąstymo aiškumą, gebėjimą funkcionuoti kasdienybėje. Mokslininkai tai vadina kognityvine atsarga – tarsi smegenų gebėjimu kompensuoti sunkumus“, – teigia L. Bojarskaitė.
Anot jos, viena iš to priežasčių – žmonių, kurie jaučia stiprų gyvenimo prasmės jausmą, smegenys patiria mažiau streso.
„Prasmės jausmas veikia kaip buferis. Kai nutinka kažkas sunkaus, smegenys, turinčios atsakymą į klausimą „kodėl?“, patiria mažiau ilgalaikio, žalingo streso. Tai nereiškia, kad skausmo nėra. Bet stresas ne taip giliai ir ilgam įsirašo į smegenų sistemas“, – pažymi neuromokslininkė.
Mokslininkė akcentuoja, kad prasmė nebūtinai turi būti „gyvenimo misija“. Tyrimai rodo, kad prasmingumas dažnai kyla iš labai paprastų dalykų: rūpinimosi kitu, taip pat kūrybos, mokymosi, indėlio į kažką didesnį už save. Taigi, smegenims svarbu ne mastas, o kryptis.
„Kai krypties nėra, smegenys ima elgtis kitaip. Daugėja ruminacija vadinamo minčių sukimosi ratu, stiprėja nerimo ir bejėgiškumo jausmai. Smegenys be prasmės dažniau ieško greitų atlygių, trumpalaikio palengvėjimo, kuris ilguoju laikotarpiu problemos neišsprendžia“, – sako L. Bojarskaitė.
Pasak jos, gyvenimo prasmės jausmas nėra tik graži idėja. Tai biologinė būsena, kuri formuoja, kaip smegenys apdoroja emocijas, priima sprendimus, reaguoja į stresą ir net sensta.
„Ir galbūt svarbiausia – prasmė nėra kažkas, ką reikia rasti kartą ir visiems laikams. Ji gali keistis. Ji gali būti kuriama. O smegenys – labai plastiškos – moka prie jos prisitaikyti“, – pabrėžia neuromokslininkė.
