Gilus atodūsis per laidotuves, pasigirdęs ne iš artimųjų, o iš karsto, netikėtai pasikeitusi velionio rankų padėtis – tai tik kelios šiurpios istorijos, perduodamos iš lūpų į lūpas. Viskam yra mokslinis paaiškinimas, teigia teismo medicinos gydytojas, VU Medicinos fakulteto Patologijos ir teismo medicinos katedros doc. dr. Sigitas Laima. Specialistas LRT.lt papasakojo didžiausius mitus ir atskleidė, kas mūsų kūnų laukia po mirties.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Teismo medicinos ekspertas paaiškino, kuo skiriasi smegenų, klinikinė ir biologinė mirtis.
- Lietuvos žemėje minkštieji audiniai gali suirti ir per tris savaites, ir per kelis mėnesius, o kaulai gali irti dešimtmečius.
- Dr. Sigitas Laima sako, kad reiškiniai, žmonėms primenantys lavono judėjimą arba atsidusimą, iš tiesų įmanomi.
- Anot patologo, literatūroje minimi atvejai, kai nėščios moterys po mirties pagimdo.
- Pašnekovas sako, kad nemaloniausia dirbti, kai reikia tirti vaikus.
– Kas vyksta su kūnu iš biologinės pusės, kai mirštame? Ar viskas išsijungia akimirksniu, ar procesas būna laipsniškas?
– Kas išsijungia laipsniškai, tai jeigu kalbėtume apie žmogaus kaip socialinės būtybės sąmonę, tai taip – išsijungia sąmonė ir nustoja veikti pagrindiniai dalykai, kurie užtikrina tą gyvybę. Tai kvėpavimas ir širdies veikla. Jiems nutrūkus, konstatuojama, kad ištiko mirtis, ir tada prasideda jau negrįžtami procesai – pradeda formuotis ankstyvieji lavoniniai reiškiniai, tada jie pereina į vėlyvuosius ir galiausiai kūno nelieka, jis suyra.
Tai sakykim, kai sąmonės netenkama negrįžtamai, įvyksta smegenų mirtis, čia tie vadinami liaudyje gyvi lavonai, kai gulint komos būsenos smegenų veikla niekad nebeatsistato. Bet yra užtikrinama širdies ir kvėpavimo funkcija, tai kūnas dar kaip ir gyvena, neprasideda ankstyvieji lavoniniai reiškiniai.
O dėl kūno – tai iš pradžių biologiniai, cheminiai procesai prasideda, paskiau aplinkos mikroorganizmai pradeda veikti ir viskas priveda prie to, kad kūno nelieka.
– Ar galime tuomet sakyti, kad po mirties kūnas dar išlieka gyvas mikrobiologine prasme, nes mikroorganizmai, bakterijos, fermentai toliau dirba?
– Tai ir gyvas organizmas yra terpė visiems tiems mikroorganizmams. Gerosios, blogosios bakterijos – jos visada su mumis, ar kūnas yra gyvas, ar negyvas.
Bet medicininiu požiūriu mirtis gali būti klinikinė ir biologinė, ką aš minėjau anksčiau. Kai kvėpavimas ir širdis sustos, tai bus klinikinė mirtis, nebus jau smegenų veiklos, todėl kūnas nebebus socialiai aktyvus. Žmogus jau neturės norų, neišsakys nuomonės, neatliks jokių savarankiškų veiksmų. O kai jau biologinė mirtis prasideda, tai jau prasideda negrįžtami mirties procesai, kūną vedantys link kūno suirimo.
– Per kiek laiko kūnas suyra žemėje, kai mes jį palaidojame?
– Pradėkim nuo to, kad žemė būna įvairi, tai suirimo laikas gali keistis, priklausomai nuo to, kokioje žemėje [žmogus palaidotas]. Pavyzdžiui, jeigu pelkėje, tai, veikiant rūgštinei terpei, drėgmei, tas kūnas netgi gali užsikonservuoti. Pavyzdžiui, mamutus atkasa, beveik sveiki rasti ten, nes būta įšalo, tai irimą sulėtina.
Dabar populiarus laidojimo būdas kremavimas. Įdėtas į aukštos temperatūros aplinką, kūnas krematoriume suirs per 2–4 valandas. Tai suirimo greitis nuo aplinkos priklauso, kur yra kūnas.
– Kiek tai užtruktų standartiškai Lietuvos žemelėje?
– Tas irimas irgi gali būti stadijomis. Minkštieji audiniai gali suirti ir per tris savaites, ir per kelis mėnesius, paprastai kalbant. O patys kaulai, skeletas, gali irti ir dešimtmečius.
– Kai numirštam, kūnas dar kurį laiką būna šiltas, temperatūra per sekundę nenukrenta. Tai iškart kyla klausimas, jeigu žmogus buvo donoras, per kiek laiko nuo jau konstatuotos mirties reikia paimti organus iš kūno?
– Vėlgi aš čia taip tiksliai nepasakysiu valandomis, bet reikia pažymėt, kad kūnas susideda iš įvairių organų, kurie gali būti imami donorystei. Pradedant nuo akių rainelių iki kepenų, širdies, plaučių, inkstų ir visų kitų organų. Laikas tampa labai svarbus, nes jie yra skirtingai atsparūs deguonies stygiui, o deguonies stygius atsiranda po mirties, kai nustoja plakti širdis ir kraujas nebevarinėjamas, nes kraujo pagrindinė funkcija yra pernešti deguonį į audinius.
Pavyzdžiui, rainelė po paros nuo mirties tikrai negali būti imama, nes ji jautri deguonies stygiui, greitai džiūsta. Tas laiko tarpas yra trumpas, iki valandos, ir organai gali būti imami transplantacijai.
– Kaip techniškai viskas atrodo, jeigu donoro šeima jo kūną nori palaidoti, o ne kremuoti?
– Jeigu organai iš recipiento kūno paimami donorystei, jų vietoj nieko nebelieka, tas organas persodinamas į kitą kūną. Tai recipiento kūnas laidojamas ar kremuojamas jau be to organo.
Yra kitas variantas. Teismo medicinoje arba patologijoje yra atliekama autopsija, kūno tyrimas, liaudyje vadinamas skrodimu. Jo esmė – nustatyti, dėl ko įvyko mirtis. Kad tai būtų padaryta, techniškai mes turim irgi iš kūno išimti organus, juos apžiūrėti, įvertinti pakitimus, sužalojimus ir nuspręsti, nuo kurio organo [sutrikimo arba pažeidimo] įvyko mirtis. Šitais atvejais mes paimame tiriamų organų mažus gabalėlius centimetro dydžio histologiškai ištirti, kad pamatytume tai, ko nematome akimis. Bet likę organai yra grąžinami į kūną.
– Ką sunkiau nustatyti – mirties laiką ar mirties priežastį?
– Oi, čia du skirtingi dalykai. Reikia pripažinti, kad kartais, nors labai retai, mums nepavyksta nustatyti mirties priežasties, nes dar kažkokio tyrimo mes negalime atlikti arba nėra išrasta metodika, kad galutinai galima būtų nustatyti mirties priežastį.
O mirties laikas – tai yra atskiras, specifinis klausimas, kuris užduodamas teismo medicinos gydytojui, kuris atlieka mirusiojo kūno tyrimą. Tai irgi būna atvejų, kai mes esame bejėgiai nustatyti mirties laiką. Pavyzdžiui, kai gauname kūną iš gaisravietės ir kūnas yra suanglėjęs, dėl išorinio poveikio mes irgi tampame bejėgiai, nebegalime nustatyti tikslaus mirties laiko.
Trukdyti nustatyti mirties laiką gali ir pažengę irimo procesai. Pavyzdžiui, gaunam skeletuotą kūną, tai yra kaulai be minkštųjų audinių, tai tos mirties laiko nustatymo žirklės, ribos, tampa labai didelės. Gali būti net dešimtmečiai.
– Turiu porą dažnai pasitaikančių istorijų, kurios pasitaiko žmonėms. Įdomu, ar tai mitai, ar vis dėlto įmanoma paaiškinti moksliškai. Pavyzdžiui – daugybė atvejų, kai pasakojama, jog per laidotuves kūnas sujuda karste. Ar tai iš tiesų gali įvykti?
– Tokie variantai yra įmanomi. Mirusiojo kūno gargaliavimas, atsidusimas ar iškvėpimas, kaip gali interpretuoti žmonės, išgirdę tą garsą, yra grynai kūno irimo pasekmė ankstyvosiose stadijose, kai vyksta cheminiai procesai ir jau prasideda bakterinis ardymas žarnyne.
Irimas yra cheminis procesas, kai dalyvauja bakterijos, vykstant šiam procesui išsiskiria dujos. Tas dujų išėjimas iš kūno gali priminti atsidusimo garsą ir žmonės galvoja, va, atsiduso. Bet taip nėra, tai yra grynai irimo produkto išsiskyrimas į aplinką.
– Ar tiesa, kad, mums mirus, iškart visi kūno raumenys atsipalaiduoja? Ar gali būti kaip tik priešingai, jog raumenys sustingsta ir lieka kažkokia keista veido mimika?
– Vienas iš ankstyvųjų lavoninių reiškinių yra lavoninis sustingimas. Įvykus įprastai mirčiai, beveik iš karto prasideda raumenų susitraukimas. Pirmiausia prasideda ir yra matomas stipriausių raumenų, kurie yra kramtomieji, susitraukimas. Jie yra labiausiai ištreniruoti. Nepriklausomai nuo amžiaus, žmogus vis tiek valgo, kramto, tai yra dirbantys raumenys, jie yra stiprūs, nežiūrint į jų dydį.
Tai prasideda nuo kramtomųjų raumenų, tada leidžiasi tas sustingimas sprando raumenimis, nes jie irgi įsitempę, galvą mūsų laiko, ir tada į galūnes, į rankas ir kojas. Po 24 valandų tas raumenų atsipalaidavimas vėl pradeda vystytis ir atsipalaiduoja tokiu pat atvirkštiniu eiliškumu – nuo kojų, rankų, sprando iki kramtomųjų. Žmogus pašarvotas karste, sudėtos rankos ant pilvo ir jeigu anksčiau šarvodavo tris paras, tai jau įsivaizduokim, kad antrą parą tie raumenys atsipalaiduodami gali nusvirti prie šonų, išsitiesti rankos ir žmonės pagalvos, kad sujudėjo.
Kūnas gali būti randamas tokioje pozoje, pavyzdžiui, sustingęs stovintis, jeigu mirties priežastis buvo pailgųjų smegenų sužalojimas. Tai įvyko mirtis ir kūnas sustingo toje pozoje, kurioje jis buvo tuo metu, kai buvo sužalotos pailgosios smegenys. Čia iš tokių įdomesnių atvejų.
– Tai čia taip suprasti, kad jeigu ranka buvo ištiesta, tai ji taip ir liko sustingusi?
– Taip ir liks, paskui atsileis.
– Yra toks aktualus moterims klausimas. Jeigu miršta moteris mėnesinių metu su tamponu viduje, ar darant autopsiją yra sutvarkomi tokie dalykai, ar bus palaidota su viskuo?
– Dėl tampono sunku pasakyti. Įklotai nuimami, rūbai yra nurengiami, pakeičiami. Jeigu keitimo metu pamatys tą tamponą tas, kas tvarko kūną, tai greičiausiai, kad taip – išimt gali... Jeigu nepamatys, tai nepamatys.
Kalbant apie moteris, literatūroje yra aprašomi tokie kraupūs dalykai, kai miršta nėščiosios. Dažniausiai minimi tokie atvejai ankstesniais laikais, kai, kaip minėjau, atsisveikindavo namuose, tris paras laikydavo, jeigu dar žiema, tai prikaitindavo visą salę. Ir trečią dieną pamato, kad tarp kojų įvykęs gimdymas. Visi sakydavo: „Va, gyva buvo, pagimdė.“ Yra minima literatūroje tokių atsitikimų, bet tai moksliškai paaiškinama – dėl irimo, dėl dujų iš gimdos tas vaisius gali būti išspaudžiamas ir imituoti pagimdymą.
– Skaičiau dar, jog gali atrodyti, kad po mirties nagai ir plaukai atrodo paaugę, nors teoriškai juk nebeauga.
– Taip, teoriškai nustoja augti. Tai čia irgi yra paaiškinama dėl ankstyvojo lavoninio reiškinio, tokio kaip minkštųjų audinių, odos, paodės džiūvimas. Jeigu jūs ilgai vandeny būnat, išlipat ir matot, kad pirštų galai yra išburkę, tokie balti, susiraukšlėję. Jie kaip ir padidėja savo apimtimi. Tai čia atvirkštinis variantas – po mirties iš minkštųjų audinių išsiskiria drėgmė, pirštų galai išdžiūsta ir atrodo, kad santykinai tas buvęs nagas pailgėjęs.
– Esate Valstybinės teismo medicinos tarnybos teismo medicinos gydytojas, ekspertas. Perskaičius iš karto fantazija pasileidžia šuoliais ir į galvą ateina prisiminimai apie senesnius detektyvinius serialus. Kaip atrodo jūsų darbas, ką jūs veikiate?
– Kaip ir visų specialybių gydytojų, mūsų pirmas tikslas atliekant tyrimą – nustatyti diagnozę. Tai yra nustatyti priežastį, nuo ko mirė žmogus. Čia yra pagrindinis dalykas. Ką mes dar dirbam? Mūsų objektas – pacientai, yra tiek gyvi, tiek ir mirę asmenys. Kalbant apie gyvus, tai dar gali būti daiktinių įrodymų, pavyzdžiui, medicininių dokumentų. Mes žmogaus nematom, bet iš dokumentų nustatinėjame, kokie jam yra padaryti sužalojimai, kaip sutrikdyta sveikata.
– Jeigu žmogus jau yra palaidotas, kiek laiko po palaidojimo jį iškasus dar galima atlikti tyrimus?
– Kaip nužudymui nėra senaties termino, taip ir mirties priežasčiai nustatyti nėra senaties termino. Mes galim tirti, stengdamiesi nustatyti, bet aišku, reikia pažymėti, kad kuo daugiau laiko yra praėję nuo mirties, tai mums yra tai padaryti sunkiau. Bet visada išlieka galimybė tą padaryti, nustatyti mirties priežastį.
Pavyzdžiui, archeologija. Iškasė kokį faraoną, galimai karaliaus palaikus, ir mes irgi prisidedam. Tie tyrimai irgi atliekami su intencija pasižiūrėti, kokių yra pakitimų išlikusiuose audiniuose, dažniausiai tokiais atvejais būna tik kaulai ar kaulų likučiai. Ir [turime] pabandyti nustatyti, kas yra ten ne taip, kuo tai išsiskiria, gal yra kokių lūžių, sužalojimų.
– O kuri kūno dalis, audinys ar organas yra vertingiausias jums, jau kaip gydytojui, kaip savo srities ekspertui, kuris išduoda daugiausia informacijos?
– Oi, nuvilsiu, tokio organo nėra, nes mirtis yra spektras priežasčių, nuo ko mirę. Tai gali būti ir inkstas, gali būti ir galvos smegenys, gali būti ir širdis, tai kiekvienas organas yra svarbus. Todėl mes ir tiriam beveik visus organus, kad įvertintume, nustatytume, pasižiūrėję į tą pakitimų visumą, kas lėmė, kuris [organas] buvo svarbiausias ir lėmė mirtį.
– Ar įmanoma tokia situacija, kad būtų sunku nustatyti, ar žmogus tikrai miręs?
– Ne. Sustingimai ir miegai gali klaidinti, bet tai yra itin reta. Kai beveik sustoja širdis, bet ji plaka, kas nors gali kvėpavimo neišgirsti, širdies dūžių neišgirsti, bet tai yra labai retai, beveik mistifikuota dabar. Kitas dalykas – yra ir absoliučių mirties požymių, tas pats lavoninis sustingimas, kūno atvėsimas, visa tai sugretinus yra konstatuojama mirtis.
Aišku, galima ir instrumentiniais tyrimais konstatuoti mirtį, pavyzdžiui, nėra elektromagnetinės smegenų veiklos. Instrumentais EKG užrašo širdies darbą. Čia jau gali būti kurčias, bet tu matysi elektrokardiogramoje.
– Ar per jūsų karjerą buvo koks nors atvejis, susijęs su žmogaus kūnu, kuris jus nuoširdžiai nustebino?
– Kiekvieną kartą susimąstai, nes kiekvienas tyrimas yra įdomus. Kartais manęs klausia: „Tai kaip tau ten įdomu?“ Man įdomu, nes nustatyti mirties priežastį yra įminti mįslę, faktiškai mes kiekvieną kartą prakalbiname tą mirusį kūną, kad suprastume, dėl ko žmogus mirė. Aišku, nekalba su mumis žodžiais, bet, pasižiūrėję į pakitimus, pasižiūrėję į rūbus, vertindami aplinkybes, kokiomis jis buvo rastas, miręs, vertindami organų, kuriuos randam viduje, pakitimus, matome, tai yra įdomu. Ir kiekvieną kartą yra išskirtinis atvejis.
Aišku, yra nemalonių atvejų, pavyzdžiui, niekada turbūt su malonumu neisi į autopsinę atlikti vaiko tyrimo. Tai yra tikrai nemalonu, nes tai yra nenatūralu, atrodo, tiktai prasidėjęs gyvenimas, viskas prieš akis, o jo jau nėra.
– O koks jūsų santykis su mirtimi? Kaip jūs ją supratote, kai pradėjote šį karjeros kelią, ir kaip suprantate šiandien?
– Visų pirma, mes labai tą teismo mediciną su mirtim tapatiname. Taip, tai yra didelė mūsų darbo dalis, bet aš rinkausi šį kelią vien dėl to, kad teismo medicina man visų pirma buvo įdomi tuo, kad ji apima beveik visas medicinos šakas. Mes turim daug ką išmanyti – nuo visų vaikų ligų iki pat senyvo amžiaus žmonių ligų. Traumatologiją turim išmanyti, neurochirurgiją, kardiologiją, akušeriją, ginekologiją, faktiškai visas žinomas medicinos šakas.
