Australijos mokslininkai sukūrė naują metodą, skirtą plastiko šiukšlėms paplūdimiuose aptikti, kurį sėkmingai išbandė atokiame pakrantės ruože. Palydoviniais vaizdais grįsta priemonė geba atskirti smėlį, vandenį ir plastiką pagal tai, kaip skirtingai jie atspindi šviesą. Ji gali aptikti plastiką pakrantėse iš daugiau nei 600 km aukščio – aukščiau nei Tarptautinės kosminės stoties orbita, skelbia Karališkasis Melburno technologijų institutas.
Jungtinių Tautų duomenimis, pasaulyje kasmet pagaminama apie 430 mln. tonų plastiko, iš kurių du trečdaliai panaudojami tik trumpą laiką ir greitai virsta šiukšlėmis. Be to, plastikas yra kenksmingiausia ir patvariausia jūrų šiukšlių rūšis, sudaranti mažiausiai 85 proc. visų jūrose esančių atliekų. Problema akivaizdi, turint omenyje Didžiąją Ramiojo vandenyno šiukšlių salą, kurios plotas siekia apie 1,6 mln. km2) ir kasmet paplūdimiuose bei pakrantėse išplaunamo plastiko atliekų kiekį. Jei nebus imtasi priemonių jai spręsti, iki 2040 m. per metus į vandenyną patenkančių plastiko atliekų kiekis gali patrigubėti.
Į paplūdimius patenkančios šiukšlės, kaip ir esančios atviruose vandenyse, gali turėti didelį poveikį laukinei gamtai ir jūrų buveinėms. Nepašalinus plastiko, jis neišvengiamai suskils į mikroplastiką ir nanoplastiką, kurie kelia kitokio pobūdžio, bet nemažesnį pavojų aplinkai.
„Gyvūnai gali palaikyti plastiką maistu; stambesni gyvūnai į jį įsipainioja, o smulkesni, pavyzdžiui, krabai atsiskyrėliai, neretai įstringa tokiose šiukšlėse kaip plastikinės talpyklos. Atokių salų paplūdimiuose užfiksuotas vienas didžiausių pasaulyje plastiko tankis, o atokiose šiaurinės Australijos pakrantėse taip pat pastebime vis daugiau plastiko ir išmestų žvejybos įrankių“, – sakė mokslininkė dr. Jenna Guffogg.
Palydovinės technologijos jau naudojama pasaulio vandenynuose plūduriuojančioms plastikinėms šiukšlėms stebėti. Tačiau jos iš esmės yra neveiksmingos ieškant plastiko paplūdimiuose.
Geoerdvinius tyrimus vykdantys mokslininkai rado būdą, kaip atokiuose paplūdimiuose aptikti plastiko atliekas, ir tai galėtų padėti vykdyti valymo operacijas. J. Guffogg ir jos kolegos sukūrė priemonę, panašią į tas, kurios jau naudojamos miškams stebėti ir krūmynų gaisrams kartografuoti iš kosmoso.
Siekdami patikrinti Paplūdimiuose esančių plastikinių šiukšlių indeksu (angl. Beached Plastic Debris Index, BPDI) vadinamo metodo veiksmingumą tyrėjai išbandė jį realiomis sąlygomis, maždaug 200 km į pietryčius nuo Melburno nutolusios pietinės Gipslando dalies paplūdimiuose pastatydami 14 plastikinių taikinių. Kiekvienas taikinys buvo pagamintas iš skirtingos rūšies plastiko, o jų dydis siekė vos du kvadratinius metrus, t. y. jie buvo mažesni už palydovo pikselį, atitinkantį maždaug tris kvadratinius metrus.
Gauti vaizdai buvo palyginti su trimis kitais indeksais: dviem, skirtais plastikui sausumoje aptikti, ir vienu, skirtu plastiko paieškoms vandenyje. Naujoji technologija pranoko visas tris, nes kiti indeksai sunkiai skyrė plastiką nuo smėlio arba klaidingai klasifikavo šešėlius ir vandenį kaip plastiką. Kaip paaiškino tyrimo autorė dr. Mariela Soto-Berelov, naujoji stebėsenos technologija yra daug naudingesnė aplinkoje, kurioje šalia vandens gali būti ir plastiku užterštų pikselių.
„Tai nepaprastai įdomu, nes iki šiol neturėjome įrankio, kuris leistų iš kosmoso aptikti pakrantėse esantį plastiką. Palydoviniai vaizdai naudingi dar ir tuo, kad leidžia reguliariai fiksuoti dideles ir atokias teritorijas. Aptikimas yra pagrindinė prielaida, norint suprasti, kur kaupiasi plastiko šiukšlės, ir planuoti valymo operacijas“, – sakė ji.
Tyrimas čia.
