Ar kada susimąstėte, kur nukeliauja biopsijos mėginys arba per operaciją pašalintas navikas? Audiniai iš Santaros klinikų miestelio, Nacionalinio vėžio centro ir dar maždaug 150 Lietuvos ir užsienio įstaigų patenka į Valstybinį patologijos centrą (VPC). Čia jie ištiriami, ir, pacientui sutikus, saugomi biobanke.
Antradienį Valstybinis patologijos centras atvėrė duris žurnalistams ir parodė, koks gi yra iš gydymo įstaigų atkeliavusio mėginio tolimesnis kelias.
Vakuuminis paštas
Pirmiausia patenkame į patalpą, kurios kampe – atviras vamzdis. Pasigirsta ūžimas. Ir staiga iš vamzdžio iškrenta specialioje kapsulėje uždarytas mėginys. Dovilė Žilėnaitė-Petrulaitienė, VPC audinių biobanko veiklų koordinatorė, pasakojo, kad tai – vakuuminis paštas, kitais žodžiais tariant, – vamzdžių sistema, jungianti VPC ir aplink esančias įstaigas, pavyzdžiui, Nacionalinį vėžio centrą, Santaros klinikas.
Iš kitų miestų ar šalių mėginius į Vilnių atgabena kurjeriai.
Į VPC patenka didelė įvairovė per biopsiją paimtos ar atliekant operaciją pašalintos medžiagos – nuo krūtų iki smegenų navikų ir kitų patologijų. Tačiau paprastai tai yra tie navikai, kurie populiacijoje yra dažniausi: krūties, virškinamojo trakto, prostatos ir t. t.
„Mėginių yra įvairių, tačiau gali būti ir kilogramo dydžio, jei, pavyzdžiui, dėl stipriai išplitusio vėžio tenka pašalinti visą krūtį ar storąją žarną“, – sakė D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.
Gautas mėginys yra užregistruojamas elektroninėje sistemoje, vizualiai įvertinamas ir padalinamas į atskirus indelius – atskiriama tai, kas bus panaudota diagnostikoje, ir kas keliaus į biobanką saugoti bei moksliniams tyrimams.
„Mėginius vertina patologas ir jei yra perteklinis medžiagos kiekis, tai galima kažkokį fragmentą paimti į biobanką ir išsaugoti ateities kartoms“, – teigė D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.
Anot jos, mėginys, kuris galėtų keliauti į biobanką, keliauja lygiai tuo pačiu keliu – ruošiamas taip pat, kaip ir tas, kuris bus panaudojamas diagnostikoje.
Parafino kubeliai
Kad mėginiai nesuirtų, prieš jų ištyrimą ar palikimą saugoti biobanke jie yra įmerkiami į parafiną.
„Smulkesni fragmentai yra patalpinami į parafino kasetes. Čia audinys, kuris galėjo suirti, nuo šiol, užliejus parafinu, galės būti saugomas dešimtmečius. Kokybė, užtikrinant nekintančią kambario temperatūrą, drėgmės sąlygas, visiškai nenukentės. Kaip šiandien patologas galės matyti morfologinius pakitimus, taip juos galės matyti ir po dešimties metų“, – pasakojo VPC audinių biobanko veiklų koordinatorė.
Tuomet parafininiai blokeliai su juose imobilizuotu audiniu yra supjaustomi į itin plonas „riekeles“ ir patalpinami ant stikliuko. Vėliau tie mikropreparatai yra dažomi tam, kad išryškėtų specifinės struktūros. Skirtingoms ligoms naudojamas skirtingas dažas, todėl vieni mėginiai – rožiniai, kiti – mėlyni, ir pan.
Stikliukai su itin plonu preparato gabaliuku dedami po mikroskopu ir vertinami gydytojo patologo.
„Išsaugoma audinio struktūra ir pačios ląstelės, tai mes galime kuo puikiausiai matyti, kaip ląstelės pasidalina, yra labai svarbu matyti navikines ląsteles ir imuniteto – kaip jos tarpusavyje dėliojasi, ar imuniteto ląstelės veržiasi į naviko gilumą“, – sakė D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.
Be kita ko, stikliukai su mėginiais yra nuskenuojami specialiais skeneriais. Taip vaizdai gali būti dar detaliau ištirti, palikti ateičiai, panaudojami moksliniams tyrimams.
Diagnostinis archyvas ir biobankas
Užeiname į patalpą, kurioje – aukštos spintos su daug stalčiukų. Atrodytų, kad tai senų dokumentų archyvas. Tačiau šioje patalpoje saugomi ne popieriai, o biologinė medžiaga, užkonservuota parafino kasetėse ir stikliukuose.
Viena šios patalpos dalis – diagnostinis archyvas. Čia nukeliauja mėginiai, kurie prieš tai buvo nuodugniai tiriami, siekiant nustatyti, patikslinti ar pan. ligos diagnozę.
Čia juos pagal įstatymą privaloma saugoti 10 metų. Tačiau yra ir ilgiau išsilaikiusių pavyzdžių. „Turime likučių ir iš 1999 metų“, – sakė D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.
Kokiu tikslu mėginiai saugomi? Vėliau jų gali prireikti antriniam konsultavimui, kai po 5–7 metų pacientui reikės atlikti papildomus tyrimus, pavyzdžiui, molekulinio lygmens, arba jis nuspręs vykti į užsienį ir jam prireiks kažkokios medžiagos, aiškino D. Žilėnaitė-Petrulaitienė.
Tačiau šioje patalpoje, be diagnostinio archyvo, taip pat – ir biologinių mėginių biobankas. Iš esmės principas visiškai tas pats – saugomi parafino kubeliuose ir stikliukuose esantys mėginiai, tik pastarieji naudojami moksliniams tyrimams.
Deja, D. Žilėnaitė-Petrulaitienė nugąstauja, kad ne visi žmonės sutinka savo audinius paaukoti mokslui, tad dideli organai, iš kurių yra atpjaunamas mažas mėginio gabaliukas tyrimams, turi būti utilizuojami.
Moksliniai tyrimai
VPC gavo leidimą įsteigti biobanką, kitaip tariant, rinkti mėginius mokslui, 2021 metais. Centro vadovo prof. Arvydo Laurinavičiaus teigimu, šiandien čia jau saugomi kelių šimtų žmonių duomenys. Jie kaupiami parafinių blokelių, mikropreparatų-stikliukų, skaitmeninių vaizdų, šaldytos medžiagos pavidalu.
A. Laurinavičius pasakojo, kad VPC mokslo grupė dirba kartu su universiteto mokslininkais, tobulina dirbtinio intelekto sistemas, kurios leidžia analizuoti naviko mikroaplinką, tirti įvairias struktūras.
„Daugiausiai dirbame skaitmeninės patologijos srityje – iš skenuotų vaizdų DI metodais išgauname naują informaciją, kurią galime koreliuoti su tolimesne ligos eiga. Mikroskopiniame vaizde galime nustatyti [vėžio] požymius, kurie leidžia pasakyti, kas tam pacientui atsitiks po 10 metų, kaip jis gyvens“, – teigė A. Laurinavičius.
Anot D. Žilėnaitės-Petrulaitienės, DI padeda atrasti tai, ko nematome akimis, ko tinkamai apdoroti nėra pajėgios mūsų smegenys.
„Dažniausiai tai transliacinio pobūdžio tyrimai. Mes turime patologijos medžiagą, yra ligoninėje [paciento] duomenys, tai dažniausiai mes atliekame retrospektyvines studijas, kai pakeliam iš archyvų didesnę imtį, nusikeliame į praeitį ir kuriame modelius, kurie gali numatyti ateitį [kas laukia paciento ateityje]“, – teigė A. Laurinavičius.
„Tai patys biobankai dabar vis labiau transformuojasi į duomenų bankus. (...) Mes galime skaitmenizuoti mikropreparatus ir tada galima pritaikyti DI sistemas“, – apibendrina Valstybinio patologijos centro direktorius.
